O jei pasakysiu, kad kokteilis eilinėje Sen Tropezo lauko kavinėje kainuoja 20 eurų? Gal tai kai kam ir nedaug, bet kad čia ne Turkijos kurortai su „viskuo įskaičiuotu“ – irgi akivaizdu. Na, bet niekas ir nesakė, kad bus lengva.
Geros kokybės jūros gėrybių Nicoje galima gauti net pigiau nei vidutiniškos kokybės prieinamų Vilniaus centre. Ir porcijos Nicoje didesnės.
Taigi, kainos Žydrojoje pakrantėje yra akivaizdžiai ne medumi teptos. Visgi keliautojai, kuriems kokteiliai nėra gyvenimo prasmė, atvykę į regioną rugsėjo mėnesį gali praleisti laiką gana nebrangiai. Turtuoliai tuo metu jau išvyksta, nakvynės kainos taip nebekanda, maistą nebrangiai galima gamintis namuose, o kokteiliai gali palaukti ir geresnių laikų. Be to, ne viskas ir šiaip yra tik blogai. Pavyzdžiui, geros kokybės jūros gėrybių Nicoje galima gauti net pigiau nei vidutiniškos kokybės prieinamų Vilniaus centre. Ir porcijos Nicoje didesnės.
Dar vienas ne medumi teptas faktas – kad šis Prancūzijos regionas pasižymi didžiausių avarijų skaičiumi visoje šalyje. Tą iš dalies lemia faktas, kad regionas kalnuotas, dauguma jo kelių yra siauri ir vingiuoti. Be to, vasaros metu pajūrio keliai būna labai apkrauti, pilni automobilius vairuojančių užsieniečių, turinčių skirtingą vairavimo kultūrą nei vietiniai. Kitų Prancūzijos regionų gyventojų nuomone, Žydrosios pakrantės vairuotojams atsisėdusiems už vairo įsijungia „man ne visi namie“ režimas, todėl vairuoti šiame krašte gali tik drąsūs žmonės.
Žydrosios pakrantės vairuotojams atsisėdusiems už vairo įsijungia „man ne visi namie“ režimas
Vietiniai taip pat perspėja, kad vairuojant Monako gatvėmis, sutampančiomis su Formulės-1 Monte Karlo Grand Prix etapo trasa, jokiu būdu nemėgintume pasijausti bolido vairuotojais, nes Monako policija jūsų atostogų sąmatą padidins aiškiai pastebima suma.
Taigi, Monakas. Ginčytis, kad ši prabanga pulsuojanti valstybėlė yra ne turtuolių samplaika reiškia veltui eikvoti energiją. Tai turtingiems žmonėms skirta ir tuo besididžiuojanti šalis. Laimei, netoli yra Nica, kurioje galima gyventi, o Monaką aplankyti užtenka ir vienos dienos.
Vaikštant Monako centro Monte Karlo gatvėse kažkiek jautiesi kaip muziejuje po atviru dangumi. Viskas spindi šviesa, gatvelės išblizgintos, namai – kaip vakar statyti, nematyti nė šiukšlelės. Prabangūs ferariai, astonmartinai, jaguarai ar kadilakai išdidžiai ir lėtai braunasi per siauras gatveles bei parkuojasi prie besilankstančiais durininkais apstatytų viešbučių ar tviskančių lošimo namų.
Viskas skamba išdidžiai, tačiau lėto brovimosi per gatves reiškinyje aš neįžiūriu jokio žavesio. Monte Karlas yra toks mažas plotu, kad jį pereitum pėsčiomis per tą laiką, kurį išeikvosi vietos automobilio parkavimo paieškoms. Mano nuomone, vairavimas Monte Karle yra laiko švaistymas ir pižoniškumo demonstravimas.
Monako nacionalinis gėrimas yra šampanas. Restorane stiklas šio gėrimo kainuoja 40 eurų.
Pats Monakas yra kalnuose ir taupant žemę yra taip apstatytas, kad namai atrodo kaip kregždučių lizdai, prilipdyti prie kalno. Apačioje plyti uostas, priglaudžiantis prabangias jachtas ir kruizinius laivus. Kiekvieno save gerbiančio elito atstovo jachta turi būti kada nors atplaukusi į Monaką.
Todėl nebenuostabu, kad Monako nacionalinis gėrimas yra šampanas. Restorane stiklas šio gėrimo kainuoja 40 eurų.
Į Monaką iš Nicos už kelis eurus galima atvykti traukiniu. Arba autobusu, kurio bilietas kainuoja gal pusantro euro, tačiau autobusui kopinėjant po kalnus labai užsupa, todėl turintiems jautresnį vestibiuliarinį aparatą rekomenduočiau traukinį.
Dar vienas Žydrosios pakrantės perliukas – Kanų miestas. Į Kanus iš Nicos taip pat galima atvažiuoti traukiniu už kelis eurus. Kelionė trunka apie 40 minučių. Autobuso bilietas kainuoja gal dvigubai mažiau, bet kelionė gali trukti iki dviejų valandų, nes ropojama po kalnus ir stojama kiekviename kaime.
Kaip kažkas įsivaizduoja, kad Milano gatvėse vaikšto modeliai, tai dėl Kanų filmo festivalio, kai kurie tiki, kad tik išlipus iš traukinio Kanuose iškart užlipsi kokiam nors Richardui Geere'uiant kojos. Taip tikrai nebus, ir greičiausiai nebus net ir atvykus gegužės mėnesį, kai vyks festivalis ir raudonais kilimais žingsniuos aktoriai. Festivalio metu jie būna gerai apsaugoti nuo žioplių akių, o raudonu kilimu pražingsniuoja tik trumpą atstumą nuo automobilio iki pastato, kuriame vyksta renginys. Gal tuo metu akies krašteliu kažką ir galima pamatyti, bet reikia ilgai ir nuobodžiai kovoti dėl patogios stovėjimo vietos. Be to, viešint Kanuose festivalio metu atsiranda papildomų sunkumų, tokių kaip apgyvendinimo vietų trūkumas ir jų kainos.
Bet šiaip Kanai yra jaukus miestukas, kurio gatvė palei krantinę irgi spindi prabanga. Mano įsitikinimu, visu gražumu Kanai atsiskleidžia tamsiu paros metu, vaikštant krantine, besigrožint prašmatniais viešbučiais ir lėtai palmėmis apsodinta gatve riedančiais prabangiais automobiliais.
Beje, Kanuose, skirtingai nei Nicoje, yra smėlėti paplūdimiai, todėl tokių mėgėjams Kanuose bus smagiau.
Nors Nica yra penktas pagal dydį Prancūzijos miestas, tačiau jos centras yra labai kompaktiškas ir draugiškas pėstiesiems. Viešasis miesto transportas yra pakankamai modernus ir patogus. Jei tik jo darbuotojai nestreikuoja, žinoma. Tai nėra labai jau nerealus scenarijus, nes prancūzams savigarba neleidžia ilgai išbūti nestreikavus.
Taigi, patogiausia miestą apžiūrinėti pėsčiomis. Tingint vaikščioti arba norint ilgiau pasimėgauti Viduržemio jūros vaizdais, galima išsinuomoti dviračius ir minti tolyn palei jūrą vaizdinga, palmėmis apsodinta krantine.
Nicos paplūdimiai akmenuoti, basomis kojomis vaikščioti sunku. Dauguma paplūdimio mėgėjų nuomojasi gultus. Jūra labiau patiks mėgstantiems ne braidyti, o plaukioti, nes staigiai gilėja. Vaikams žaisti ant akmenų taip pat nebus per daug patogu. Tačiau vaizdas ir vandens žydrynė atperka nepatogumus.
Lankantis Nicoje rekomenduočiau užkopti į tvirtovės kalną, esantį miesto centre. Kopti gali tekti apie pusvalandį, tačiau iš viršaus atsivers nuostabus vaizdas į miestą ir jūrą. Patariu lipti ryte, nes miestas yra į vakarus nuo kalno, todėl vakare akins saulė ir nepavyks padaryti gražių nuotraukų. Padarius šią žioplą klaidą, mums teko iš naujo lipti į kalną kitą rytą. Ryte buvo daug geriau, nes miestas dar buvo apsnūdęs ir pats senamiestis atrodė daug paslaptingiau.
Tiesa, vos nepamiršau žymiojo Sen Tropezo. Dainose apdainuotojo. Jis nuvylė. Ir gana stipriai. Turbūt todėl, kad patikėjęs saldžiabalsių dainomis, puoselėjau nepamatuotas viltis. Taip, senamiestis gražus, bet ir aplinkinių miestelių senamiesčiai gražūs. Paplūdimiai, sakyčiau, prastesni už Nicoje ar Kanuose esančius. Žinoma, ir čia galima akis paganyti į prieplaukoje stovinčias jachtas. Jose esantys žmonės atrodo turtingi ir kai kurie net laimingi, bet pats miestelis nejudrus, ir klipuose rodomų vakarėlių bei šėlsmo iki paryčių jame aptikti nepavyko.
Apibendrinant, iš visų lankytų Žydrosios pakrantės vietovių savo balsą atiduočiau Nicai. Ji man mieliausia. Gal dar todėl, kad jos senamiestis rytais kvepia šviežiomis bandelėmis.
