Šįkart tai buvo vidutinio nuotolio išvyka, per kurią užduotis buvo susipažinti su industriniu paveldu, esančiu Ostravoje, Moravijos-Silezijos krašte, Čekijoje.
Kelionėje visuomet yra tam tikri ženklai, kuriuos išmoksta skaityti tik patyrę keliautojai. Žinau, kad kelionėje sutikti vestuves yra geras ir sėkmės ženklas, jeigu tave apdergia paukštis taip pat geras ženklas, sakoma liaudyje. Tačiau kelionės pradžioje sutikti savo valstybės prezidentą, pasilabinti ir dar gauti autografą – tikiu, kad tai išskirtinis kelionės pradžios ženklas.
Skrydžio metu į Varšuvą Lietuvos pirmoji ponia ir jos sutuoktinis vyko į NATO šalių vadovų susitikimą Madride, todėl taip jau sutapo, kad skridome viename lėktuve. Dailioji „LOT Polish Airilnes“ stiuardesė, paprašyta perduoti kelionės dienoraštį prezidentui, sudvejojo, ar pavyks gauti norimą įrašą, tačiau, kai paaiškinau situaciją, kad esu su ponu prezidentu keliavęs po džiungles, pasiryžo.
Skrydis iki Varšuvos pakankamai trumpas, o laukimas pasirodė ilgas. Jau besileidžiant lėktuvui besišypsanti stiuardesė atvingiavo su mano kelionknyge rankose, iš jos veido supratau, kad gavau dar vieną svarbų įrašą savo kelionių egodokumentikos epopėjoje.
Ostrava – trečias pagal dydį miestas Čekijos Respublikoje, esantis pasienyje su Slovakija ir Lenkija, nuo Katovicų miesto nutolęs apie 80 km. Tiesioginio skrydžio į šį miestą nėra, todėl tenka Varšuvoje persėsti į kitą lėktuvą, skrendantį į Ostravą.
Miestas įsikūręs net trijų upių santakoje: Oderio, Opavos ir Ostravicės. Nuo paskutiniosios ir kilo miesto pavadinimas. Romėnų laikais pro Ostravą driekėsi prekybos keliai, čia ėjo netgi Gintaro kelias, jungęs Rytus su Baltijos kraštais. Miestas įkurtas XIII a., tačiau suklestėjo pramoninės revoliucijos laikais XVIII a., kai čia atrado ir ėmė kasti anglį.
Ostravos miesto pažintis prasideda nuo Emos kalvos, kuri supilta dirbtiniu būdu, kasant anglį šachtose. Kalva iškilusi virš jūros lygio apie 300 m. „CzechTourism“ atstovė Lietuvai ir Latvijai ponia Marta Grzesiak švaria lietuvių kalba mums pasakoja apie šio geologinio darinio ypatumus.
„Kai kalnakasybos pramonė buvo sustabdyta, buvo nuspręsta palikti šias kalvas natūraliai eigai, todėl jos apaugo medžiais ir atrodo tarsi koks piliakalnis. Žemės gelmėse dar ir dabar vyksta cheminė reakcija, todėl šalia viršūnės, tarsi ugnikalnio fumarolės, rūksta melsvas dūmelis, primenantis apie amžinus gamtoje vykstančius procesus. Čia gruntas keliais laipsniais šiltesnis, todėl dirvos paviršius tarsi tropikuose – gamta čia itin vešli.“
Ponia Marta labai norėjo studijuoti žurnalistiką, tačiau likimas pasisuko taip, kad ji baigė Varšuvos universitete Baltistikos mokslus, stažavosi Vilniuje ir kalba bei skaito lietuvių ir latvių kalbomis. Stebina Martos įžvalgos lietuviškai, su visomis plonybėmis... „Žiūrėkite, „šakės“, koks gražus vaizdas“, – kaip tikra vilnietė porina mūsų vedlė, dažnas lietuvis moka lenkų kalbą, tačiau, kad būtų atvirkščiai – reta.
Romėnų laikais pro Ostravą driekėsi prekybos keliai, čia ėjo netgi Gintaro kelias, jungęs Rytus su Baltijos kraštais.
Nuo naujosios Ostravos rotušės kur pažvelgsi, aplink miestą kyšo kasyklų bokštai, kaminai ir kiti kalnakasybos pramonės įrengimai, supiltų grunto ir šlako kalvos. Tolumoje boluojanti Ostravos pilis net 16 metrų nusileido žemyn dėl šios žmogaus veiklos.
„Landek park“ – tai kalnakasybos muziejus su galimybe nusileisti į šachtą, kita lankytojams pasiekiama kasykla tai „Dul Michal“, na, ir, žinoma, garsiausia Žemutinės Vitkovicės buvusi metalurgijos gamykla, kur buvo kasama anglis ir čia pat koksuojama, o vėliau lydomas ir išgaunamas ketus.
Gamyklos istorija ilga ir įdomi, ją įkūrė Olomuouco vyskupas Rudolfas fon Habsburgas 1829 metais, tačiau gamykla suklestėjo, kai ją perėmė Saliamonas Rotšildas. Už savo veiklą šioje srityje jis iš Austrijos-Vengrijos imperatoriaus gavo netgi barono titulą. Pagrindinė gamyklos produkcija buvo geležinkelio bėgiai, kurie buvo reikalingi Europos susisiekimo sistemai vystyti.
Per karą šį kraštą okupavę vokiečiai pirmiausia pajungė savo karinei pramonei. Buvo liejami tankai, sunkioji artilerija ir kita karo mašinai reikalinga produkcija. Po karo gamykla nacionalizuota, prasidėjo jos sovietinio pavyzdžio modernizavimas. 1990 m. užsidarius kasykloms buvo neaiškus gamyklos likimas. Tuomet buvo priimtas sprendimas viską ne griauti, o paversti kultūrine-muziejine erdve. Ostrava buvo vadinama Čekijos plieno širdimi.
Kai apsilankėme jau minėtoje Žemutinės Vitkovicės komplekse, pasijutau lyg kosmodrome – abejingų čia nelieka, gigantiški įrengimai stulbina savo gabaritais. Buvusioje dujų saugykloje įrengtas modernus turizmo informacijos centras, koncertų salė ir kitos buvusios gamyklos administracinės patalpos. Bolto bokšte virš buvusios aukštakrosnės įrengta apžvalgos aikštelė, kavinė. Iš čia su puodeliu kavos gali grožėtis miesto panorama. Aukščio bijantiems lankytojams tai tikras išbandymas, po kojomis per groteles matosi visa plieno liejyklos teritorija.
Gidas pasakoja, kaip veikė šis metalurgijos monstras. Vitkovicė buvo numatyta įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą, tačiau tokia idėja nebuvo tinkama šeimininkams – daug ko jie nebūtų galėję pakeisti, mat tokių objektų priežiūra yra ypatinga, turi išlikti pagrindinė struktūra nepakitusi, todėl šis sumanymas nebuvo įgyvendintas.
Žemutinė Vitkovicė dabar paversta muziejumi po atviru dangumi ir kultūrinių renginių vieta. Čia vyksta garsieji Ostravo muzikos renginiai: „Beats for love“ – šiuolaikinės šokių muzikos ir „Colors of Ostrava“ – mainstream muzikos festivaliai. Kadangi jau po dienos čia startuos pirmasis festivalis, visur vyksta paruošiamieji darbai, statomos scenos, kavinių paviljonai, žaidimai ir kitos pramogoms skirtos atrakcijos. Festivalis sutraukia nuo 10 000 iki 50 000 lankytojų, kurie čia atvyksta su savo palapinėmis ir jaunimas šėlsta kelias paras iš eilės.
Kitas labai originalus pramoninio paveldo objektas – nuo Ostravos apie 40 km nutolęs Kopršivnicės naujai, vos prieš metus, duris lankytojams atvėręs automobilių „Tatra“ muziejus.
Jis pastatytas greta veikiančios gamyklos, įkurtos 1850 m., ir yra super modernus. Lankytojai gauna planšetes ir jomis nuskenavę QR kodą gali sužinoti daug naudingos informacijos. Stebina „Tatros“ produkcijos įvairovė, nuo motociklų iki traukinių ir karinių mašinų. Kas nenori planšetės, gali apsieiti ir be jos.
Mane labiausia domino sportinės ir ekspedicinės paskirties mašinos. Tai 1968 m. bendra Čekoslovakijos studentų „Expedice Lambaréné“ ekspedicija po Afriką, aplankant misionieriaus, Nobelio premijos laureato Alberto Šveicerio kapą, ar „Tatra“ komandos kelionė aplink pasaulį 1986 metais. Yra eksponuojami ekspedicijų dalyvių žemėlapiai, laiškai, atributika, kurie dvelkia tolimomis kelionėmis.
Muziejuje vaikams irgi yra atraktyvu, jie gali sėdėdami ant mašinėlių, pasispirdami kojomis, keliauti kartu su tėvais ar atskirai važinėti po didelę erdvę. Netgi yra sumažinti „Tatra“ sunkvežimių padangų antspaudai, kuriuos gali sau atsispausti į kelionės dienoraštį.
Stebino merginų, mano kolegių žurnalisčių, domėjimasis technika, vienos po dviejų valandų netgi teko ieškoti muziejuje, jai taip patiko istorinių motociklų ekspozicija, kad ji telefonu ėmė gyvai daryti vaizdo reportažą.
Muziejuje galima praleisti gerą pusdienį, tačiau gerai organizuotą turą visada lydi disciplina, mūsų laukė kitos Moravijos-Silezijos krašto garsenybės.