Paieškos nuvedė į Mažvydo klubą ir į jo pirmtako Vilniaus knygų bičiulių klubo atsiradimo istoriją, turizmo, žygeivystės suklestėjimo laikotarpį ir supratį, kokią reikšmę šie judėjimai turėjo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. Tiesiogiai ir nevienareikšmiškai. Šviesuoliai traukė panašaus mąstymo žmones, ir taip atsirado kultūriniai-kraštotyriniai judėjimai, kurių kertinis akmuo buvo savo šaknų ieškojimas, patriotizmo skatinimas ir nepriklausomybės voratinklių rezgimai.
Rimantas Krupickas – geografas, mokslininkas, pedagogas, žygeivių judėjimo Lietuvoje pradininkas, Tautinio ąžuolyno iniciatorius, Jaunųjų Geografų Mokyklos įkūrėjas, keliautojas, nespėjęs apeiti visos Lietuvos pėsčiomis. Todėl buvęs jo studentas, „Kertam kampą“ klubo vadovas Dalius Pranculis nusprendė tai padaryti su bendraminčių komanda. Keltąsa – tokiu lietuvišku pavadinimu docentas rekomendavo vadinti maršrutą. Jis buvo sudarytas paprastai, pradedant nuo Turmanto eiti vakarų link palei Lietuvos sienas. Keliauti nutarta etapais, savaitgaliais ir išeiginėmis dienomis, nenuvarginat savęs ir išsamiai tyrinėjant Tėvynės pakraščius, o pirmąjį etapą pavadinti „Vėlinių“ žygiu, skirtu doc. Rimantui Krupickui.
Dalius Pranculis dirba Vilniaus Biržiškos gimnazijoje geografijos mokytoju. Jo įkurtas klubas „Kertam kampą“ žino taisyklę, kad tiesiai -arčiau, aplink – greičiau... Tačiau, kaip sako Dalius, norisi pabūti daugiau gamtoje ir pamatyti to natūralaus grožio, o tik kertant kampus tai ir pamatai, prasideda įvairūs nuotykiai, dažnai tai būna tikrai ne greičiau, ir grįžtam visuomet su tamsa. Mūsų žygiuose pats reikalingiausias prietaisas yra žibintas – ciklopas. Patekdavome į pelkes, šabakštynus ir sugrįždavome visiškai kitaip negu planuota. Esame ekstremalių situacijų mėgėjai, tačiau nesame visiški bepročiai... Esame keliautojai pankai, ieškantys nuotykių ir patenkantys į gana ekstremalias situacijas.
Esame keliautojai pankai, ieškantys nuotykių ir patenkantys į gana ekstremalias situacijas.
Liūtys, žiema, drėgmė, nakvynė bet kuriuo metų laiku palapinėje – tai nėra pavojingos gyvybei aplinkybės, tačiau reikalauja nemažai valios ir ištvermės, kad nueitum daugiau kilometrų ir išsikapstytum iš tos situacijos. Nesame patekę į situaciją, kad reikėtų kviesti gelbėtojus, tačiau metafora „Kuo blogiau, tuo geriau“ kartais tampa realybe. Mūsų klubui nebūdingi masiški žygiai, nes tai nėra kokybės ženklas, tačiau buvo, kuomet vienu metu keliavo 128 keliautojai, o moksleivių netgi 300...
Dalius Pranculis prieš žygį rašė: „Apniko mane mintys. Visa tai slypėjo manyje seniai ir giliai, giliai. Tai ne stebuklas ir ne vienas keliautojas raitė ratą mūsų Tėvynės pakraščiais. Daugelis tai vadina kelione aplink Lietuvą. [...] Šį žygį paskirsiu ne sau, o gerbiamam dėstytojui doc. Rimantui Krupickui, kuris manyje per trumpą laiką įskiepijo nepaaiškinamai magišką požiūrį į gamtą, joje vykstančius procesus, laiko tėkmę... Jis paskutiniais savo gyvenimo metais pradėjo eiti Lietuvos pakraščiais.“
Turmanto traukinių stotis pasitinka būrelį keliautojų, apsikrovusių sunkiomis kuprinėmis, pasiramsčiuojančių treko lazdomis ir su gera nuotaika besiveržiančių į priekį link Lietuvos paribių, kur bus nužygiuotas ne viena šimtas kilometrų, tačiau šiam trijų dienų etapui skirtas nepilnas 90 km atstumas.
Esu vasarą nužingsniavęs 500 km Camino Lituano keliu, todėl tikėjausi, kad šis žygis nebus didelis jėgų išbandymas. Tačiau aš klydau... Sakoma, kad geras startas pusė darbo, tačiau gera pabaiga apsprendžia žygio sėkmę.
Kas mane paskatino su „kampiečiais“ leistis į šį žygį? Pirmiausiai – pandeminis kelionių stygius, įdomus regionas ir pats klubo veiklos formatas. Pėsčiomis leistis vėlyvą rudenį į gamtą – tai Dievo skirta dovana, kuomet auksu sužiba saulės spinduliuose sužadinta spalvų muzika. Šitų akimirkų pagaudyti ir leidausi į žygį.
Sutikta pirma moteriškė stebisi, iš kur čia toks pulkas (net keturiolikos žmonių būrys) traukia link Latvijos sienos. Ji puikia kalba lietuviškai, tačiau sako, kad Turmante gyvena daugiau lenkiškai ir rusiškai kalbančių žmonių. Yra cerkvė ir bažnyčia, šalia stoties išlikę lenkų karininkų namų, o žmonių kiemuose yra netgi išlikusių bunkerių.
Pirmojo pasaulinio karo metu čia buvo dviem metams sustojęs karo frontas. Visame Zarasų krašte beveik palei dabartinę Lietuvos ir Latvijos sieną buvo įsitvirtinusios dvi armijos: Lietuvos pusėje vokiečiai, o Latvijos – rusai. Vokiečių karių pozicijos Zarasų krašte driekėsi nuo Turmanto, per Zarasų miestą ir iki pat Stelmužės. Didžiulės pajėgos buvo mestos į maždaug dešimties kilometrų ruožą tarp Turmanto ir Tilžės. Abiejuose valstybių pusėse buvo įrengta šimtai įvairiausios paskirties statinių: bunkerių, ugnies pozicijų, karo lauko ligoninių kompleksų, artilerijos sandėlių ir valdymo štabų. Šis regionas besidomintiems karybos paveldu tikras Klondaikas.
Šis regionas besidomintiems karybos paveldu tikras Klondaikas.
Liaudiškių arba Laukesos piliakalnis su gyvenviete man įdomus ir kaip fortifikacijos objektas, nes jame yra išlikę minėti bunkeriai ir apkasai. Surandame tik vieną, paprastą betoninę slėptuvę su periskopui palikta anga viršuje. Antrojo nerandu, nors palikęs kuprinę piliakalnio papėdėje žvalgau pagal apkasų žymes, tačiau neaptinku jo. Matau juodųjų archeologų žymes – kasinėtas smėlio krūvas. Suprantu, kad kuomet tikslas yra keliauti, o ne ieškoti bunkerių, daug nenuveiksi, nes atsiliksi ir vėliau reikės skubėti norint pasivyti draugus.
Šiuo momentu pajuntu, kad kuprinė viršija 20 kg svorį ir yra tikrai per sunki lengvai judėti į priekį. Dienos trumpos, todėl reikia skubėti norint įveikti per dieną 30 km ribą. Stelmužė visiškai neartėja, nors turėtų būti netoli. Paklaustas vadas, kiek dar iki nakvynės liko kilometrų, ironizuodamas atsako - 8 km. Kažkas replikuoja, kad prieš pusvalandį jau šią frazę girdėjo. Velniškai ima mausti pilvą...
Jau sutemus, kertant kampus ir braunantis per tik vadui žinomas vietas tolumoje išgirstame šunis ir pamatome šviesas. Daugeliui vien parduotuvės įvardijimas Stelmužėje vertė judėti į priekį. Ima purkšti dulksna, o budinti moteriškė trobelėje šalia Stelmužės ąžuolo sako, kad čia negalima statyti palapinių, čia istorinis draustinis, nors poilsiavietė yra.
Nors nesame dideli Helovino tradicijų puoselėtojai, šįvakar praleisime kukliai, prie laužo uždegę mažame moliūgėlyje žvakelę ant kalvos palaidotoms vokiečių karių vėlėms... Priešais Vergų bokštą, kitapus Apynėlio upelio pusėje pavakarieniavome ir neilgai išbuvę prie spragsinčio laužo, nes nuovargis vertė, suskubome ilsėtis. Sumingame palapinėse ūkaujant apuokui. Prieš žygį vadas rašė: „Noriu sušlapti, sušalti, noriu laužo. Noriu pokalbių tamsoje, noriu tikrumo. Norai lipa viens per kitą...“
Antrą dieną žygiuojame jau „atvėsę“ ir nebelekiame lyg galvas palikę namuose, dažniau apsidairome, mūsų būrys trejais dalyviais sumažėja. Jis nusidriekia ilga virve, kiekvienas eina sau patogiu tempu.
Prieš žygį vadas rašė: „Noriu sušlapti, sušalti, noriu laužo. Noriu pokalbių tamsoje, noriu tikrumo. Norai lipa viens per kitą...“
Raudinės dvaro didybę ironiškai pasakoja virš kažkada puošnaus buvusio svirno „1951 год“ įrašas ir kūjo su pjautuvu žymė. Pagrindinių rūmų nebeliko siaučiant čia melioracijai, o šalia kelio tebestovi nuo laiko pavargusi buvusi dvaro mokykla.
Laukais, pamiškėm atžingsniuojame į kodiniu pavadinimu „kertam kampą“ pjūvį, tai, kaip sakė vadas, kuomet „kuo blogiau, tuo geriau“. Pasidarau nebetolerantiškas šiems pjūviams ir imu bambėti, kad šiandien nepavyks nukeliauti užsibrėžtų 30 km, jeigu nuolat „operuosime” žemėlapį. Negaliu pasakyti, kad man tai nepatinka, tai tikri atradimai, tačiau nuovargis ima viršų. Patenkame į pelkę, kur kryžiuočiai nepraeitų, tačiau mes keliame droną į dangų – jis ne tik mūsų žygio fiksuotojas, tačiau ir žvalgas. O iš viršaus - tikras gražumėlis, tereikia įveikti nedidelį ruoželį vandens ir šabakštynų ir vėl bus graži pieva.
Gražus kaimelio pavadinimas Ulitėlė – jau šį Lietuvos pakraštį ima gaubti tamsa, o mes nežinia kur dėsime galvelę miegui. Galiausiai vadas pareiškia, kad sutemus nebežygiuosime, o statysime palapines, belieka susirasti geriamojo vandens. Džiaugiuosi tokiu sprendimu, šiandien nukeliavome tik 21 km, tačiau tačiau esu „kampais” sotus, lyg visą dieną juos ir valgyčiau.
Samanių miške, netoli sodybos, skambant kaimo šunų chorui, įsikuriame stovyklą. Puiki vieta, tinkamai sausas oras, gera draugija, skamba šmaikštūs sąmojai - ko bereikia prie liepsnojančio laužo. Liejasi prisiminimai apie buvusias tolimas ir artimas keliones. Laužas – magiškai visus veikia ir galiausiai užmigdo.
Antroji naktis buvo nerami. Ne naktiniame miške lojantys stirnų patinai trukdė miegoti, o papilvė ėmė vis stipriau mausti, todėl pamanęs, kad nevirinto vandens gurkšnis galėjo sukelti infekciją, ėmiau kuprinėje ieškoti vaistų. Ryte nušvitus saulei pamirštu skausmą, tačiau pusryčiai manęs nesuviliojo. Išgėręs arbatos, lyg palengvėjus su visais leidausi džiugiai į trečios dienos nuotykį. Pirmus dešimt kilometrų visuomet nužingsniuoji pasigardžiuodamas, vėliau pajunti stiprų sotumo jausmą, ir galiausiai pabaigoje vos šliauži, įsivaizduodamas, kad tu esi Kelionių žurnalistų klubo simbolis – sraigė. Ne, nesupraskite manęs neteisingai, nieko nekaltinu, tik savo nepakantumą pilvo skausmui...
Sipailiškis – sentikių kaimelis – mus pasitinka su ponia Jekaterina priešaky, kuri atveria cerkvės duris ir papasakoja kaimo istoriją. Čia gyveno popas, – rodo ponia į apleistą trobą. Ir per šventes Dievo Motinos Dangun ėmimo cerkvė būdavo pilna žmonių. Dabar neliko nei ikonų nei žmonių, per didžiąsias šventes į Sipailiškį atvyksta popas iš Rokiškio, jis atsiveža ir kilnojamą altorių – ikonostasą. Jekaterinos vaikai išsivažinėjo, vyras nuskendo šalia cerkvės tyvuliuojančiame tvenkinyje, taip ji su šuniuku ir gyvena viena. Atsisveikindami prižadame pakeliui aplankyti jos vyro Leonido kapą Sipailiškio kapinaitėse, nes šiandien Visų Šventųjų diena.
Trečią dieną mus pamalonino saulė. Tikras stebuklas stebėti spindulių kelionę per kalvas, žalsvas nuo žiemkenčių, gelsvas nuo berželių, per mėlynus ežerėlius atspindinčius dangaus gelmes. Staiga visą malonumą nutraukia vado komanda: „Dėmesio – kertam kampą!“ Pasileidžiame per molingą žiemkenčių lauką. Batai aplimpa riebiais tešlą primenančia molio gabalais. Dabar mūsų pėdos primena sniego žmogaus – didžiapėdžio leteną.
Dronas skrenda virš galvų – kaip aš norėčiau jame būti ir grožėtis vaizdu iš viršaus. Klampojimas lauku baigiasi, prasideda pelkė. Gerai, kad ji lieka šone. Draugai puola fotografuoti bebrų patvenktos žemapelkės, kiti dezinfekuoja kolegės žaizdą paakyje – netyčia paleista šaka per greit pasivijo iš paskos einančią žygeivę. Aš sėdžiu ant kuprinės ir nejudu, nebeturiu jėgų nei grožėtis, nei užjausti draugę. Pats greit būsiu to vertas.
Kampai įveikti, vilkų apgraužtos stirnų kojos liko ražienose, apleistos sodybos liko užnugaryje, artėjame link finišo, todėl visi nusprendžiame su vėliavomis nusifotografuoti prie valstybės sienos stulpelio.
Prasminga įsiamžinti šalia riboženklio, pateisinant žygio „Tėvynės pakraščiais“ pavadinimą.
Nuotraukai bandau nusišypsoti, tačiau beviltiškai. Tarsi ražienos raižo pilvą, ir tai ne dėl viduriavimo, o dėl kažkokios infekcijos. Iki žygio pabaigos lieka tie nelemti vėl aštuoni kilometrai. Galvoje sukasi mintis – negi pasiduosiu ir imsiu stabdyti pakeleivingą automobilį? Liepiu draugams eiti savo tempu į priekį ir pasiekus finišą atvažiuoti mane pasiimti. Likęs kelyje vienas, ir kuomet draugai išnyksta iš akių, nusiraminu ir bandau persijungti į kitą režimą.
Ima temti, todėl suvokęs savo realią padėtį sustoju ir nutariu užkąsti. Nevalgęs visą dieną nebeturiu jėgų eiti ir dar jaučiu pašonėje skausmą. Prisiverčiu nors truputį užkąsti, užsigeriu likučiu arbatos ir bandau lėtai, giliai kvėpuojant, judėti į priekį, tarsi kalnuose...
Po kelių žygio dienų, jau po operacijos daktaras chirurgas sako: „Labai sunkiai išsiėmė tas tavo supūliavęs apendiksas, džiaukis, kad žygyje neplyšo... Tačiau, kartais pasižiūrėk, keliauninke, į savo pasą, kad prisimintum savo amžių...“
Gulėdamas palatoje baigiu rašyti kelionės dienoraštį. Dabar, kuomet jau viskas praeityje ir baigėsi gerai, galiu įvertinti, kiek viskas buvo rimta. Pasivaikščiojimas Lietuvos paribiais buvo tiesiogine prasme ant ribos...
Dabar, kuomet jau viskas praeityje ir baigėsi gerai, galiu įvertinti, kiek viskas buvo rimta.
Tačiau viskas baigėsi laimingai, ir žygis vėl nušvito gražiausiomis spalvomis. Pagalvojau, negi išties verta prieš žygį žvilgčioti į savo pasą ar veidrodį – tikrai ne! Dalius dar būnant ligoninėje paklausė, ar leisiuosi į antrą etapą? Atsakiau, kad turiu išsilaižyti žaizdas ir tik vėliau apie tai galvoti. Su siūlėmis nepatogu eiti, gali raišteliai pilve atsirišti, nebent draugai tvirtų siūlų į žygį daugiau pasiimtų...
Žygio metu per tris dienas nuo Turmanto iki Lukštų nukeliavome apie 80 km, praėjome virš 50 gyvenviečių, vienkiemių ir išnykusių kaimų.
Žygio metu nemažai girdėjau pasakojant apie kodiniu pavadinimu „Džambulas“ tradicinį „kampiečių“ ištvermės žygį, kur sausio mėnesį pirmą dieną reikia nueiti 45 km atstumą... Pavadinimas kilo nuo Didžiasalio gyvenvietės, kurį vietiniai nežinia kodėl vadina Džambulu. Man šis žygis buvo savotiškas „džambulas“, nes jis baigėsi operacinėje.
Man šis žygis buvo savotiškas „džambulas“, nes jis baigėsi operacinėje.
Supratau doc. R.Krupicko sąvoką virgasfera – tai magiška trauka gamtai ir savo tėviškei. Kur bebūtum, kokioje gražiausioje šalyje, tu visuomet jausi tą trauką ten, kur tu gimei, ten kur tavo šaknys.
Ir kuomet eini per savo kraštą, atsiranda tarp tavęs ir vietovės biolaukų ryšys – žmogaus organizme vyksta įdomi reakcija, ir tuomet jis išskiria pasitenkinimo ir malonumo fluidus, o gal net ir adrenaliną. Kuomet žygyje tai pajauti, reiškia, tikslas buvo pasiektas. Ir imi suvokti, kad be šių potyrių tu nebegalėsi gyventi iki savo pabaigos...
