Remigijaus ir Petro kinkinių vilkstinėje taip pat nėra. Petrui vakar sugedo rato buksva – dar naktį išvažiavo namo jos pasikeisti. Dėl ratų nerimauja ir Donatas – vis pakala juos, neišlipdamas iš vežimo, kad šina nuo medžio neatsiskirtų. Pavažiavus kilometrą vėl tenka kalti, ir taip visą kelią. Kad ratai gerai dardėtų, neiššokdami iš šinos, juos prieš kelionę reikia mirkyti. Vieni žygeiviai tvirtina, kad tai gerai, kiti sako jog silpnina medį. Sausi ratai susitraukia, šina ima slankioti tai kairėn tai dešinėn, o nepataisius gali ir visai nulėkti. Geriausia išeitis – šiną nupjauti, suvirinti ir ratą naujai aptraukti. Šią naktį tą jau teko daryti Vaidotui. Tiesa, ne savo vežimą gelbėjant, o bičiulio Mariaus.
Kelmėje visi vežimai vėl susieina į būrį. Kol Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė svetingai priima žygeivius, kol parodo Kelmės dvarą ir dvaro parką, viskas stoja į savo vietas. Parke Marius pakausto naujai atvykusį Česlovo žemaituką Tagratą, prisijungia ir Petras su savo vežimu. Ir vėl visi rieda link bendro tikslo – į šeštadienį Anykščiuose vyksiančią “Bėk bėk žirgeli“ šventę, į vienintelį tikrą kermošių, kur prekiaujama iš arklių vežimų. Žygeiviai šventėje pasiryžę parduoti visas savo gėrybes – pilni vežimai krepšių, puodų, vantų, šluotų, pakinktų, lentelių ir dar daug ko.
Iš Kelmės į Tytuvėnus vedantis senkelis mirksta lietuje, mirksta ir tradiciniais kostiumais apsirėdę žygeiviai. Nors anokia čia naujiena – mūsų seneliams pakeliui į turgų irgi taip nutikdavo, juk Lietuvoje šitoks oras per amžių amžius. Vežimai uždangstyti, žygeiviai slepiasi po apsiaustais.
Jau kelias dienas dardantys vežimai traukia ne tik sutiktų žmonių dėmesį – dar didesnis sujudimas kyla karvių bandose keliaujant pro ganyklas. Karvės subėga dešimtimis iš tolimiausių pakraščių pažiūrėti žemaitukų ir vežimų vilkstinės. Išilgai kelio paskui vežimus lekia buliai ir veršiukai, šokinėja kumelės ir kumeliukai, amsi šunys, išlenda net vienas kitas katinas, bet karvių susidomėjimo nenurungia joks gyvulys: akys didelės, ausys atsuktos, šnervės išpūstos.
Tytuvėnuose lietus įsisiautėja, bet jo nepaisydami žemaitukus su skėčiais pasitinka miestelio seniūnas Romas, Piligrimų centro direktorė Sandra su ąsočiu giros ir bent dvi dešimtys bendruomenės žmonių. Varva iš dangaus, varva nuo skėčių. Šlapius žygeivius seniūnas Romas suvežioja į nakvynės vietą, o vienuolyno ekskursijų vadovė Rūta parodo Tytuvėnų vienuolyną ir bažnyčią. Pasibaigus ekskursijai kukli vienuolių vakarienė atrodo lyg didžiausia puota, o sausas rūbas ir stogas virš galvos – didžiausia palaima. Vienuolių čia būdavo ne daugiau nei 12. Žygeivių – tik dviem daugiau.
Kitą rytą Tytuvėnus vėl merkia lietus. Kaimų, laukų, miškų keliukai pažliugę, vaizdas užsitraukęs, bet jį praskaidrina palydėti žygeivių į Baisogalą atvykusi trenerė Dovilė Bagvilaitė. Sėdusi į vežimą parsiveža svečius namo į Daužnagius, pamaitina šviežiomis bulvėmis su silke. Žirgai ganosi pievoje, žygeiviai šlamsčia gardžius pietus, net į kelią nebesinori. Įlindus po stogu – šimteriopas džiaugsmas, kai už lango lietus.
Artėjant prie Baisogalos lietus nuščiūva, bet rūpestį visiems sukelia apšlubusi Sauliaus kumelaitė Artistė. Tenka ją parvežti į Baisogalą, nes apšlubusiam arkliui reikia ramybės. Savaitė kita – ir atsigaus, tačiau kol tai įvyks ir kermošius baigsis. Saulius lipa į kitą vežimą, o Artistei Baisogaloje prasideda atostogos iki kito žygio.
Baisogalos bendruomenė žemaitukus pasitinka su muzikantais. Žemaitukai tuoj gauna vietą Baisogalos gyvulininkystės institute, vežimai sustumti į bromas – joks lietus nebebaisus. Žemaitukų arklių augintojų asociacijos pirmininkė Rūta Šveistienė veda žygeivius į Baisogalos dvarą, priklausiusį Komarų giminei. Kalbos, vaišės, linksmybės. Lietus ir šaltis lieka toli praeityje.
Iš Baisogalos septynių vežimų ratai darda linksmai, per naktį pailsėję žemaitukai lekia miškų keliukais kaukšėdami kanopomis, karčiai plevėsuoja vėjyje. Po baisios nakties liūties, dingusios elektros pokštų, kelias į Upytę rodosi vėl rožėmis klotas. Vakar viena moteris palygino kinkinių vilkstinę su čigonais, kurie supirkdavo skudurus, prekiaudavo lėkštėm, atsiminė, kaip vaikus jais gąsdindavo. Tokia mintis buvo kilusi ir man, ir ne vienam žygeiviui pirmąją dieną, vos pradėjus kelionę.
Štai ir Valatkoniai, pro kuriuos palydi iš džiaugsmo nutrūkęs vietinis arklys. Jį greit suskumba pasigauti bendraminčius sutikęs žirgininkas. Visi pakelės arkliai nori keliauti kartu su linksmuoliais žemaitukais. Smagus kanopų caksėjimas ir ratų bildesys, kurio ilgai klausantis taip gera, kad net miegas apima, baisu iš vežimo iškristi. Laimei, sutrukdo Vadaktų bendruomenė, susirinkusi sutikti žemaitukų. Vietiniai šią vietą vadina Miškiniais Vadaktais.
Miškinių Vadaktų seniūnas kviečia vadeliotojus atsistoti, apdovanoja knygomis apie Radviliškio kraštą. Svečiai ir laukiantieji dalijasi vieni su kitais istorijomis apie gyvenimą, šeimas ir darbus. Krašto istorijos žinovas Leonas pasakoja apie švedų laikus, padegtus bažnyčioj arklius, kapus, didelį kadaise iki pat Vadaktėlių buvusį dvarą, apie laikus, kai miestelyje lietuviškai kalbėjo vos du žmonės.
Toliau – Viktariškio miškas. Čia Kipšas pameta savo kinkymo lanką ir visa virtinė sustojusi laukia, kol Donatas susitvarkys. Gerai, kad nenušoko rato šina, kad vadeliotojas neprimigo, nepamiršo plaktuku stuktelėti kur reikėjo. Dar kiek, ir vežimus Upytėje sutinka Aušra, Albinas ir Audronė Kisieliai, įteikia žygeiviams duonos, užgroja Upytės folkloro ansamblis Viešeta. Upytės bendruomenė surengusi lauke vaišes, šalia ganosi žirgeliai. Atvažiuoja ir Upytės kunigas Gediminas Jankūnas, gerą valandą apžiūrinėja žemaitukus, visus paglostydamas, pakalbindamas, pagirdamas. Susipažinęs su žemaitukais ir jų šeimininkais kunigas Gediminas užgroja armonika, užtraukia dainų, juokauja.
Dar dvi dienos kelio, ir kinkiniai pasieks Anykščius. Norisi kelionę pratęsti, bet tikslas neišvengiamai artėja, žemaitukai smagiai neša žygeivius į “Bėk bėk irgeli” šventę Anykščiuose. Jau šeštadienio rytą žirgai dalyvaus šventės parade, o po jo – kermošiuje, kur žygeiviai prekiaus visokiomis kaimiškomis gėrybėmis iš vežimų. Pasipuošę tautiniais drabužiais, išsidžiovinę batus ir apsiaustus, po turgaus visi tryps minioje liaudiškas polkas. Jei atvažiuosite, susimatysime šventėje!
