Miestas amžininko prisiminimuose
Maršruto pradžia – Kuršėnų centre, kur įvyksta susitikimas su 92-ejų metų amžininku Stasiu Liniauskiu. Ponas Stasys – tikras kuršėniškis. Net jo tėvai, 1925-aisiais, vasario 16-ąją susituokė Kuršėnų bažnyčioje.
„Gimiau kaime, bet visą laiką esu gyvenęs Kuršėnuose. Vaikystėje esu ne vieną kartą už 10–15 centų šlavęs Kuršėnų miesto gatves, kad galėčiau nusipirkti ledų“, – gyvenimą mieste pamena amžininkas.
Ponas Stasys dirbo daug skirtingų darbų. Pagrindiniai iš jų – Kuršėnų cukraus fabrike ir Kuršėnų radijo mazge – net 7-erius metus iš karto po karo. O štai Stasio mama mušdavo sviestą. „Mano mama sviestą mušė gerus 20 metų“, – pasakoja amžininkas Stasys Liniauskas.
Pokariu Kuršėnai siekė modernėti
Kartu su istoriku Jonu Kiriliausku laidos „Stop juosta“ komanda lankosi vienoje iš centrinių – Basanavičiaus gatvėje. Čia reikėtų nusikelti į tarpukario Kuršėnus.
„Pokariu prasidėjo miesto atstatymo darbai. Ketvirtajame dešimtmetyje tuometinis valsčiaus seniūnas Stasys Lainys laikraštyje „Šiaurės Lietuva“ rašė, kad Kuršėnai tapo moderniu miestu su telefono ir elektros laidais bei moderniais betoniniais šaligatviais“, – tikina J. Kiriliauskas.
Kuršėnai – Lietuvos konditerijos sostinė
Įsivaizduokite Basanavičiaus gatvę 1925-aisiais metais. Dabar čia tebestovi prekybinės paskirties pastatas.
„Pirmame aukšte veikė valstybinė parduotuvė ir mėsinė. Amžininkai yra pasakoję, kad pačiame pastate buvusios saldainių parduotuvėlės. Kuršėnai garsėja savo konditerija ir šiuolaikiškais tortais. Pagal vienam žmogui skirtą konditerinių parduotuvių skaičių mieste, Kuršėnai laisvai galėtų tapti konditerijos sostine“. – pasakoja istorikas J. Kiriliauskas. Tiesa, konditerijos tradicija tęsiasi ir dabar – šiandien Kuršėnuose yra bent dešimt konditerijos cechų.
Lietuvių kooperatyvas garsėjo puikiais prekybininkais
Prie pat Kuršėnų bažnyčios stovi pastatas, kuriame 1930-aisiais atidarytas lietuvių prekybos kooperatyvas. „Pasakojama, kad prekybininkai vydavosi žmones į gatvę, siūlydami prekes, buvo galima derėtis. Jie buvo puikūs prekybininkai. Vienas iš kooperatyvo akcininkų – bažnyčios statytojas klebonas Vaclovas Dambrauskas“, – tikina istorikas.
Kelionė iš Kuršėnų – vesterno stiliumi
Tarpukariu prekybininkai savo turtą dažniausiai gabendavo Kuršėnuose pagarsėjusiais diližanais. Tokiais pačiais diližanais į stotį būdavo vežami ir žmonės. „Vesterno stiliumi buvo dažnai apiplėšinėjami žmonės, važiuojantys iš Kuršėnų. Policija tuo metu buvo silpna ir su nusikaltėliais dorotis neįstengė“, – pasakoja istorikas.
Miesto simbolis – šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Didžiausias ir žinomiausias Kuršėnų statinys – šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. „Tai bene pirmoji Lietuvoje tokia didelė gelžbetonio bažnyčia. Jos statybai buvo išleista apie 250 000 litų. Ši bažnyčia iki šiol tebėra Kuršėnų miesto simbolis“, – tikina istorikas.
Pasak pašnekovo, per nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje pastatytos net 86 bažnyčios. Dėl darbų gausos trūko laisvų architektų, tad šios bažnyčios statyba užtruko gan ilgai – net šešerius metus.
Miestas kūrėsi geležinkelio stočių pagalba
Kuršėnai smarkiai nukentėjo per karus, ne kartą degė. Vis dėlto, tarpukariu miestas atsigavo. Viena iš priežasčių – patogus susisiekimas ir net dvi geležinkelio stotys. Pirmoji Drąsučių gyvenvietėje atsirado XIX amžiuje. Antroji – 1935-aisiais, Pavenčiuose. Būtent čia šalia stoties pastato įrengtas gyvenamasis namas, sandėliai, išgrįsta aikštė ir į stotį vedančios gatvės.
Pavenčių cukraus fabrikas, išauginęs miesto biudžetą
Tarpukariu kuršėniškių gyvenimą saldino Pavenčių cukraus fabrikas. Jau antraisiais fabriko veiklos metais pelnas buvo toks didelis, kad išaugo ir pačio miesto biudžetas. Manoma, kad dalinai už fabriko pinigus atidaryta ir nauja biblioteka. Cukraus fabrike buvo ir prabangus admistracijos pastatas, veikė kultūros namai, atskira elektros stotis, nutiestas modernus vandentiekis.
„Čia lankėsi ir Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, jis netgi turėjo nusipirkęs fabriko akcijų“, – pasakoja Jonas Kiriliauskas.
Kuršėnų sūrio ragavo ir Anglijos karalienė
Keliausime į XVII a. Gruževskių dvaro kompleksą, kuris klestėjo bei toliau statėsi ir tarpukariu. „Paskutinis dvaro valdytojas Jurgis Gruževskis, baigęs Kembridžo universitete žemės ūkio mokslus, sugebėjo gauti kultūrinio ūkio statusą ir užsiėminėjo olandiškų karvių auginimu, eksportavo olandišką sūrį į vakarų Europą – Vokietiją, Olandiją ir netgi Angliją. Juokaujama, kad galbūt ir Anglijos karalienė ragavo sūrio iš Kuršėnų“, – juokauja pašnekovas J.Kiriliauskas.
Įspūdingos architektūros vaikų namai
Kuršėnų pakraštyje, Ventos slėnyje, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą pradėti ir nebaigti statyti įspūdingos architektūros vaikų namai. Jų architektas – Stanislovas Gergelis.
Tiesa, šiandien čia ir vėl veikia vaikų namai. Tęsiama tarpukario tradicija – namus supa sodas, kuriame vaikai, kaip ir tarpukariu, mokosi sodininkystės. „Cokoliniame aukšte, pusrūsyje nuo seno buvo įrengta virtuvė, ledainė ir šviežios mėsos laikymo sandėlis. Viskas autentiška, kaip ir buvo anksčiau. Vienas unikalesnių palikimų – vandens telkinėlis, gertuvė“, – pasakoja įstaigos vadovas Feliksas Rudzinskas.
Kuršėnų vyniotinis ir pozityvi jo kūrėja
Kur cukrus ir sviestas, ten – kulinariniai šedevrai. Laidoje susipažinsime su Kuršėnų vyniotinio kūrėja Eugenija Dragūniene. Eugenija buvo profesionali konditerė. Iš tremties sugrįžusi į Lietuvą ji sukūrė pačius geriausius savo receptus.
„Varškė yra sveikas produktas, sviestas ir biskvitas – taip pat. Čia nėra jokios paslapties. Išdirbome šį receptą ir jis tapo labai populiarus. Manau, kad jeigu būsi optimistas – gyvenimas bus saldus. Esame laisvoje Lietuvoje – tereikia mokėti džiaugtis gyvenimu“, – pozityvo nestinga Kuršėnų vyniotinio kūrėjai Eugenijai Dragūnienei.
