Labas! Kas gi mes tokie?
Esame Gytis ir Živilė – dar prieš kelis mėnesius savo namais vadinome Didžiąją Britaniją. Ten mus nuvedė studijos, o kurį laiką pasilikti paskatino po mokslų susirasti darbai. Ši šalis be galo graži – nemažai po ją keliavome: kai tik savaitgalis ar kelios laisvos dienos, tuoj lipdavome į kokį kalną, sėsdavome ant dviračių ar išsiruošdavome į žygį. Kritikams, kurie peikia Didžiąją Britaniją dėl lietaus, nuobodaus maisto ar rūškanų žmonių, galime pasakyti, kad nedaug po ją keliavo – skirtingos grafystės gali palepinti kvapą gniaužiančiu gamtovaizdžiu, unikaliu kultūriniu paveldu bei subtiliais, tik tam regionui būdingais, gardėsiais. Viskas ėjosi puikiai – darbai mėgstami bei perspektyvūs (Gytis buvo atsakingas už verslo klientų rinkodarą vienoje IT kompanijų, o Živilė, kaip tikras Čarlis iš šokolado fabriko, kūrė ir reklamavo burnoje tirpstančius gardėsius). Tačiau vis kažko trūko, vis norėjosi iškeliauti kuo toliau, pamatyti bei sužinoti kuo daugiau. Ta svajonė apkeliauti kuo daugiau pasaulio tik stiprėjo. Tad rudenį darbdaviams įteikėme prašymus išeiti iš darbo, susikrovėme kuprines, nusipirkome bilietus į Pietryčių Aziją ir iškeliavome. Važiuojame pačiu įvairiausiu transportu, miegame netikėčiausiose vietose, ragaujame vietinius gardėsius, aiškinamės, kaip juos gamina ir kaip valgo, bei bandome su vietiniais susikalbėti, kad daugiau sužinotume apie jų kultūrą. Keliaujame jau pusantro mėnesio. Per tą laiką aplankėme Tailandą, Malaiziją, Singapūrą ir Birmą. Tad jaučiame, kad galime pasidalinti savo nuotykiais, įspūdžiais bei patarimais.
Tailandas: lengvas chaosas, fantastiškas maistas bei dvasingumas
Savo kelionę pradėjome nuo Tailando, kur pati pirma mūsų stotelė buvo Bankokas. Daugeliui šis miestas asocijuojasi su tikru chaosu, savotiškomis pramogomis (tokiomis kaip „Ping Pong Show“, kurių metu merginos naudoja savo intymias vieteles įvairiausiems triukams atlikti) bei pačiais gardžiausiais gatvės skanėstais. Atsiliepimų apie šį Pietryčių Azijos gigantą girdėjome pačių įvairiausių – vieni peikė, kiti negailėjo pagyrų, bet visi sutiko, kad bent kelioms dienoms čia užsukti būtina.
Maistas ne tik Bankoke, bet ir visame Tailande pasakiškas ir jo pilna visur – tiesiog būtina valgyti gatvėje arba turgavietėse. Gal skamba negundančiai, o ir higienos standartų atitikimo niekas tikrai netikrina, visas maistas gaminamas šviežiai, dažniausiai prieš pat jūsų akis. Skaniausius valgius radome nužiūrėję, kur valgo vietiniai gyventojai, atokesnėse gatvelėse, o ir piniginės stipriai patuštinti nereikėjo. Tradiciniai makaronai su vištiena ir kiaušiniu „Phad Thai“ garuoja bene ant kiekvieno kampo, bet siūlome pasidairyti ir kitų patiekalų – maltos mėsos patiekalo „Laab“, žaliųjų papajų salotų, pačių įvairiausių žuvies ir mėsos troškinių, blynelių, karių. Tailando virtuvė viena turtingiausių visame pasaulyje – naudojamų prieskonių bei sudedamųjų dalių gausybė leidžia tailandiečiams sukurti pačius netikėčiausius skanėstus. Gardžiausias mūsų atradimas – lipnių ryžių ryšulėliai su bananais, įvyniotais į bananų lapus, kuriuos tailandiečiai dažnai valgo popiet arba pakeliui namo po ilgo darbo dienos.
Namuose gaminančių maistą atrasite nedaug, ypač didmiesčiuose. Pigiau ir patogiau gatvėje pasiimti maisto išsinešimui. Mus nustebino, kad maistas dedamas ne į dėžutes ar indelius, bet į maišelius. Į juos pilamos net ir sriubos bei padažai. Tailandietišką saldžią ledinę kavą taip pat jums patieks maišelyje su įbestu šiaudeliu, kurį, tiesą pasakius, labai patogu nešiotis. Namuose tailandiečiai vakarienės sėda kartu prie vieno žemo stalo – skirtingi patiekalai sudedami į nedideles lėkštutes visiems pasidalinti. Dauguma tailandiečių rytą pradeda su saule, todėl anksti atsikėlus galima pamatyti vietinių nusėtas kavinukes ir gatvės prekyvietes, kur visi mėgaujasi žuvies arba kiaulienos sriuba bei ryžių koše. Tokie tradiciniai pusryčiai.
Tailandiečiai – ypač religingi žmonės, giliai tikintys ne tik budizmo filosofija, bet ir pasakiškomis būtybėmis bei dvasiomis. Budistų vienuoliai labai gerbiami – jiems net viešajame transporte paskirtos atskiros sėdynės. Geriausias būdas suprasti tailandietiško budizmo mokymus pabendrauti su vienu iš vienuolių. Paieškojus galima surasti nemokamų meditacijos kursų, vykstančių vienuolynuose – juos išbandėme ir mes. Tris valandas trukusių kursų metu išmokome pratimų, kurie padeda atitraukti mintis nuo visų pašalinių trukdžių (net ir skausmo, atsiradusio nutirpus galūnėms nuolat besėdint lotoso poza). Besibaigiant kursams juos vedęs vienuolis prisėdo mums papasakoti apie budizmą bei be galo griežtą vienuolių gyvenimą. Nors nė vieno iš mūsų nepamatysite po medžiu medituojant, tai buvo nuostabi patirtis, padėjusi priartėti prie dvasinės tailandiečių kultūros.
Lengviausias būdas apsiprasti su Tailando didmiesčiuose tvyrančiu lengvu chaosu – tapti jo dalimi. Visur zujantys „thuk thuk‘ai“ ir kiek įkyrintys jų vairuotojai, motoroleriai, kuriems atrodo negalioja jokios kelių eismo taisyklės, dviračiai, triračiai, mašinos bei autobusai – Tailando gatvės primena dūzgiantį avilį. Su taksi teko susidurti vos kelis kartus – derybos su vairuotojais tiesiog būtinos, nes kitaip teks mokėti du ar net penkis kartus daugiau nei reali kaina.
Nors taksi ir patogus būdas keliauti po miestą, mums žymiai smagiau buvo keliauti viešuoju transportu. Riaumojantys miesto autobusai gali pasirodyti kiek atgrasūs, tačiau tai puikus ir labai pigus būdas nusigauti iš taško A į B, taip pat stebėti kasdieninį tailandiečių gyvenimą. O ir bilieto kaina tikrai „nesikandžioja“ – vienam keleiviui nesiekia nei 0,04 euro centų.
Antra stotelė – Malaizija, kuri sužavėjo vietinių šiltumu
Taip jau susiklostė, kad Malaizijoje stabtelėjome tik trumpam, kelioms dienoms. „Grįšime čia kitą sykį” – abu linksėjome galvomis. Tačiau net neįtarėme, kad Malaizija mus taip sužavės, ypač savo žmonių šiluma. Palikę Tailandą, užsukome į nedidelę Malaizijos salą Penang, kur plieskiant kaitriai saulei temperatūra šoktelėjo gerokai virš 30 laipsnių šilumos. Tempiant dideles kuprines prakaitas žliaugte žliaugė, tad netrukome gauti pasiūlymų pasidėti daiktus bei pasinaudoti dušu neišleidžiant nė skatiko. Pasiekę Kvala Lumpūrą ir apžiūrėję garsiuosius Patrono bokštus, pasukome į autentiškąjį Kampung Baru rajoną ir dairėmės, kurgi čia gardžių pietų rasti, kai pamatėme prie puodų besibūriuojančių vietinių pulkelį. Priėję artėliau, supratome, kad teks palūkėti, nes eilė nemaža. Tačiau, mūsų nuostabai, mus už rankų pagriebęs vienas iš virėjų, pasodino prie nedidelio plastmasinio staliuko. „Nedažnai čia pas mus turistai užsuka, prašom, prašom, sveiki atvykę į Malaiziją! Mėgstate kavą? Tuoj įpilsiu!” – ir suskuba atnešti garuojančias stiklinaites. Kita moterėlė netrukus mus tempė prie puodų išsirinkti pietų ir su šypsena kantriai pasakojo, kas po kokiu dangčiu slėpėsi. Nors nei meniu, nei parašytų kainų tokiose vietose nėra, tikėjome, kad mokėjome „vietinių tarifu“ – kitur už tą sumą Kvala Lumpūre nei kavos puodelio nenusipirksi.
Po trumpo stabtelėjimo Malaizijoje, patraukėme į Mianmarą. Tačiau apie šią kvapą gniaužiančią ir paslaptingą šalį – kitame įraše.
