Legendos apie „laukinius žmones“, gyvenančius liūdnai pagarsėjusiame nacionaliniame parke, sklando šimtmečius.
Yra dešimtys tariamai pastebėtų šių „kanibalų“, gyvenančių giliai Apalačų kalnų užkampyje, kur, kaip teigiama, gyvena visiškai nuo civilizacijos nepriklausomi Amerikos pilietinio karo metu dezertyravusių vyrų palikuonys.
Didžiausią nerimą kelia tai, kad bent penki žmonės dingo be pėdsakų tankiai apaugusiame Didžiųjų Dulsvųjų Kalnų nacionaliniame parke. Geriausiai žinomas iš šių paslaptingų dingimų yra Denniso Martino, šešiamečio berniuko, kuris 1969 m. birželio mėn. su šeima keliaudamas stovyklauti „užkliuvo už krūmo“ ir daugiau niekada nebuvo pastebėtas.
Denniso Martino atvejis sukėlė tokį nacionalinį susidomėjimą, kad į pagalbą ieškant buvo pakviestas JAV kariuomenės specialiųjų pajėgų dalinys. Pasak Briano Jeffrey iš tinklalaidės „Black Mass Paranormal“, labai gerai parengti kariai nerado jokių Denniso pėdsakų, tačiau jie susidūrė su keliais „laukiniais“ asmenimis.
„Yra žinoma, kad ši laukinių žmonių grupė turi kanibališkų polinkių“, – teigė jis.
Tinklalaidės kūrėjas Donnie Lawsas savo kanale taip pat sakė: „Pirmieji pranešimai apie laukinius žmones JAV pasirodė apie 1877 m. vakarinėje Šiaurės Karolinos dalyje. Keli aukso kasėjai susidūrė su vienu iš jų, kai ėjo dirbti į kasyklas.
Jie nusekė paskui jį į urvą ir rado visą krūvą įvairiausių gyvūnų kaulų. Nesakoma, ar ten yra žmonių kaulų, bet būtent tai jie ir rado.“
Praėjus kiek mažiau nei 20 metų, laikraščių pranešimuose buvo rašoma apie dar vieną toje pačioje vietovėje sugautą „laukinį žmogų“. Galiausiai jis buvo nugabentas į beprotnamį, kur nugyveno savo dienas neatskleisdamas, kas jis toks ir iš kur atvyko.
Jis priduria, kad yra dešimtys pranešimų apie žmones, gyvenančius „laukinėje gamtoje“, Didžiųjų Dulsvųjų Kalnų nacionaliniame parke: „Tai tiesiog laukiniai žmonės, gyvenantys laisvėje. Kai kurie sako, kad jie tapo kanibalais.“
Bėgant metams pasakojimų apie laukinius žmones šiuose kalnuose tik daugėjo. „Pastaruoju metu padaugėjo pranešimų apie šiuos žmones, – aiškino Brianas. – Esą jie kalnuose paspendžia spąstus ir gaudo vienišus keliautojus. Jų taikiniu tapo pagyvenę žmonės ir vaikai.“
Esą jie kalnuose paspendžia spąstus ir gaudo vienišus keliautojus.
Nacionalinis parkas yra didžiulė laukinės gamtos teritorija, todėl nesunku suprasti, kaip žygeiviai gali pasiklysti ar pasimesti, tačiau kai kurie šiuose kalnuose įvykę dingimai išties glumina.
1981 m. rugsėjo 25 d. Thelma Pauline Melton su dviem draugėmis išėjo į žygį. Ji ėjo kelis metrus priekyje jų, kai dingo už kalvos viršūnės. Daugiau jos niekas niekada nematė ir negirdėjo.
Trenny Gibson buvo 16 metų, kai 1976 m. spalio 8 d. dingo šiuose kalnuose, keliaudama į ekskursiją su savo vidurine mokykla. 45 metų Christopheris Cessna buvo vienas, kai 2011 m. dingo šioje vietovėje, o kitais metais Derekas Luekingas nusipirko stovyklavimo įrangą prieš išsiruošdamas į žygį pėsčiomis. Vėliau ant jo automobilio prietaisų skydelio ieškotojai rado raštelį, kuriame buvo parašyta: „Neieškokite manęs“.
Nacionalinis parkas yra didžiulė laukinės gamtos teritorija.
Brianas sakė, kad yra dešimtys pranešimų iš žmonių, kurie šioje vietovėje matė „plaukuotus, nuogus vyrus“. Jis tęsė: „Buvo pora, kuri pasistatė savo automobilį ir išlipo pažiūrėti krioklio, lipdami į šoną, jie pamatė visiškai nuogą vyrą. Jie apibūdino jį kaip „nuo juosmens žemyn plaukuotesnį nei vidutiniškai, o jo veidas buvo išteptas krauju“.
Brianas pridūrė, kad daugelyje pastebėjimų šie laukiniai žmonės apibūdinami su keistomis, įdubusiomis akimis, kurios gali būti artimos giminystės individų kryžminimosi pasekmė: „Buvo dar viena istorija apie mažą berniuką ir jo brolį, kurie atvyko su šeima į kalnus atostogų.
Jie išėjo prie vienos iš upių žvejoti ir eidami taku pamatė nuogą vyrą baltomis akimis, labai deformuotu veidu ir galva. Jo rankos buvo ilgesnės nei įprastai ir, vėlgi, jis buvo visiškai nuogas ir nuo juosmens žemyn plaukuotesnis nei įprastai.“
