Šie stulpai vadinami „žemės piramidėmis“, ir mūsų žemyne aptinkami net keliose vietose. Labiausiai jie paplitę Šiaurės Italijoje, nors randami ir Prancūzijoje (ten jie vadinami „skrybėlėtomis panelėmis“), taip pat Serbijoje, Šveicarijoje.
Keistieji net keliasdešimt metrų siekiantys bokštus primenantys dariniai šiose vietose formavosi per tūkstančius metų vykstant erozijos procesams. Per paskutinį ledynmetį per Pietų Tirolį slenkantys ledynai čia prinešė įvairių kietųjų uolienų, o tirpstantis ledas kalnų šlaituose paliko storą moreninio molio sluoksnį.
Lietui plaunant šį sluoksnį, jis virsta minkšta mase, pamažu slystančia žemyn. Molis neišsiplauna tik ten, kur guli koks didesnis riedulys. Taip ilgainiui ir susiformuoja šie neįprasti bokštai. Rieduliai suveikia kaip skėčiai – saugo molinius stulpus nuo lietaus ardomojo poveikio, bet akmeniui nukritus, ir pats stulpas greitai išnyksta.
Vešlioje Pietų Tirolio žalumoje šios žemės piramidės atrodo kaip meno instaliacija – tarp žaliuojančių miškų ir pievų į dangų šauna šviesaus smėlio ir uolų neįprasti bokštai.
Tokių bokštų galima aptikti kone visame Pietų Tirolyje, tačiau patys įspūdingiausi yra prie Riteno (Ritten) ir Percha.