Tačiau neseniai patekau į tokią situaciją, kurioje privalėjau ir toliau bendrauti su žmonėmis, kuriems kitomis aplinkybėmis dėmesio nebūčiau skyrusi. Ir tai, kaip pirmas įspūdis kartais gali klaidinti, mane sukrėtė.
Dviem savaitėms su 8 lietuviais išvykau į Europos Sąjungos finansuojamą verslumo kelionę VOYAGE. Iki Dubrovniko, beje, keliavome autobusu, todėl nieko nuostabaus, kad greta žmonių, kurių daugumą „nurašiau“ išsyk, pradėjau vidinę meditaciją, bandydama susitaikyti su mintimi, kad su jais turėsiu praleisti net 2 savaites.
Kodėl taip greitai „ištryniau“ šiuos žmones? Kažkur degalinėje Čekijos pasienyje kelis jų (tada dar nei veidų, nei vardų neskyriau) šokiravo faktas, kad už tualetą reikia mokėti. „Gal dėl to, kad jis pasienyje“, – kažkas mestelėjo „gudrią“ pastabą. O, kai sužinojo, kad tualeto kuponus galima išleisti degalinėje, kilo nauja suirutė: keliolika minučių truko diskusijos, ką ir kaip įsigyti už tuos kelis kuponus.
Jauniausias komandos narys į menamą šiukšlinę buvo išgrūstas todėl, kad pirma istorija, kurią išgirdau iš jo lūpų, buvo apie „užsisėdusį“ dėstytoją, kuris nenorėjo imti kyšio, ir lietuvių kalbos egzaminą, kuris, vaikino žodžiais tariant, „nepaėjo“. Vėliau pažinau jį kaip rūpestingą, darbštų žmogų, kuris žino, kad Olimpą galima pasiekti tik sunkiai dirbant, o ne svaičiojant apie dangų.
Dar vieną vaikiną stūmiau šonan todėl, kad nuolatos įkyriai klegėjo – labiau mane erzina nebent kalėdinė muzika prekybos centruose. Vėliau jį pažinau kaip ypač aukšto emocinio intelekto vyrą, kuriam rūpi saviugda ir tai, kaip šalia jo jaučiasi kiti. Tiesiog žmogus perlas, ir tą sakau be jokios ironijos.
Dar vienas man pasirodė kaip peraugęs šeštokas – lyg ir protingas, bet žodynas toks, lyg nuolatos priešgyniautų tėvams, todėl ir atstumia. Dabar galvoju, kad aš pati esu kaip peraugusi paauglė, vertindama žmones. O šitas „šeštokas“ – tiesiog gyvenimu mokantis džiaugtis ir kitiems tokią dvasią skiepijantis jaunuolis.
Daugiau nė nevardinsiu, nes mano tikslas yra ne aprašyti menamus žmonių trūkumus, kuriuos, kaip įsivaizdavau, jie turi, bet pakalbėti apie tai, kodėl kartais aš, o galbūt ir kas nors jūsų, matome mažiau nei kurmis.
Taigi paprastai, kai žmogus man nepalieka gero pirmo įspūdžio, aš nebevargstu ir toliau nebendrauju – neva taip taupau abiejų laiką ir nervus. Bet atsukti nugaros jaunuoliams, su kuriais dvi savaites nesiskyriau Juodkalnijoje, o vėliau ir jachtoje Adrijos jūroje, neturėjau galimybės, todėl teko pažinti.
Ir pati nė nežinau, kada noras atsitolinti pavirto į „gal dar nesiskirkime“ pojūtį. Juokavau, kad tai yra Stokholmo sindromas. Ir tame gali būti dalis tiesos – gal prie kai kurių aš, kaip ir jie prie manęs, tiesiog pripratau, toleravau, nes mums reikėjo dalintis maistu, lova, vieta autobuse ir t.t.
Tačiau dalis jų, ypač tų, kuriuos paskubėjau „nurašyti“ pirmuosius, ilgainiui man sužydėjo visai kitomis spalvomis, ir iš tingių ar įkyrių jaunuolių virto rūpestingais, dėmesingais žmonėmis, kuriems, pasirodo, nėra svetimas humoro jausmas ir savikritika, ką aš laikau vienu ryškiausių intelekto ir aukštos savivertės požymiu.
Jeigu su šiais žmonėmis būčiau susitikusi kitokiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, bare, veikiausiai ir dabar dar vertinčiau juos kaip niektauzas, narcizus ir tinginius. Nes jau taip įpratau, kad investuoju tik į sukurtus santykius, tai yra artimuosius, draugus – visus tuos žmones, kurių gyvenimo būdas, požiūris man artimas. Ir taip, man atrodo, apriboju savo emocinio intelekto vystymąsi.
Beje, šiam mano požiūrio pokyčiui padėjo ir faktas, kad dvi savaites, kurias leidau su nepažįstamaisiais Juodkalnijoje ir Adrijos jūroje, retai turėjau interneto ryšį. O tai reiškia, kad greta neturėjau draugų, kurie palaikytų mano pusę.
Aš, vengdama konfliktų, jeigu pavyksta, nutyliu, ką galvoju, ir su oponentu į ginčą nesiveliu. O kartais tiesiog pasiskundžiu kokiam draugui, išdėstau savo nuomonę, prašydama pasakyti „na, ar aš čia šitoje situacijoje kalta?“
Mano bendramintis patvirtina mano požiūrį į konfliktinę situaciją, kurią jam tendencingai perteikiu, ir ramu. Kam čia save investuoti į klausimo analizę su oponentu, jeigu draugas gali patvirtinti, kad tavo oponentas kvailesnis už tave.
O ką daryti, kai jokio draugo pašonėje nėra? Net negali niekam parašyti, ieškodamas savo tiesos patvirtinimo. Tada tenka kalbėtis su oponentu, bandyti išgirsti, kodėl jis elgiasi, mąsto kitaip, ir, galų gale nustojus kaip ožiui su ragais kautis su tvora, iš jo pasimokyti. Atsiveria netikėtai vaiskūs horizontai.
Norėčiau dažniau mokėti taip elgtis ir gyvenime – santykius aiškintis su kita to santykio puse, o ne trečiąja šalimi. Kitaip tariant, nesutarimus su vyru su juo ir spręsti, o ne aiškintis su geriausia drauge.
Tokios refleksijos, kurias čia rašau, nėra dažnos. Pernelyg retai sustoju pagalvoti apie tai, kaip elgiuosi, kaip šalia manęs jaučiasi aplinkiniai. Antrąją kelionės savaitę visi gyvenome jachtoje, kurioje šeimininkais buvo kapitonai Paulius Kovas ir Saulius Šukaitis. Jie visą savaitę dalijo įvairias komandines užduotis, pavyzdžiui, mokėmės gelbėti skęstantį žmogų, rišti jūrinius mazgus ir panašiai.
Vakare reikėdavo pildyti dienoraštį, kokias įžvalgas apie save ir verslą galima padaryti atlikus užduotį. Kelių tokių vakarų užtenka, kad į buitį įsėlintų įprotis reflektuoti save – ar logiška mano pasakyta mintis, ar neįžeidžiau žmogaus, ką galėjau padaryti kitaip. Viena vertus, vargina, kita vertus, pradedi džiaugtis savo dėmesingumu aplinkiniams.
Paskutinį vakarą kapitonai mus visus susodino prie stalo jachtoje ir liepė vieniems kalbėti apie kitus. Pasitenkinimas nerealus – tarytum netyčia išgirsti, kaip tave kas nors už nugaros giria. Žmonės pastebi tokias savybes, kokias aš žinau turinti, bet jų vertinimas yra visai kitoks. Savybes, kurios, mano nuomone, daro mane nepatrauklia, kiti galbūt vertina teigiamai. Naudinga kalbėtis apie tai, kas mums vienas kitame patinka, ir patarti, kaip būtų galima tobulėti toliau.
Tiesa, vienos pamokos taip ir neišmokau. Komandoje vis tik buvo vienas žmogus, su kuriuo neradau bendros kalbos ir, kelis kartus atsimušusi į jį tarytum į sieną, beveik nustojau bendrauti. Nes taip pasirodė paprasčiau. Dėl to, kad žmogui trūko savikritikos, galbūt pasitikėjimo savimi, turėjo, mano akimis žiūrint, kompleksų, nesistengiau suprasti ir palikau jį ramybėje.
Grįžusi pasakojau jo keistenybes draugei. Ir ji manęs paprašė pagalvoti, o gal ir aš kada tokia buvau. Ir išties buvau – paauglystėje, o gal dar net ir pirmaisiais studijų metais, kai beveik visus savo išskirtinius būdo bruožus buvau linkusi vertinti kaip trūkumus. Vadinasi, su tuo žmogumi reikėtų kalbėti taip, tarytum kalbėčiau su savimi paauglystėje.
O gal ir kitaip, bet faktas, kad kalbėjimo būdą galima atrasti, o ne infantiliai atsiriboti nuo žmogaus vien dėl to, kad per pirmą valandą nerandame bendros kalbos, o dar baisiau – niekinti jį už tai, kad nepritampa, dėl kažko įsižeidžia, kažko bijo.
