BBC publikuoto straipsnio antraštė skamba taip: „Nacionalinis parkas, į kurį iš viso pasaulio traukia grybų medžiotojai“ (angl. „The national park that draws mushroom hunters from around the world“).
Štai kas rašoma BBC straipsnyje:
„Tautai, kuri taip mėgsta grybauti, šie Pietų Lietuvoje esantys Dzūkijos nacionalinio parko miškai turi ypatingą žavesį.
Vos už valandos kelio automobiliu nuo sostinės Vilniaus esantis didžiausias Lietuvoje parkas apaugęs tankiais pušynais, slepia išsiplėtusį pelkių, juodalksnynų ir ūkanotų šlapynių gobeleną. Tai saugomas kraštovaizdis, kuriame auga stulbinanti valgomųjų grybų gausa ir įvairovė, – rašė BBC žurnalistas.
Grybų rinkimas jau seniai tapo kertiniu vietinio gyvenimo akmeniu, o ši praktika, kadaise buvusi būtinybė, o dabar – mėgstama pramoga, per šimtmečius suformavo regiono gyvenimo įpročius, virtuvę ir ekonomiką.
Dabar į šį ramų Baltijos kampelį, kuriame auga apie 300 valgomųjų grybų rūšių, mikofilai (grybus mėgstantys žmonės) atvyksta iš viso pasaulio, o vietiniai gyventojai kartu su jais medžioja didžiausius, rečiausius ir geriausius Europos grybus nesibaigiančiuose neliečiamų miškų masyvuose.“
Grybų rojus
Anot straipsnio autoriaus, unikali Dzūkijos dirvožemio sudėtis susiformavo prieš tūkstančius metų, kai ledynmečio ledynai paliko didžiules smėlio sankaupas visame regione:
„Dėl to susidariusios drėgnos, gerai drenuojamos žemės sąlygos yra ideali terpė po žeme vešėti gausiems grybų tinklams (grybienai), kurie keičiasi maisto medžiagomis su milijonais parko pušų, o šis procesas vadinamas ektomikorizės procesu“.
„Tai grybų rojus, tačiau dėl smėlingo, nederlingo dirvožemio čia buvo neįmanoma užsiimti žemdirbyste, – jam aiškino gidas Tomas Baltušis. – Galime auginti tik kelias kultūras, todėl pagrindinis maisto ir pajamų šaltinis visada buvo miškas. Šimtmečius šeimos medžiojo, rinko uogas ir grybus, kurie ne tik teikė pragyvenimo šaltinį, bet ir leido parduoti miško gėrybes aplinkiniams regionams.“
Istorinė prekyba grybais
Pasak autoriaus, Dzūkijos grybų prekybos klestėjimo liekanos išliko tokiuose nuošaliuose kaimuose kaip Zervynos, kur vietiniai gyventojai kadaise rinko ir džiovino regiono grybus, kuriuos siuntė Vilniaus, Varšuvos ir Sankt Peterburgo virėjams ir sovietiniam elitui.
„Už 40 km į vakarus esančiame Grūto parke eksponuojami SSRS laikų paminklai, kuriuos surinko Viliumas Malinauskas, Lietuvos „grybų milijonierius“, kurio verslas eksportuojant Dzūkijos grybus į visą Europą kurį laiką, XX a. 9-ajame dešimtmetyje, jį padarė vienu turtingiausių šalies žmonių, – rašė H.Tayloras.
– Šiandien kelios dešimtys greitkelyje stovinčių automobilių, kurių kapotai apkrauti dėžėmis su voveraitėmis, byloja apie kuklesnę Dzūkijos grybų prekybą. Viena pakelės pardavėja Agnė man pasakoja, kad „kažkada grybavimas buvo pragyvenimo šaltinis. Dabar tai tiesiog gyvenimo būdas“.
Įvairovės skonis
T.Baltušis autoriui pasakojo, kad dešimtyse Dzūkijos kaimų ir kaimelių vartojama apie 300 grybų rūšių, tačiau jis pridūrė, kad sunku nustatyti tikslų skaičių, „nes kai kurios rūšys, kitur laikomos nuodingomis, neretai patinka labiausiai patyrusiems parko grybautojams“.
„Tokius grybai kaip kelmučiai, kurie tokiose šalyse kaip Norvegija laikomi silpnai nuodingais, kai kurie žmonės Dzūkijoje verda, kad galėtų saugiai vartoti sriubose; o briedžiukai – tamsiai rudi, raukšlėti ir dažnai mirtinai pavojingi, kai valgomi žali – yra vieni pirmųjų pavasarinių grybų, kuriuos Dzūkijoje vertina patyrę grybautojai, jie intensyviai verdami nuo trijų iki penkių kartų, kad visiškai pašalintų visus toksinus“.
Traukia entuziastus iš viso pasaulio
„Grybų gausa ir įvairovė čia kartu su nuostabiu gamtos peizažu traukia entuziastus iš viso pasaulio“, – sako Regina Baltušienė, kartu su partneriu Tomu valdanti „Dzūkijos uogą“.
Jie specializuojasi ekologinio turizmo srityje, veda grybavimo ekskursijas iš savo tradicinės kaimo sodybos ir teikia profesionalius patarimus, kaip saugiai grybauti Dzūkijoje, priima grybautojus iš viso pasaulio, kad padėtų jiems atrasti geriausius regiono grybus.
Grybavimas suteikia puikią progą vienu metu pažinti Dzūkijos kultūrą ir gamtą.
„Daugelį į Lietuvą atvykstančių svečių žavi mūsų laisvalaikio praleidimo būdas, – sakė Tomas.
– Globalėjančiame pasaulyje darosi vis sunkiau rasti tradicijų, tokių būdingų vienam konkrečiam regionui, tačiau grybavimas suteikia puikią progą vienu metu pažinti Dzūkijos kultūrą ir gamtą.“
Naujoji karta
„Dzūkijos gyventojams, kurie grybauja nuo vaikystės, o apie kiekvieną rūšį sužinojo iš savo tėvų ir senelių, grybavimas yra gyvenimo ir tapatybės dalis“, – autoriui sakė Regina.
Švietimo centrai regioniniame centre Varėnoje, meiliai vadinamoje Dzūkijos „grybų sostine“, ir mieste kasmet rengiama Grybų šventė – tai dalis pastangų išsaugoti parko tradicijas, mokant jaunąją kartą apie kultūrinę reikšmę ir gyvenimo būdo naudą, susijusią su grybavimu.
„Jei mūsų grybavimo tradicijos nebus išsaugotos, regionas praras savo identitetą, o ateities kartos praras dvigubai“, – sakė Regina.
Jei mūsų grybavimo tradicijos nebus išsaugotos, regionas praras savo identitetą.
Visą straipsnį galima rasti čia.
