Pasakojimą apie Mianmarą pradėsiu nuo prieš kelionę įvykusio susitikimo. Vieną 2014 metų kovo vakarą su būrelių seniai matytų draugų susėdome pasidalinti nuotykiais ir įspūdžiais. Dėmesio centre buvo Dominykas, kuris pasakojo apie savo klajones po Aziją. „O kur labiausiai patiko?“ – klausėme.
„Jei kada nukeliausite į Mianmarą, ilgai savo vizito nepamiršite,“ – šyptelėjo jis. Mes susigėdome supratę, kiek mažai apie šią šalį esame girdėję. Tada dar neįsivaizdavome, kad po pusmečio patys ten vaikštinėsime.
Į Mianmarą keliavome po trumpo vizito Singapūre, kur karaliaujanti griežta tvarka ir baudos. Savo švara ši šalis veikiau primena Vakarų pasaulį nei Pietryčių Aziją.
Tik atvykus į Jangoną (didžiausias miestas, dar visai neseniai buvusi Mianmaro sostinė), mus pasitiko priešingas Singapūrui vaizdas – dulkinos gatvės, šiukšlės, purvas, visur spjaudantys vietiniai.
Susižvalgėme ir abu išpūstomis akimis gūžtelėjome pečiais iš nuostabos. Po tokio pirmo įspūdžio nenutuokėme, kad po trijų savaičių nenorėsime niekur iš čia važiuoti.
Šypsenų šalis
Mianmaras tikrų tikriausiai gali būti vadinamas šypsenų šalimi, o šypsnis čia gali daug durų atverti. Tai patyrėme patys: apsikeitę su vietiniais šypsenomis, ne kartą buvome pakviesti arbatos, sriubos ar tiesiog pradėjome įdomų pokalbį. Bendrauti su mianmariečiais labai lengva – jie smalsūs, drąsūs. Nesvarbu, kad angliškai moka tik kelis žodžius, vis vien bando užmegzti pokalbį, kartais tai daro rankomis ar net kojomis.
Jie turi labai gerą humoro jausmą. Kartą aplink nediduką Toungoo miestuką važinėjome dviračiais ir užklydome į mažą kaimelį, kur netrukome atrasti turgelį. Žinodami, kad turguje visada rasime įdomybių, pastatėme savo dviračius ir, kaip mums įprasta, užrakiname ratus.
Po keliolikos minučių sugrįžę jų neradome: kelis kartus apsidairėme – na, tikrai čia palikome. Tolėliau po medžiu susėdę vietiniai, kad kvatoja – net už pilvų susiėmę: žiūrime, šalia jų ir mūsų dviračiai stovi.
Pasirodo, jiems buvo taip smagu žiūrėti, kaip mes tuos aprūdijusius savo dviračius rakiname su beveik butaforine spyna, kad nutarė iškrėsti pokštą.
Pozityvumas valdo šalį
Be galo žavi mianmariečių optimizmas: nors šalyje klesti korupcija, daugybė žmonių gyvena skurdžiai, žmonės įsitikinę, kad šviesesnė ateitis jau ne už kalnų (kalbama, kad šiais metais vyks vieni demokratiškiausių rinkimų šalies istorijoje). Be to, labai didžiuojasi savo šalimi – prie arbatos puodelio klausėme ne vieno vietinio, ar paliktų Mianmarą dėl geresnio gyvenimo. Visi atsakymai panašūs: „Oi ne, čia juk taip gražu!“.
Mianmaro ir jo žmonių istorija vienu metu ir sukrečia, ir verčia žavėtis: atsilaikę prieš didžiąją pasaulio dalį užvaldžiusią Didžiosios Britanijos imperiją, mianmariečiai beveik 50 metų gyveno karinės diktatūros režime. Tuo metu prasigyveno šalies turtingieji ir armijos tarnautojai, o paprasti žmonės labai skurdo.
Dėl to kilo didžiulis nepasitenkinimas, peraugęs į iki šiol vykstantį pilietinį karą, dėl kurio (tai oficiali versija) turistai nėra įleidžiami į kai kurias teritorijas, ypač šalies šiaurėje.
Keli sutikti keliautojai, vis dėlto „prasmukę“ į tas teritorijas, sakė, kad iš tiesų svetimšaliams ten pavojaus nėra. Uždarumo priežastis kitokia: bandoma paslėpti tai, ko nenori atskleisti dabartinė valdžia, pavyzdžiui, nežmoniškas darbo sąlygas tiesiant kelius.
Veido puošmenos – apsauginiai kremai
Sunku nepastebėti gelsvai išmargintų mianmariečių veidų. Ypač į akis krinta padabinti moterų ir vaikų skruostai bei nosies galiukai. „Matyt, tai bus susiję su religija. O gal tai visuomenės statuso ženklai“, – garsiai mąstėme abu su Gyčiu. Tačiau netrukus supratome, kad klydome.
Pagrindinė gelsvosios masės paskirtis – apsaugoti odą nuo kaitrių saulės spindulių. Čia, kaip ir kitose Azijos šalyse, grožio etalonas yra kuo skaistesnė oda. Be to, tai bene vienintelis lengvai įsigyjamas veido kremo atitikmuo, kuris švelnina ir glotnina odą.
Ši masė gaunama, patrynus Murajos medžio gabalėlį į sudrėkintą akmens ar metalinės lentelės paviršių.
Kvapą gniaužianti gamta
Lankant Mianmarą tiesiog būtina išsiruošti į žygį po kalnus, lankas ir slėnius, užsukant į ten įsikūrusius kaimelius. Lietinguoju sezonu laukus puošia ryžių terasos, arbūzų bei česnakų lysvės, o daržuose žaliuoja daržoves. Žiemą, kai lietaus sulaukiama tik kartą per mėnesį, raudonuoja čili pipirai, vėjyje linguoja kukurūzų burbuolės, sezamo bei sojų gėlių žiedai ir imbierų stiebai.
Kopiant į kalnus akys gėrisi arbatmedžių krūmelių peizažu. Šalies šiaurėje plytintis, nors ir dažnai turistų lankomas, Inle ežeras turi savo šarmo – ankstyvą rytą atsikėlus galima pasimėgauti mistiškame rūke bekylančia saule.
Per kalnus mes keliavome tris dienas, pakeliui aplankydami penkias skirtingas etnines grupes, kurios ne tik rengiasi skirtingai, bet ir kiekviena turi savo kalbą. Atrodo, paeini vos 15 kilometrų, ir jau reikia kitaip sveikintis. Apsistodavome pas vietines šeimas namuose, kur miegodavome ant bambukinių grindų su visais kartu.
Vienas linksmiausių mūsų prisiminimų iš žygio – užklydimas į kaimo mokyklėlę, kur vos žvilgtelėję pro langą sukėlėme tikrą šurmulį. Sumąstėme išmokyti moksleivius angliškų frazių.
– Hello, how are you? – sakome jiems
– Hello, how are you? – pakartojo klasė.
– My name is Gytis, – sako Gytis ir pirštu dūrė į save.
– My name is Gytis, – atsakė klasė ir taip pat pirštu dūrė į save.
– No, no your name, – juokėmės ir rodėme rankomis į vaikus.
– No, no your name, – gavome atsakymą ir juoko pliūpsnį.
Patarimai besiruošiantiems į Mianmarą
Baigdama šį įrašą grįšiu į pradžią ir patarsiu: jei planuojate kelionę į Aziją, būtinai užsukite į Mianmarą. O kad susitikimas su mianmariečiais būtų sklandus, pasidalinsiu keletu patarimų.
Išmokite frazių vietos kalba. Mingalaba („sveiki“) taps vienu dažniausiai vartojamų žodžių – su mumis vietiniai sveikindavosi keliasdešimt kartų per dieną. Mianmariečiai labai vertina pastangas bent šiek tiek pramokti jų kalbą – išmokę skaičius bei keletą frazių, žymiai lengviau ir linksmiau užmegzdavome pokalbį bei derėdavomės turgavietėse. Net mūsų maisto išlaidos sumažėjo.
Tyrinėkite šalį nuomotu transportu – motoroleriu, dviračiais – arba traukiniais. Nors prieš kelionę nemažai prisiskaitėme apie prastus šalies kelius, minimalius kelio ženklus bei pašėlusius vairuotojus, ne kartą nuomojomės motorolerį – tai pigus ir efektyvus būdas pakeliauti po nedideles teritorijas.
Žmonės padeda susigaudyti, kuria kryptimi važiuoti, tik turėkite savo galutinio tikslo ir kelių tarpinių stotelių pavadinimus užsirašę vietinių kalba. Žemėlapiai dažnai būna netikslūs, o ir vietiniai sunkiai juose susigaudo, tad menkai galės padėti.
Apie traukinius girdėjome nekokių atsiliepimų – jie lėti, nepatikimi, dažnai vėluoja ar išvis neatvažiuoja. Tačiau mums tai buvo bene nuotykingiausias būdas keliauti – su už kelis dolerius nusipirktu bilietu gavome ir gyvybės draudimą. Iš pradžių juokėmės, kam gi čia gali jo reikėti. Bet kai traukinys pasišokinėdamas lingavo į visas puses ir atrodė tuoj nuo bėgių nulėks, supratome, kad visko gali būti.
Su Mianmaru dar neatsisveikiname – šalis mus įtraukė ir norisi apie ją pasakoti ir pasakoti. Todėl laukite tęsinio!
