Šią vasarą atnaujintas beveik 2 km besidriekiantis pažintinis takas vingiuoja per vieną didžiausių Nemuno deltos aukštapelkių.
Tarp spanguolynų, mažų pušaičių, saulašarių ir pelkinių ežerokšnių vizualiai puikiai įsikomponuoja ir beržai. Tačiau šie, pasakodamas pastebi gidas Borisas – netipinis augalas aukštapelkei. Jie rodo, kad pelkė jau degraduoja, sausėja.
Įpusėjus kelionę nuostabiu taku, kurį supa kiek didesni ir tankesni augalai, atsiveria lietuvio akiai tikrai neįprastas vaizdas. Tiesą sakant, iš pirmo žvilgsnio net kiek panašus į savanos. Protu suvoki, kad esi Lietuvoje, bet akys to nesupranta. Lakios vaizduotės savininkui nesunku būtų tarp augalų kur nors tolumoje „patupdyti“ zebrą.
Tako gale kiekvieno turisto laukia kulminacija – apžvalgos bokštelis, ant kurio palypėjus, Lietuviškoji „savana“ – lyg ant delno. Tik girdi, kaip nuolat pykši fotoaparatas, o kolega gal trečią kartą pakartoja „Tai – fotografo svajonė“.
