1941 metais britų žurnalistas ir išradėjas Geoffrey Pyke pasiūlė „Armstead Snow Motor“ pritaikyti kariuomenės poreikiams mūšiams prieš nacius Norvegijoje. Pasiūlymą atmetė JAV kariuomenė ir vietoje to naudojo M29 vikšrinį transporterį.
Vokiečiai planuodami invaziją į Rusiją 1944 metais sukūrė sraigtinės pavaros sniegomobilį, tačiau masinė gamyba pradėta nebuvo.
1969 metais amerikiečiai Vietnamo karo metu desantininkams bandė pritaikyti tokį automobilį, tačiau projektas nepasitvirtino.
1960-aisiais prasidėjusiai sovietų kosminei programai buvo reikalinga patikima transporto priemonė nusileidusių kosmonautų evakuacijai.
Pirmieji šią unikalią konstrukciją bandę pritaikyti konkrečioms užduotims ir naudoję plačiau buvo sovietai. 1960-aisiais prasidėjusiai sovietų kosminei programai buvo reikalinga patikima transporto priemonė nusileidusių kosmonautų evakuacijai. Tuomet buvo užsakyti pirmieji prototipai – ZIL-2906. Jie buvo su dviem ZAZ varikliais, kiekvienas 37 AG galingumo.
Aštuntajame dešimtmetyje, kosminės kapsulės Sojuz kosmonautai, nusileidę kur nors Sibiro platybėse, pirmus gyvus žmonės būtų pamatę jau atnaujintame ir galingesniame ZIL-29061 transporteryje. Atokiose vietose, kur sraigtasparnis negali nusileisti, o jokia ratinė transporto priemonė privažiuoti neturi galimybės, ZIL-29061 buvo vienintelė tinkama transporto priemonė. ZIL-2906 ne tik važiavo sausuma, per smėlį, purvą, vertė medžius, bet be problemų galėjo plaukti vandeniu. Vėliau, aštuntajame dešimtmetyje buvo pradėta serijinė ZIL-29061 gamyba. Viso buvo pagaminta 20 vienetų.
Įprastai kosmonautų surinkimui buvo naudojama šešiaratė amfibija ZIL-4906, kuri po kelių atnaujinimų naudojama iki šiol. Amfibija krovinių skyriuje veždavo sraigtinės pavaros ZIL-29061, kuris turėjo būti naudojamas tik tais atvejais, jei amfibija nepasiektų kosmonautų kapsulės. Specialus nukėlimo mechanizmas per 25 minutes parengdavo transporterį kelionei.
ZIL-29061 įgulą sudarė du žmonės – vairuotojas ir medikas. Transporterio gale buvo du gultai grįžtantiems kosmonautams ir dvi papildomos sėdynės. Keliautojų šilumą atšiauriomis Rusijos žiemomis užtikrino du galingi šildytuvai. Transporteris taip pat turėjo radijo ryšio įrangą.
ZIL-29061 buvo aprūpintas dviem VAZ varikliais, kurių kiekvienas buvo 77 arklio galių galingumo. Kiekvienas variklis per keturių pavarų mechaninę greičių dėžę varė vienos pusės sraigtą. Sraigtų sukimosi kryptis buvo valdoma dviem svirtimis iš centre esančios vairuotojo darbo vietos. Posūkiams daryti buvo naudojami kojiniai stabdžiai, kurie keisdavo sraigtų sukimosi greitį. Pavyzdžiui, kairys stabdis mažindavo kairės pusės sraigtu sukimosi greitį ir transporteris sukdavosi kairėn.
Kosmonautams skirti gultai buvo įrengti ant aliuminio konstrukcijų, kurios net ir po 3 valandų kelionės vis dar būdavo lauko temperatūros.
Nors ZIL-29061 galėdavo važiuoti paviršiais, kurie kitom transporto priemonėm būdavo neįveikiami, vis dėlto turėjo ir silpnybių. Viena iš pagrindinių – jis be galo sunkiai įveikdavo akmenuotus paviršius. Uolos apskritai buvo neįveikiamos. Be to, važiuoti kieta danga buvo labai nepatogu.
Esant didesniam nei -40 laipsnių šalčiui, reikdavo bent pusantros valandos, kad varikliai pasiektų darbinę temperatūrą, o kabina pašildavo per 20 minučių. Kosmonautams skirti gultai buvo įrengti ant aliuminio konstrukcijų, kurios net ir po 3 valandų kelionės vis dar būdavo lauko temperatūros. Nukėlimas nuo amfibijos truko 25 minutes. Taigi, Sibiro platybėse, mažutėje kapsulėje, nusileidę kosmonautai, galėjo ir nesulaukti evakuacijos.
