Žolinė dar vadinama Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmėmis. Tai pati seniausia ir garbingiausia šv. Marijos šventė. Per iškilmingas šventės Mišias šventinami žolynai.
„Pasak legendos po šv. Marijos mirties jos karste buvo rastos gėlės, todėl žmonės neša į bažnyčią žolynus šventini. Tai vienintelė diena metuose, kurios laukė žolynai ir gėlės“, – sakė vyresnioji muziejininkė Gražina Žumbakienė.
Senuosius papročius gerai išmananti muziejininkė pasakojo, kad lietuviai be reikalo neskindavo jokių žolynų ar gėlių. Tačiau šios dienos visi laukė, kad galėtų nuskinti ir nunešti į bažnyčią. Kartu žmonės nešdavo ir daržoves, vaisius bei javus. Pašventintas puokštes žmonės laikė kaip namuose, kad juos globotų.
Dzūkijoje ir rytų Aukštaitijoje moterys, kurios turėjo mirusių vaikų, iki žolinės nevalgė obuolių.
„Žmonės tikėjo, kad jeigu suvalgys obuolį, tai kai Marija obuolius danguje dalins tam mirusiam neduos. Sakys, kad motina jau suvalgė. Tai jei ta moteris neiškęsdavo ir suvalgydavo, jai nesisekdavo visus metus“, – buvusias tradicijas prisiminė G.Žumbakienė.
Puokštėse gėlės buvo naudojamos tik joms pagražinti. Didžiąją Žolinių puokštės dalį sudarydavo įvairios vaistažolės ar augalai, kurie turėjo saugoti nuo tam tikrų nelaimių. Būtinas puokščių atributas buvo kietis. Žmonės tikėjo, kad šis patvorėse augantis augalas saugoja nuo griaustinio, kurio visi bijojo.