Kovo 23-iąją prie Gudų tilto apsilankė Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos kultūros ministerijos specialistas, kuris apžiūrėjo tilto būklę, užfiksavo vertingąsias savybes. Pagal užfiksuotus duomenis bus pradėtas rengti aktas. Šį darbą atliko Kultūros paveldo statinių skyriaus paminklotvarkininkas Eimantas Banevičius. Kitas žingsnis – Kultūros paveldo departamento ekspertų vertinimas, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, reglamentuojančiais kultūros paveldo apsaugą, gali trukti nuo šešių iki aštuonių mėnesių. Pasak paveldosaugos specialistų, ekspertų vertinimas tikrai gali užtrukti tiek, kiek numato teisės aktas, ir dar ilgiau.
Išlieka grėsmė, jog jei ekspertai nesuspėtų per numatytą laiką įvertinti objekto būklės, projekto vykdytojai galimai kreiptųsi į teismą prašydami panaikinti darbus sustabdžiusį sprendimą ir pradėti darbus.
Kol specialistai ieško kompromisų, mes „pavaišinsime“ Jus mokslinėmis įžvalgomis, ano metų liudininkų prisiminimais.
Istorikas, architektas, etnografas, Pagėgių krašto Garbės pilietis Martynas Purvinas kartu su žmona architekte Marija Purviniene šiame krašte atliko ne vieną ekspediciją, išleido ne vieną mokslinį straipsnį bei knygą apie Mažąją Lietuvą, jos etnografinius kaimus.
M.Purvino įžvalgos:
„XVIII a. Mažoji Lietuva tebebuvo nuošalus kraštas, kuriame gyventa senoviškai, išvažinėtais keliukais sunkiai pasiekiant kaimynus ar atokesnes vietas. Valdžia (ir pats Prūsijos valdovas) skelbdavo nurodymus, kad pavasariais ir kitu metu valstiečiai turi tvarkyti savų ruožų keliukus, kad jais būtų galima pravažiuoti. Dar XVIII a. pabaigoje Vakarų Europoje susirūpinta geresnių kelių tiesimu, nes ne vienas karo žygis patirdavo nesėkmę, lietingu metu kariuomenei ir jos gurguolėms klimpstant ištižusiuose plotuose. Sumanyta naujoviškų kelių – plentų konstrukcija (siejama su škotų kilmės inžinieriumi): abipus kelio iškasti griovius, patį kelią tiesti aukštesne ir sausesne sankasa, supilant ją iš žvyro ar skaldos, esant galimybei suklojant atsparesnę kelio dangą iš tašytų akmenų ar parinktų riedulių. Abipus naujoviško kelio sodinti pakelės medžiai, teikę pavėsį pražygiuojantiems kariuomenės būriams ir kitiems.
Tokių kelių tiesimas, neturint šiuolaikinės technikos, buvęs labai brangus, todėl tuomet planuoti tiesesni (ir trumpesni) keliai. XIX a. pradžioje susirūpinta nuošalios Rytprūsių provincijos geresniu susisiekimu su Prūsijos sostine Berlynu ir kitomis šalies dalimis. Tada planuotas ir tiestas ilgasis plentas iš Berlyno į Karaliaučių. 1829 m. nutiestas naujoviškas plentas iš Karaliaučiaus į Tilžę – svarbiausią miestą prie Nemuno žemupio. Iš ten svarbusis plentas 1833 m. nutiestas iki Lauksargių (tuomečio Prūsijos pasienio). Iš ten pro Tauragę, Šiaulius keliauta į Rygą, o nuo ten – į Rusijos imperijos tuometę sostinę Sankt Peterburgą. Taip atsirado naujoviškas europinės reikšmės plentas tarp Prūsijos ir Rusijos sostinių, kirtęs dabartinės Pagėgių savivaldybės plotus. 1853 m. nuo Mikytų buvo nutiestas svarbus plentas Tilžė-Klaipėda, vėliau plentas Mikytai-Smalininkai (Jurbarkas-Kaunas).
Nutiesus svarbiausius plentus, rūpintasi ir smulkesniais keliais. Sumanyta, kad ankstesnį vingiuotų keliukų padriką „voratinklį" turi pakeisti tiesių vieškelių tinklas. Tada planuotas ilgasis tiesus kelias nuo Piktupėnų ir Bajėnų iki pat Jonikaičių. Nuo tarptautinio plento brėžta naujo kelio trasa per Gudus ir Mantvilaičius iki pat Natkiškių. Šis kelias kirto senosios Gudų kaimavietės vakarinę dalį, kur jam teko pravingiuoti pro stovėjusias sodybas, kurių savininkai nesutiko pasitraukti šalin. Toje vietoje kelio tiesėjams teko nusileisti atsisakant tiesutėlio plento trasos. Atrodo, kad tais laikais (artėjant XIX a. viduriui) pasitenkinta pigesniu mediniu tiltu per Vilkos upę.
XIX a. antrojoje pusėje sparčiai plėtojantis Prūsijos ūkiui, vis daugiau lėšų buvo skiriama valstybinės reikšmės statiniams (tarp jų ir kelių bei tiltų statybai). Pavyzdžiui, 1895 m. tiestas kelias iš Mantvilaičių į Tomušaičius ir kt. Statyti tvirti metaliniai tiltai tarptautiniame plente tarp Mikytų ir Panemunės. 1902 m. nutiesta geležinkelio trasa Pagėgiai-Lauksargiai (vėliau pasiekusi Tauragę ir Radviliškį) su traukinių stotele Gudų kaimo žemėse. 1907 m. pastatytas garsusis Luizės tiltas per Nemuną ties Tilže. XX a. pr. sparčiai besiginklavusi Vokietijos imperija ruošėsi būsimiems karams. Tada karo planuotojai nurodė tobulinti susisiekimo sistemą galimame karo veiksmų teatre šiauriniame Rytprūsių pakraštyje – tam nutiesta geležinkelio atkarpa nuo Pagėgių iki Lauksargių, kuria buvo galima gabenti sunkiąją ginkluotę į patį pasienį. Tada susirūpinta ir sausumos keliais nuo tenykščių traukinių stotelių. Veikiausiai tada projektuotas ir kapitališkasis tiltas per Vilkos upę, galėjęs atlaikyti sunkius karinius krovinius (pavyzdžiui, keleto arklių kinkinio tempiamus sunkiuosius artilerijos pabūklus ir pan.). Taip atsirado ir šiandien įspūdingas metalinis tiltas per Vilkos upę ties Gudų kaimu.
Abiejų pasaulinių karų laikais daug senosios inžinerinės įrangos objektų buvo sunaikinta, daug kas sunyko vėlesnės betvarkės laikais, stingant tinkamos priežiūros ir kt. Beveik stebuklingai išlikęs senasis Gudų tiltas šiandien turi būti saugomas kaip reikšmingas senojo technologinio paveldo objektas. Labai svarbu, kad senasis tiltas išliko bemaž visas. Iš daugelio senųjų krašto tiltų teliko tik didesni ar mažesni fragmentai (pavyzdžiui, iš akmenų mūrytos atramos ar jų dalys krantuose ar kt.). O štai Gudų tilte tebėra ir iš raudonų plytų sumūryti dailūs aptvariniai stulpeliai, autentiškoji tilto metalinė konstrukcija su tai epochai būdingais elementais, iš skeltų akmenų sumūrytos krantų atramos. Svarbu, kad senasis tiltas ir šiandien tebėra stebėtinai geros būklės, jame nesimato reikšmingų deformacijų ir pan. Gerą tilto konstrukcijų būklę lėmė ir jam naudotas labai geros kokybės plienas ir kitos medžiagos, tvarkingas senųjų statybininkų darbas ir buvusi darbų priežiūra.
Tokį tvirtą objektą nebūtų sunku išsaugoti dar ilgiems laikams. Išsaugotas senasis Gudų tiltas taptų reikšmingu Pagėgių savivaldybės kultūros paveldo objektu, įdomiu eksponatu būsimiesiems turistams ir kitiems. Primintina, kad nuo Antrojo pasaulinio karo laikų Pagėgių kraštas prarado daug senųjų vertybių bei įdomybių, tad senasis tiltas turėtų būti ypač brangintinas. Pažymėtina, kad kituose Lietuvos regionuose tokių objektų nerasime – ten senieji tiltai ir kitkas ilgai buvo projektuojami pagal carinės Rusijos nuostatas, jie skiriasi savo išvaizda bei konstrukcijomis.
Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, 2021.03.29.“
Ką mena anuomet čia gyvenęs Aloyzas Masolas?
Aloyzas Masolas gimė Giegždų kaime, dabartinėje Natkiškių seniūnijoje. Šiuo metu gyvena Šilutėje. A. Masolas prisidėjo prie Martyno ir Marijos Purvinų ekspedicijų, bendradarbiavo su istoriku Vyteniu Almonaičiu.
„Pokario metais tuo keliu daug kartų teko važiuoti su tėvu į turgus Pagėgiuose, Tilžėje, Ragainėje. Kelių čia buvo daug ir įvairių. Vienas jų buvo per mišką, Timsrius, Sūdėnus, pro girininkiją (turima omenyje Dinkus). Atvažiuodavai į Pagėgius, tiesiai į Požėlos gatvę. Požėlos gatvėje, ant kampo, buvo įsikūrusi redakcija. Antras kelias buvo iš Giegždų ne į Tamošaičių ar Ropkojų pusę, bet pavažiavus tuoj pat sankryža, link miško, o miške vėl būdavo sankryža ir susidurdavo kelias nuo Minjotų, Endrikaičių ir eidavo kelias į Natkiškius. Dar vienas kelias buvo prie Tamošaičių karčemos, vedantis į Natkiškius. O plentas Sartininkai-Oškalnis buvo pagrindinis. Pusė jo, nuo Natkiškių iki Oškalnio, visada būdavo asfaltuota. Kita pusė buvo žvyrkelis. O Nuo Natkiškių iki Sartininkų, iki Sartės upelio, arba rube˛iaus, buvo tiktai u˛pilta skalda, pasiruota asfaltavimui.
Iki karo pabaigos išasfaltuotas jis taip ir nebuvo. Jį vadindavome granta. Tokia pat granta būdavo važiuojant nuo Natkiškių į Timsrius. Tuos kelius pildavo karo belaisviai. Pavasarį, kai paleisdavo sniegą su šlajomis asfaltu nepavažiuosi, tai važiuodavome per mišką, geru oru – asfaltu. Tame kelyje buvo Tamošaičių karčema, kita karčema buvo prie pat rubežiaus. Reikia pasakyti, kad prie kiekvienos karčemos buvo gražiausios, erdviausios bruko aikštelės arklių kinkinėms. Ir dabar ten yra liepų alėja. Ten, kur buvo senoji karčema, dabar yra liepų alėja. O sunyko ji tada, kai Ryzas Tamošaičiuose įkūrė karčemą. Abipus Sartės upelio buvo praleidimo postai, vokiečių – vienoje pusėje upelio, kitoje – lietuvių postas.
Kita karčema buvo pačiuose Sartininkuose. Ją buvo atidaręs Juozas Bajorinas. Jis laimėjo loteriją ir nusipirko sodybą bei įkūrė sankryžoje karčemą. Dabar to pastato jau nebėra. Per karą karčema nudegė. Dabar toje vietoje stovi tipinė tarybinių laikų parduotuvė. O šiek tiek aukščiau už Sartininkų kapinaičių tekėjo upeliukas Sartupė. Ji įtekėdavo į Sartę. Bet jis yra numelioruotas. Sartė atitekėdavo nuo Margiškių, nuo Urvinių. Pačiuose Sartininkuose už kapinių buvo skardžiai, nuo caro pastatytos septynmetės mokyklos buvo takas, o ant kampo buvo pastatytas dviejų aukštų namas. Čia buvo kuriamas viešnamis. O viešnamyje, aišku, buvo ir smuklė, dar visokios pramogos. Tada dar aš buvau per jaunas žinoti. Kiek iš pasakojimų pamenu, nelabai tas viešnamis ir veikė, nesuspėjo. Po karo tą namą pasidalino tokie Liūsčiai.
Natkiškiuose buvo kelios karčemos. Už Natkiškių tuoj pat yra Kiūpelių kaimo kapinaitės. Nuo tų kapinaičių, Eistraviškių link, buvo ūksminga jaunų liepų alėja. Žinau, žmonės kalbėjo, kad ją pasodino vokiečiai tam, kad jei kariuomenė turės pasitraukti, tai jie turės prieglobstį, ruožą pasislėpti nuo lėktuvų.
Dar arčiau Natkiškų link buvo dailiausia sodyba, ten gyveno Grigalius. Natkiškiuose dirbo seni mokytojai Želviai, o gyveno pas Grigalius.
Važiuojant nuo Natkiškių Pagėgių link, Eisraviškiuose, dešinėje pusėje nuo Natkiškių važiuojant, buvo karčema ir ėjo keliukas į mokyklą. Eisraviškių mokykla buvo šiek tiek toliau nuo kelio, ant kalvos. Mokykloje gyveno mokytojas Stasiulis. Jis gyveno iki pat mirties. Jis mokytojavo ir Sartininkuose. Daug galima būtų pasakoti, nes čia buvo sodyba prie sodybos. Visas pavardes atmenu ir galėčiau papasakoti. Toliau, į laukus, buvo Vidutaičiai. Vidutaičių mokykloje mokytojavo Nausėdienė. Dabartinio Lietuvos Prezidento giminaitė.
Prie Eisros upės buvo sodyba. Ten gyveno garsus žmogus, pokaryje dirbęs Naumiesčio švietimo skyriaus vedėju, Serapinas. Jis bendravo su mokslininkais Purvinais ir suteikė jiems daug informacijos.
Kitas kaimas yra Montvilaičiai. Nuo Natkiškių dešinėje, Montvilaičiuose, buvo dvaras, naujas, gražus, puiki aplinka, su visais pastatais. Toli gražu ne lūšnos, kaip yra dabar, o solidaus architektūrinio pavidalo. Dar galėčiau paminėti ne vieną pavardę tų, kurie gyveno šiame kelio ruože: Jasuliai, Domarkienė, Bakučiai, buvusi Menščikovaitė, Jucikas ir kiti. Aš tik pravažiuodavau, o jie čia gyveno. Žinau, ir kur dabar kai kurie iš šių žmonių gyvena, todėl turiu vilčių, kad gal pavyktų gauti senų fotografijų.
Toliau privažiuojame Gudus. Ir dabar tebestovi gražuolis pastatas, buvusi karčema. Buvo parduotuvė, dar buvo gražus medinis pastatas naujamadiškomis lentomis apipierintas vokiečių namas, kuris kiužo ir sukiužo. Guduose buvo Kuršėnų keramikos dirbtuvių padalinys. Tas pastatas ir dabar tebėra, nuo Natkiškių važiuojant kairėje pusėje, prieš geležinkelį. O dar arčiau Natkiškių, toje pusėje, kur karčema yra, buvo Pagėgių kelių valdybos gamybinė bazė. Gražus valdybos pastatas buvo iki pat Lietuvos atgimimo, iki privatizavimo. Vėliau, kiek pamenu, ten buvo mokykla, kol buvo pastatyta kita mokykla, kurios dabar nebėra. Toje kelių valdybos bazėje viską parengdavo tiltų statybai. Guduose dar buvo arklių nuomos punktas. Kai prasidėjo privatizavimas, buvusią mokyklą ir aš norėjau privatizuoti, tačiau nepavyko. Buvo be galo daug norinčių iš visur, Šiaulių, Šilutės.
Tame name gyveno viena senutė, kuri nė už jokius pinigus niekur nesikėlė. Tada ten įvyko gaisras. Nežinau, ar sąmoningai, ar ne, bet nudegė. Bandė ją dar atstatyti, bet nepavyko. Toliau nuo kelio buvo Pavilkių geležinkelio stotis. Pastatas tebestovi dabar. Mano tėvas iki Gudų ateidavo pėsčias, nešinas kiaušiniais, kitomis gėrybėms, į traukinį, kursuojantį maršrutu Tauragė–Tilžė, ir vykdavo į turgų savo gėrybes parduoti. Ties posūkiu į Pagėgius buvo visas miestelis. Pervažiavus Vilkės tiltą, kairėje pusėje dabar yra pastatas, gražiai restauruotas, čia buvo karčema. Guduose jos buvo dvi. Prieš sankryžą į Pagėgius buvo vėjinis malūnas. O jei dar pasuktume į gatvelę Guduose, kur buvo mokykla, ten buvo daug pastatų. Ten gyveno seserys, šuolininkės į aukštį Paulikaitės. Su jomis dalyvavau Klaipėdos srities kolūkiečių spartakiadoje. Aš buvau bėgikas, o jos šuolininkės į aukštį. Grįžome iš spartakiados, naktis, o namus reikia pasiekti. Turėjau dviratį „Cokol“, užsisodinau Paulikaitę ir parvežiau namo į Gudus. O aš tada nuomojausi butą Pagėgiuose.
Daugybė sodybų buvo Guduose. Čia gyveno Gečai, Pūčiai, Žvirbliai, Slovikai ir t. t. Visos sodybos būdavo spalvingos, gražios. Važiuojant nuo sankryžos į Pagėgius, Oškalnio link, kairėje buvo griuvėsiai solidžios sodybos, buvę mūrai, vartai, bromai... Kai važiuodavau į Tilžę pirkti duonos, kaip tik čia pravažiuodavau. Kitoje pusėje – Piktupėnų kalvos papėdėje, slėnis ir tokie rūmai, tokio grožio pastatas stovėjo, vienišas pastatas, dar prieš Eistraviškių dvaro kumetyną. Ilgai to pastato niekas nenugriovė. Aš baigiau technikumą, apie 1960 metus, dar jis tebebuvo. Tokiuose namuose niekas neapsigyvendavo, nes dažniausiai jie būdavo nudegę ir be ūkinių pastatų. Ką čia be ūkinių pastatų nuveiksi. O jei į tokį ūkį įsikeldavo, tai taip ir nugyvendavo: viename pastato gale – patys, kitame – gyvuliai. Nelabai kas taip norėjo gyventi be tvartų, daržinių.
Jei dar į kalnelį kiltume, į Endriškius, ten vėl kitas gyvenimas virė. Privažiavus Endriškių dvarą, fermos buvo nudegusios, o kumetyno pastatai visi buvo. Yra jie ir dabar, bet apgailėtini, o kokie jie buvo gražūs. Už Endriškių dvaro jau nieko nebebuvo. Po karo kitapus kumetyno kažkas pasistatė namus, kurie dabar tebėra. O ant tos kalvos tarp Pagėgių ir Endriškių, pasibaigus dabartinei Sodų gatvei, tame trikampyje, buvo aerodromas. Buvau aštuntoje klasėje, pamenu eidavome paspoksoti, dar ir paskraidindavo mus sovietiniais kukurūznikais. Tas plentukas buvo asfaltuotas. Per karą karinė technika tą kelią buvo gerokai išdaužiusi ir būdavo neįmanoma juo važiuoti.
Mikytų-Panemunės-Tilžės kelias taip pat buvo Liepų alėjomis apaugęs. Pats plentas irgi buvo labai išgadintas karinės technikos. O Oškalnis tada priklausė Birštoniškių kaimo teritorijai. Kai sovietams prireikė atsarginio lėktuvų nusileidimo tako, tada jie iškirto visą gražiąją alėją iki pat Piktupėnų ir padarė atsarginį lėktuvų nusileidimo taką. Tokia buvo jo paskirtis – karinės aviacijos nusileidimui. O kai darė tą atsarginį nusileidimo taką, tai Oškalnis trukdė ir jie nuo kelio pusės pusę kalno nukasė. Nežinau, ar jis tyrinėtas, tas piliakalnis. Prisimenu dar tok įvykį, kad važiuodavome į gegužinę ant Oškalnio. Bet tik taip vadindavome prisidengdami nuo valdžios, o iš tikrųjų ten vykdavo Mojavos, religinė daugiau šventė, bet valdžiai reikėdavo sakyti gegužinės. Ten būdavo nemaža aikštelė, po mojavų pamaldų vykdavo šokiai.
Tarp Birštoniškių ir Mikytų buvo siaurojo geležinkelio mazgas ir iš Tilžės ateinantis tramvajaus kelias. Tramvajaus pamatyti neteko, bet važiuojant į turgų teko matyti ant bėgių stovinčius tramvajaus vagonų griaučius su visais elektros lankais. Tarp Mikytų ir Oškalnio buvo didelis siaurojo geležinkelio mazgas, tuose laukuose, Birštoniškių ir Edriškių, Bubliškės dvaro, Endriškių, Mikytų palivarkų teritorijose buvo pilna siaurojo geležinkelio bėgių. Buvo net žiedas, ar į Smalininkus, ar į Pagėgius važiuoti. O Oškalnio kalnas yra piliakalnis, nors į piliakalnių sąrašą nėra įtrauktas, bet per geografijos pamokas visada taip sakydavo mokytojas. tai toks to kelio ypatumas.
Aloyzas Masolas, 2021.03.25, Šilutė.“