Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, įgyvendindama Kultūros tarybos iš dalies finansuotą projektą „Žydų paveldas Kaune“, skatino miesto bendruomenės dialogą daugiakultūriškumo tema, populiarino užmirštą žydų kultūros paveldą, kviesdama į didelio visuomenės susidomėjimo sulaukusias ekskursijas ir kūrybines dirbtuves kartu su istorikais, miesto gidais, kultūros ir meno veikėjais. Projekto dalyviai susipažino su Kaune išsidėsčiusiais žydų architektūros objektais.
Dr. Marija Oniščik, Kauno architektūros istorijos tyrinėtoja, straipsnių autorė, VšĮ „Gražinkime Kauną“ gidų komandos narė, priminė, kad Kaunas buvo statomas įvairių etninių grupių, o iki Lietuvos okupacijos skaitlingiausia etninė grupė Kaune (po lietuvių) buvo žydai. Dabar žydai – viena mažiausių etninių grupių. Mažesnė mūsų šalyje, pasak M.Oniščik, tik totorių saujelė.
„2011 metų duomenimis, Kaune gyveno vos 299 žydai ir tai sudarė 0,01 proc. visos Lietuvos gyventojų. Galime palyginti. Prieš okupaciją žydų Kaune buvo net 37 tūkst. Pirmiausiai sovietai atėmė hebrajų kalbą, o vėliau okupavę naciai – ir gyvybes. Po holokausto Kaune gyvi liko tik 3 tūkst. žydų. Daugelis, išgyvenę koncentracijos stovyklų baisumus, į Lietuvą nebegrįžo. Nemaža dalis išlikusių Lietuvoje – pabėgo į užsienį“, – ėmė pasakoti vaikščiojančia enciklopedija vadinama M.Oniščik.
Prieš okupaciją žydų Kaune buvo net 37 tūkst.
Pasak jos, žydų paveldas Kaune nėra senas – visi pastatai pastatyti 100 metų laikotarpyje. Mieste statytis namus žydams leista tik XIX a. vid. Jonavos gatvėje buvo numatyta įrengti žydų kvartalą, tačiau projektas neįgyvendintas.
Pirmiausiai statyti religinės, edukacinės ar labdaringos paskirties pastatai. Kauniečiai mena prie Kauno pilies veikusią žydų ligoninę. Apgriuvęs pastatas stovi iki šiol. Būta tokio meto, kai net 30 proc. Kauno namų priklausė žydams.
„Kultūrinis žydų gyvenimas ėmė skleistis tarpukariu. Veikė daug privačių žydų mokyklų, tačiau tik viena jų buvo valstybinė. Daugelis girdėję ir apie Vilijampolėje veikusią Volfo ir Engelmano alaus daryklą. Taigi dabar Kaune vyravusią žydų kultūrą galime suvokti tik per pastatus“, – patikino ji.
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas – Kauno senamiesčio vaikas. Jis uždavė klausimą, kodėl žydų ligoninė yra taip vadinama? Juk nebūdavo išskirtinai lietuvių ar rusų ligoninių. Pasak jo, pavadinimo kilmė slypi stalo mokestyje, kurį turėjo į dėžutę susimokėti kiekvienas žydas. Ligoninė pastatyta žydų pinigais. Be to, ligoninėje vyravo savi papročiai: apipjaustymai, tiektas košerinis maistas. Tad vien dėl šių priežasčių žydai negalėjo kitur gydytis.
Sukurtas moderniausias žemėlapis
Baigiamajame žydų paveldui Kaune įprasminti skirto projekto renginyje pristatytas virtualus žydų kultūros paveldo žemėlapis ir mobiliesiems telefonams pritaikyta žaidimo programėlė, prie kurių techninio įgyvendinimo prisidėjo KTU Informatikos fakultetas.
Žemėlapio ir programėlės dėka susipažinti su svarbiausiais žydų kultūros paveldo objektais ir pažinti senąjį Kauną galima neišeinant iš savo namų arba bibliotekos. Virtualus turas po žydų įkurtas mokyklas, sinagogas, socialinės paskirties pastatus, žydų architektų projektuotus gyvenamuosius namus – tai iš panoraminių (360 laipsnių) fotografijų sukurta egzistuojančios vietos simuliacija. Turo pagalba galima pereiti nuo vienos nuotraukos prie kitos, erdvėse judėti iš vieno peržiūros taško į kitą, kas sudaro vaizdą, jog po tam tikras vietas vaikščiotumėte patys, nors iš tiesų viską stebite kompiuterio, planšetės ar išmaniojo telefono ekrane.
Žemėlapį bei programėlę pristatęs KTU Informatikos fakulteto Programų inžinerijos katedros vedėjas doc. Tomas Blažauskas šį projektą sulygino su „Alisos stebuklų šalyje“ istorija. Juk joje Alisa per portalą patenka iš vieno pasaulio į kitą.
„Kaip manote, galima pasivaikščioti nuotraukoje? Galima. Projektas naujas, niekas iki šiol to nėra daręs Lietuvoje. Magija. Kitaip to nepavadinsi“, – patikino T.Blažauskas.
Šią magiją jam padėjo pristatyti KTU Informatikos fakulteto doktorantas bei Virtualiosios ir papildytosios realybės laboratorijos vadovas Andrius Paulauskas.
Kaip gi be beigelių
O koks kultūrinis paveldas be kulinarinio paveldo? „Beigelių krautuvėlės“, įkurtos Lietuvos žydų bendruomenės koridoriuje Vilniuje, kepėjos iškepė baigiamojo renginio dalyviams specialias klasikines, šventines ar modernias chalas, kurios, skambant tradicinei žydiškai klezmer muzikai (grojo grupė „Rakija Klezmer Orkestar“), tirpo maisto gurmanų pilvuose. Vyresnės kartos žmonės tikriausiai prisimena žydiškos baltos duonos pynutę, puoštą sezamais arba aguonomis. Jos būdavo galima įsigyti tikriausiai kiekviename duonos skyriuje.
Būtų ir kitų gardumynų – humuso, macų (nors ne pavasaris), foršmako, teiglacho. Tačiau žymiausias gardumynas – beigelis.
Jaunimas juos atpažįsta, tikėtina, iš „Starbucks“ meniu. Lietuviams vos prieš kelis metus jie dar atrodė tikra egzotika, o štai dažnas amerikietis ar britas be beigelių neįsivaizduoja pusryčių stalo savaitgalį. Beigeliai itin paplitę JAV maisto kultūroje. Tačiau mažai kas žino, kad šis skanėstas kilo būtent iš Lietuvos (atsirado Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje ir greitai paplito visame pasaulyje). Su visa Rytų Europos žydų diaspora jie iškeliavo į Kanadą, Niujorką (kur kiekvienas rūsys greitai tapo beigelinėmis) bei Monrealį, Antrojo pasaulinio karo metu buvo užmiršti Lietuvoje.
„Lenkai, tiesa, sugebėjo aiškiau save pateikti kaip beigelių savininkus. Pasakoja jie apie Krokuvos istoriją. Apie Joną Sobieskį, kuris įjojo į Vieną nugalėtoju ir vietos kepėjas iškepė jam beigelį, atkartodamas jo arklio kilpą. O mes savuosius beigelius vadiname litvakiškais. Norime priminti, kad šis patiekalas kilo iš čia, Lietuvos“, – pristatė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės projektų vadovė Dovilė Rūkaitė.
Į JAV išvykusiems žydams teko prisitaikyti: taip mėgiamą silkę greitai pakeitė lašiša, iš Niujorko rinkos buvo pasiskolintas kreminis Filadelfijos sūris, tad litvakiškas beigelis ragaujamas su lašiša, tepamu sūriu ir kitais populiariais priedais – salota, pomidoru, kaparėliu, citrina.
„Beigelių krautuvėlėje“, kurios vyriausia kepėja – Riva Portnaja, visas maistas – košerinis. Košeris – tai taisyklė, neleidžianti derinti mėsos ir pieno. Įdomu yra tai, kad, pvz., jei tunas plaukioja tuose pačiuose vandenyse su banginiais, jis jau neatitinka aukštų košerio reikalavimų.
