Pasirodo, tai yra žaibiškai išpopuliarėjęs desertas, kurio esminiai ingredientai yra šokoladas ir pistacijų masė. Galimai yra ir kitokių jo versijų, bet čia ne receptų rubrikėlė, o ir aš pats nesu kulinaras, tad daug apie to šokolado ypatybes neblevyzgosiu ir pateiksiu tik savo asmeninį santykį su juo.
Tai štai – praeitą savaitgalį beslampinėdamas po Hamburgo parduotuves ir beieškodamas lauktuvių (šis procesas yra viena nemėgstamiausių mano kelionių dalių), vienoje iš jų užmačiau Dubajaus šokoladą. Tikslingai jo neieškojau, bet negi dabar nenusipirksi, kai pats į rankas lenda?
50 gramų gabaliukas kainavo 8 eurus, bet vis tiek pirkau, nes nenorėjau likti atsilikėliu. Ir kaip skonis, paklausite? Tai žinokite, dar neparagavau, bet berašant tai padarysiu ir šio teksto pabaigoje būtinai pranešiu savo nuomonę apie skonines šių dienų superdeserto savybes.
Nors, tiesą sakant, jau dabar turiu įtarimą, kad už šį desertą mokėdami nemažus pinigus žmonės perka ne tiek jo skonį, kiek prabangos, teikiančios prisilietimo prie Dubajaus, jausmą. Jausmą, kad bent taip esi susijęs su šiuo prabangiu miestu, kas reiškia, jog ir pats esi prabangus.
