Jų slapta ir griežčiausiai saugoma švartavimosi bazė Kuršių nerijoje, Alksnynėje, bei pats mįslingųjų laivų buvimo faktas apaugo ne tik gandais, bet ir įdomiausiais prisiminimais.
Vieni liudytojai pasakojo, jog bazėje budėjęs sargas, kuris dyzeliną mainydavo į degtinę ir konservus. Dar kiti porino, kad pamaryje šaltojo karo metu švartavosi ne tik elektriniai-dyzeliniai, bet ir branduoliniai avariją patyrę laivai. Užsiminta ir apie baugią 9 metrų gylio duobę prie sudegusio tilto bei versiją, jog povandeniniai laivai saugojo Klaipėdos uosto vartus.
Net ir prabilus liudytojams legendų, pramanų ir mitų šleifas apie pokariu įrengtą povandeninių laivų bazę niekur nedingo. Tai tik dar kartą įrodo, jog klaipėdiečiai apie šį objektą žinojo, tačiau tikslios detalės taip ir liko užmarštyje.
Rebusus įminti padėtų nebent praėjusio šimtmečio septintajame-devintajame dešimtmečiuose sovietinėje armijoje tarnavę kariškiai: povandenininkai, pasieniečiai, jūreiviai, bazę krante saugoję, prižiūrėję asmenys ir kt.
Drebėdavo stiklinės
Spėjama, jog mažiesiems, „Малютка” tipo, elektriniams-dyzeliniams laivams (turėjo 2 torpedų užtaisus, 36 karių įgulą ir buvo skirti priekrantės žvalgybai) skirta bazė ties Alksnyne įrengta po Antrojo pasaulinio karo: galimai šeštajame dešimtmetyje arba septintojo pradžioje. Hidrologas, habilituotas fizinių mokslų daktaras Brunonas Gailiušis prisiminė, jog apie 1960-1961 m. iki 8 metrų buvo gilinamas ir vadinamasis naujasis farvateris, kuriame gylis buvo apie 5 m. To reikėjo būtent povandeniniams laivams.
1995-1999 m. darytoje aeronuotraukoje matyti lygiagrečiai su nerijos krantu mariose įrengta apie 100 metrų ilgio trijų dalių pontoninė švartavimosi prieplauka. Į ją vedė ant polių pastatytas medinis tiltas, kurio likučiai (degė per 2006 m. gaisrą Meškos galvos kopos apylinkėse) nendrynuose glūdi iki šiol.
Publikacija apie šį mįslingą karinį objektą paskatino ne vieną žmogų pasidalyti savo prisiminimais ar įžvalgomis, kurios gali būti vertingos ateities tyrinėtojams. Iš pasakojimų tampa aišku, kad povandeniniai elektriniai-dyzeliniai laivai Kuršių mariomis plaukiojo bent jau iki devintojo dešimtmečio antrosios pusės. Kada tiksliai buvo įrengta bazė Alksnynėje, žinių kol kas nepavyko gauti.
„Dar būdamas mažas vaikas, apie 1985-1986 m., keliaudavau į Smiltynės jachtklubą, kur mokiausi buriuoti. Mano tėtis dirbo treneriu. Aš pats asmeniškai bent du kartus esu matęs mariomis praplaukiančius povandeninius laivus: kyšodavo tik viršutinis antstatas.
O tėvukas pasakojo, kad jachtklubo patalpose pradėdavo drebėti ant stalo padėtos stiklinės, kai pro šalį praplaukdavo povandeninis laivas“, – „Vakarų ekspresui“ sakė klaipėdietis buriuotojas Rimantas Stropus.
Kitas klaipėdiškis tikino, kad ne vienas senesnės kartos buriuotojas matė mariose povandeninius laivus.
O tėvukas pasakojo, kad jachtklubo patalpose pradėdavo drebėti ant stalo padėtos stiklinės, kai pro šalį praplaukdavo povandeninis laivas.
„Paprastai prieplaukoje stovėdavo vienas, o kitas budėdavo jūroje, saugojo Klaipėdos uosto vartus. Keisdavosi jie naktį, tuomet bent jau žvejybos uoste stabdydavo visus krovos ir manevravimo darbus. O elektra buvo nutiesta povandeniniu kabeliu“, – teigė liudytojas.
Ši versija – labai tikėtina, nes šaltojo karo metu Sovietų Sąjungoje vyravo kone paranojiškos nuotaikos baiminantis įvairiausių šnipų, diversantų, įsibrovėlių ar pabėgimo už geležinės uždangos atvejų: prieš saulėlydį akėčiomis net išardavo paplūdimių smėlį, idant pėdsakai matytųsi. Tad teorija, kad povandeninis laivas budėjo prie uosto vartų, yra tikėtina. Būta ir spėjimų apie krante ties baze įrengtą transformatorinę, galimybę laivams įsikrauti akumuliatorius.
Ginkluotas sargas
Ilgametis patyręs kapitonas Rimantas Dovydaitis prisiminė, jog bazė Alksnynėje turėjusi galingus gelžbetoninius pontonus.
„Iki denio nuo vandens apie 1,5 m. Porą kartų švartavausi, buvau net užsiropštęs. Tikrai mačiau armocementines konstrukcijas, bet atsiradęs sargybinis liepdavo dingti. Kartą apie 1987 m. susiruošus plaukti link Nidos, nedideli kariniai kateriukai per garsiakalbį reikalavo pasišalinti, nes pravedamas povandeninis laivas. Tuoj pasirodė nedidelio povandeninio laivo bokštas, kuris buvo apie 2,5 m aukščio, su maždaug metrą virš vandens iškilusiu korpusu“, – informacija dalijosi R.Dovydaitis.
Anot jo, po 1990 m. net svarstyta, kaip nusipirkti tuos Alksnynės bazės pontonus, nes norėta padaryti atitvarus Smiltynės uostui.
„Kur dingo tie pontonai, nežinau. Jei sovietinė armija neišsivežė, tai gal nuskandino? Sunku pasakyti, kokia buvo tos bazės Alksnynėje paskirtis. Gal maisto atsargoms ar amunicijai, įgulai papildyti ar pakeisti, audroms pralaukti. Plaukiojant pro Liepoją dažnai girdėdavom jūroje didžiulį garsą leidžiantį povandeninį laivą“, – tikino R.Dovydaitis.
Pikantišką istoriją papasakojo Gintautas Žilinskas, kuris su povandeniniais laivais Kuršių mariose susidūrė 1972-1973 m.
Prieplauką saugojo pagyvenęs rusakalbis vyras su kiemsargiu šunimi. Ginkluotas jis buvo prastai: TOZ-8 ar TOZ-12 šautuvu.
„Esu matęs nedidelius povandeninius laivus plaukiant naktį pakankamai arti kranto prie senosios perkėlos nerijos pusėje. Kelis kartus jų buvo 2, vieną kartą – 1. Pasak vietinių, jie švartuodavosi būtent Alksnynės prieplaukoje. Vėliau, regis, 1985 m. ir 1986 m., vykdydami mokslinius tyrimus, buvome išlipę ir pačioje prieplaukoje. Vieną naktį ir nakvojome, prisišvartavę prie jos. Tuomet ji greičiausiai jau nebuvo naudojama. Prieplauką saugojo pagyvenęs rusakalbis vyras su kiemsargiu šunimi. Ginkluotas jis buvo prastai: TOZ-8 ar TOZ-12 šautuvu“, – pasakojo G.Žilinskas.
Sargas, anot liudytojo, artėjant prie prieplaukos grasindavo, kad šaus.
„Bet mūsų laivo vairininkas V. Stravinskas jį, matyt, gerai pažinojo, nes prisišvartavus vėlai vakare arba naktį vykdavo natūriniai mainai: degtinė ir keletas dėžučių žuvies konservų buvo keičiami į dyzeliną. Mes snausdavom laive, o kapitonas sargo būdelėje aplaistydavo abiem pusėms naudingą sandorį“, – įdomias detales prisiminė jis.
Dainius Gerulskis tikino, kad buvo švartavęsis prie povandeninių laivų pontonų bei ėjęs mediniu tiltu.
„Keliaudavom į Alksnynėje buvusį eigulio bariuką. Nieko ten mandro toje bazėje nebuvo: atitvaras ir sargo būdelė“, – teigė jis.
Apie barą buvusiame girininkijos name Alksnynėje užsiminė ir Sigitas Domanskis, kuris tikino be jokių kliūčių jachta „Aušra“ prisišvartavęs povandeninių laivų prieplaukoje 1978 m.
„Ramiai nuėjom atsigerti alaus į Alksnynės bariuką. Jokių kabelių ar elektros spintų nepastebėjom. Buvo tuo laiku tvarkingas lieptelis. Kokiais 1977 m. jau mokiausi laivų statyklos mokykloje ir nuo krantinės pastebėjau, jog nuo Kiaulės Nugaros salos pusės plaukia iškilęs povandeninis laivas.Tada buvo kalbama, kad tai – paprasti dyzeliniai laivai, ir jie į marias užsuka retai, nes pagrindinė bazė – Liepojoje arba Baltijske“, – teigė jis.
Gandų pasaulyje
Povandeninių laivų bazė Alksnynėje, matyt, gerokai audrino žmonių fantaziją, nes porintos ir kone fantastinės istorijos.
Vienas skaitytojas tikino, jog pažinojo žmogų, tarnavusį sovietinėje armijoje Afganistane.
„Tas darbas jį visiškai sužlugdė morališkai. Po to iki mirties dirbo elektriku. Galva baltut baltutėlė nuo žilų plaukų. Nuolat gėrė. Bet kartais ateidavo išsipasakoti jį slegiančius prisiminimus apie Afganistaną, Vladivostoką ir kitas vietas, kur tarnavo. Vieną dieną sako: „Žinai, kur povandeniniai laivai švartuodavosi?“ Atsakiau, kad – ne. „Tai va, – sako, – Alksnynėje: ten ne tik dyzeliniai švartavosi, buvo ir branduolinių, į bėdą papuolusių, su nutekėjimais. Radiacinis fonas ten padidėjęs. Žmonės ten daugiau serga ir nežino, dėl ko“, – perpasakojo skaitytojas ir net pasiūlė ties Alksnyne atlikti radiacinio fono tyrimus.
Ten ne tik dyzeliniai švartavosi, buvo ir branduolinių, į bėdą papuolusių, su nutekėjimais. Radiacinis fonas ten padidėjęs.
Klaipėdos žveju prisistatęs vyras nurodė ir dar vieną Kuršmarių vietą, kur esą planuota įrengti povandeninių laivų bazę.
„Visi Klaipėdos žvejai žino mažųjų povandeninių laivų bazę. Toje vietoje prie pat kranto gylis krenta į iškastą 9 metrų duobę, gilyn į marias link farvaterio yra išėjimas iš duobės. Tokios atsarginės laivų švartavimo vietos buvo įrengtos ir ties Kairių kaimu, kur stintautojai traukia meškerioti į 8-9 m gylį“, – teigė jis.
Tuometinėje Nemuno laivininkystėje baržos mechaniku dirbęs Rimas prisiminė ne kartą matęs plaukiančius povandeninius laivus, vieną kurių ištiko nelaimė.
„Yra tekę prasilenkti bortais nakties metu. Kartą povandeninis laivas sėdo ant seklumos netoli Kiaulės Nugaros. Jį nuėmė uosto buksyrai“, – prisiminė vyriškis.
Dar vienas liudytojas tikino, jog povandeninius laivus matė… Juodkrantėje.
„Savo akimis mačiau du povandeninius laivus, pririštus prie medinio liepto 1975 m. Tik ne Alksnynėje, o Juodkrantėje, šiauriau Gintaro įlankos. Ne kartą matėme plaukiančius mariose dienos metu, iškilusius iki tiltelio ir dar jūreiviai juose buvo. Ir niekas uosto darbo nestabdydavo“, – tikino skaitytojas. Dar vienas užsiminė, jog tuose laivuose lankydavosi pionieriai iš stovyklų Juodkrantėje bei Nidoje.
Sklandė mitas ir apie tai, kad ties Alksnyne buvo įrengtas Ruklos karinio poligono desantininkų mokymo centro treniruoklis: esą kariškiai mokėsi greitai išsilaipinti į krantą iš povandeninių laivų. Žinia, „M“ tipo povandeniniai sovietiniai laivai ir buvo pritaikyti būtent priekrantei, žvalgybai.
