Rimgailei dar tik 25-eri, bet ji spėjo pagyventi ne vienoje šalyje ir sako, kad dabar, Čekijoje, jai labai patinka, tačiau nededa taško – jos planuose išmėginti savo jėgas įvairiose srityje ir galbūt dar ne vienoje valstybėje. „Galvoju apie tai, kad kuriam laikui labai norėčiau sugrįžti į Lietuvą“, – sako Rimgailė, laisvu laiku mokanti užsieniečius net tik anglų, bet ir lietuvių kalbų.
– Papasakokite, kaip sugalvojote keliauti į Čekiją? Kodėl karjerai pasirinkote būtent šią šalį?
– Švedijoje baigiau verslo administravimo ir ekonomikos bakalaurą, o vėliau – ir tarptautinės rinkodaros magistro studijas. Kurį laiką nežinojau, kurioje srityje norėčiau save realizuoti. Tai tikrai plati sfera, o kadangi turėjau galimybę pasirinkti, kur atlikti praktiką, susižavėjau Čekija. Ji visai netoli Lietuvos, kultūra panaši, tad pasakiau – bandysiu laimę ten!
Praktiką atlikau IBM kompanijoje ir vėliau jie man pasiūlė likti dirbti, tad jau porą metų esu komunikacijos specialistė ir gyvenu Brno mieste.
Juokingiausia tai, kad į Čekiją vykau viena automobiliu – visi man sakė, kad Lenkijoje baisūs keliai, kaipgi tu važiuosi ir dar viena? (juokiasi). Bet aš labai norėjau! Galėjau skristi lėktuvu, tačiau man reikėjo pasiimti tiek daiktų, kad supratau, jog galiu keliauti tik automobiliu.
Iki persikraustymo į Čekiją šešerius metus, gyvenau Švedijoje, tad bagažas buvo tikrai nemažas. Sau pasakiau – reikia susikaupti ir nuvažiuoti. Pirmą naktį pernakvojau Lenkijoje, o antrą dieną jau buvau Brno. Atvykau ir pagalvojau, o kas dabar? (juokiasi). O dabar viskas tikrai puikiai!
Šiuo metu karjera man tikrai pirmoje vietoje ir planuoju bent kelerius metus dirbti ir įsitvirtinti, kuo daugiau išmokti. Šis gyvenimo etapas man labai patinka, kadangi, manau, uoliai ir atsidavus dirbant, ateityje bus lengviau grįžti ir ir galbūt atrasti save dar kitoje srityje. Tačiau šeima man taip pat labai svarbi, tad negaliu pasakyti, kad visą save atiduosiu tik darbui.
Atėjus pasakiau tėčiui, kad iškeliauju į Švediją, o jis man sako – puiku, važiuok!
– Sakote, kad šešerius metus gyvenote Švedijoje. Kas jus ten nuvedė?
– Kai man buvo 16 metų sugalvojau, kad noriu mokytis užsienyje. Kadangi lankiau dailųjį čiuožimą, teko dažnai vykti į stovyklas Švedijoje. Man patiko ir pati valstybė, ir žmonės, ir kultūra. Pagalvojau, o kodėl gi ten nepasimokius? Kadangi Lietuvoje man gerai sekėsi, užteko pažymių, pokalbio ir įstojau. Atėjus pasakiau tėčiui, kad iškeliauju į Švediją, o jis man sako – puiku, važiuok!
Aš amo netekau, kad mano tėvai taip puikiai priėmė šią žinią, nors iš kitos pusės jie man diegė tai, kad aš turiu visada gerai mokytis ir siekti tikslų, nes čiuožimo karjera gali bet kada baigtis.
Esu jiems labai dėkinga, kad jie pastūmėjo mane nepasiduoti, išvykti mokytis į Švediją, o vėliau ir siekti karjeros Čekijoje.
– Ar nebuvo baisu 16-os metų iškeliauti į kitą šalį?
– Man nebuvo baisu, daugiau koncentravausi į tai, kad aš noriu išbandyti, kaip man seksis. Sakiau sau, kad bet kada galėsiu grįžti, jeigu man nepatiks ar nesiklostys taip, kaip norėčiau.
Išvykau ir nepajutau namų ilgesio ar kitų jautrių emocijų, kadangi man viskas buvo labai įdomu. Turėjau kelis draugus, su kuriais susipažinau čiuoždama, tad jie man labai pagelbėjo. Aišku, tėvai visad buvo šalia, bet jie tuo pačiu mane skatino būti visiškai savarankiška ir atsakinga už save nuo gyvenimo Švedijoje iki dokumentacijos tvarkymosi. Tai man buvo labai gera gyvenimo mokykla.
Mokiausi anglų kalba, taip pat išmokau ir švedų, kuri vėliau tikrai pravertė. Pirmieji mėnesiai man buvo nelengvi, kadangi mokiausi tarptautinėje bakalaureato klasėje užsienio kalba, o ir dalykai, tokie kaip psichologija ar verslo vadyba, man dar buvo nauji. Skaitydavau sakinį iš kurio suprasdavau kelis žodžius. Ilgainiui įsivažiavau, nors iš pradžių buvo visokių jausmų.
Mėgstu mokytis kalbų, tad Švedijoje išmokau švedų, o Čekijoje – čekų kalbą. Čekų man labai primena lietuvių, tad ji tikrai nėra lengva, bet kadangi šios kalbos panašios, tie panašumai palengvina mokymąsi. Kaip mano mama sakydavo, svarbiausia kalbėti užsienio kalba, kad ir kaip išeina, nesigėdyti – tik taip įmanoma išmokti.
– Koks jūsų darbas Čekijoje? Ar planuojate ilgam likti šioje šalyje?
– Labai geras klausimas (juokiasi). Apie tai dažnai pasikalbame ir su draugu – su juo susipažinome Švedijoje per Erasmus programą, kai jis atvyko iš Čekijos. Jam labai patiko galimybė pakeisti šalį, pagyventi svetur. Aš gyvenau ne tik Švedijoje, bet ir Olandijoje, Graikijoje, o ateityje pagalvojame ir apie Lietuvą. Kasmet čia atvykstame atostogauti, bet atostogos nėra tas pats, kas gyventi. Manome, būtų smagu, tad per artimiausius kelerius metus mes apsispręsime.
Kalbant apie darbą ir mylimas veiklas, tai jų tikrai yra daug. Dirbu IBM komunikacijos specialiste. Visame pasaulyje šioje įmonėje dirba daugiau kaip 300 tūkst. darbuotojų.
Mūsų kolektyve yra darbuotojų net iš 97 pasaulio valstybių.
Pagrindinis mano darbas – komunikacija. Čekijos padalinyje yra apie 4000 žmonių. Esu atsakinga už įvairius renginius, viešuosius ryšius, veiklų organizavimą, savanorystę ir pan. Labai smagu, kad bendrovėje vadovaujasi tuo, jog visi turi būti priimti tokie, kokie yra, nepaisant, pavyzdžiui, iš kokios šalies atvyko.
Mūsų kolektyve yra darbuotojų net iš 97 pasaulio valstybių, todėl man iš pradžių pritrūko tarptautinės bendruomenės, kurioje atvykusieji galėtų dalintis patirtimi ar patarti vienas kitam, nueiti į restoraną, pavakarieniauti ar tiesiog išgerti alaus, nes Čekijoje visi eina gerti alaus – tad tokią bendruomenę kartu su IBM pagalba įkūriau pati.
Man mano darbas labai patinka! Manau, kad kurį laiką dar tikrai dirbsiu šioje srityje, nes matau, kad yra ko išmokti ir kur tobulėti, o vėliau galbūt kardinaliai pakeisiu sritį ir eisiu mokytis ir dirbti ką nors naujo.
Yra labai daug komandų, kuriose nebūtina išmanyti IT dalykų, tačiau čia labai vertinamas komandos vadovo darbas. Todėl ir kūriau bendruomenę, vienijančią žmones iš skirtingų šalių, nes norėjau, kad visi darbo vietoje jaustųsi gerai.
Džiaugiuosi, kad mano darbas yra labai vertinamas ir pastebimas. Esu labai laiminga, kad dirbu korporacijoje, tad turiu visas sąlygas tobulėti, keisti karjeros kryptį ar net specialybę. Aš nejaučiu jokios diskriminacijos. Pandemijos metu ypač daug dėmesio skiriama darbuotojų psichinei sveikatai, manau, tai yra tikrai puiku ir reikalinga. Situacija tikrai keičiasi į gerąją pusę! Nors ir negalime susitikti gyvai, tačiau vaizdo skambučiu galime matyti, kaip darbuotojai jaučiasi, ir tai tikrai džiugina.
– Ar jus traukia technologijų sritis? Ypač, kai dirbate IBM, kuri glaudžiai su tuo susijusi.
– Man įdomu, tačiau šioje srityje save sunkiai įsivaizduoju, nes kelias valandas ieškoti klaidos kode – tikrai ne man (juokiasi). Visą laiką tik sėdėti prie kompiuterio man sunkiai pavyktų, nes labai mėgstu bendravimą, buvimą su žmonėmis. Nors niekada negali žinoti.
– Minėjote, kad dailiajame čiuožime praleidote labai daug metų. Ar dabar jus galima pamatyti ant ledo?
– Dabar čiuožiu tik savo malonumui, profesionaliai tuo nebeužsiimu. Tiesa, Švedijoje dirbau dailiojo čiuožimo trenere ketverius metus, tad ateityje, manau, sugrįšiu į šią veiklą. Šiuo metu tą įgyvendinti sunku, kadangi dėl pandemijos Čekijoje daugelis ledo arenų uždarytos daugiau nei metus.
Dabar čiuožiu tik savo malonumui, profesionaliai tuo nebeužsiimu.
Čiuožimas tikrai labai sudėtingas sportas, kuriam reikia labai daug jėgų, ištvermės, psichologinio pasiruošimo, tačiau jame įgijau patirties ir susipažinau su daugybe žmonių, kurie užsiima tuo pačiu, o tai turi labai didelę įtaką ateityje – tai lyg gyvenimo pamokos. Beje, niekada nevėlu išmokti čiuožti – turėjau mokinę, jau peržengusią 60-metį, ir jai tikrai puikiai sekėsi!
Šiuo metu turiu nemažai kitų pomėgių ir noriu jiems skirti kuo daugiau laisvo laiko.
– Kokie tie pomėgiai?
– Pavyzdžiui, po darbo aš mokau užsieniečius lietuvių kalbos. Maniau, kad niekam nebus įdomu, bet jų tikrai nemažai! Jie nori sužinoti, kas ta lietuvių kalba ir kur yra Lietuva.
Man labai smagu, kad galiu papasakoti žmonėms iš viso pasaulio apie lietuvių kalbą ir matyti, kaip jie tobulėja, ištaria vieną ar kitą lietuvišką frazę. Kai kuriuos žmones mokau anglų kalbos, pavyzdžiui, čekus ar atvykusius iš kitų šalių ir norinčius ją patobulinti.
Be to, kai prasidėjo karantinas, nenorėjau prarasti savo formos, todėl pradėjau kiekvieną dieną sportuoti. O prisiversti man buvo taip sunku, kad nusprendžiau vesti treniruotes darbe kelis kartus per savaitę – jogą ir visam kūnui skirtas treniruotes. Su manimi sportuoja daug žmonių, ir tai padeda motyvuoti tiek save, tiek kitus.
Nebijokite rizikuoti ir darykite viską, apie ką svajojate.
– Kuo jus labiausiai žavi Čekija?
– Man ši šalis labai panaši į Lietuvą. Be to, čia ne tik nuostabi gamta, architektūra, bet ir nebrangu gyventi. Čekijoje labai stipriai išvystyta restoranų kultūra, todėl žmonės labai mėgsta juose lankytis ir mėgautis įvairiais patiekalais – tai labai svarbi jų gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, Švedijoje, žmonės juose lankosi rečiau nei Čekijoje, nes Švedijoje tai gerokai brangiau. Tiesa, dabar karantinas, tad daugelis restoranų uždaryti ir maistą galima užsisakyti tik išsinešimui. Manau, nemažai restoranų ir kavinių turės užsidaryti, nes išsilaikyti metus nedirbant yra neįmanoma.
Kadangi Čekijoje padėtis dėl koronaviruso buvo labai sunki, baimės buvo visiems. Uždarytos mokyklos, darželiai, darbas namuose – visi su tuo susidūrėme ir teko prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių. Tačiau oras gražėja ir vis daugiau žmonių išeina į gatves, o daugeliui tiesiog viskas atsibodo ir jie nebesilaiko karantino – susitinka su šeima, draugais ir rengia vakarėlius.
Čekai apskritai mėgsta apeiti taisykles. Jie labai panašūs į lietuvius, visada pasakys tiesiai šviesiai savo nuomonę, pavyzdžiui, kad esi baisiai apsirengusi ir geriau eik persirengti (juokiasi). Humoras, sarkazmas jiems nesvetimas, tas man labiau patinka. Beje, ir čekų virtuvė – puiki! Visi žino, kad čekai garsėja savo alumi, bet ir jų vynas taip pat labai giriamas, tad žmonės mielai keliauja po įvairius vynuogynus ir atranda įvairius skonius.
Kiekvienoje čekų kavinėje rasite šonkauliukų, kurie man labai patinka, nors ir negalėčiau jų pavadinti tradiciniu maistu. Čekai, kaip ir lietuviai, mėgsta sunkesnį, riebesnį maistą, jiems patinka anties kulšelės, kniedlikai ir rauginti kopūstai, bulvių patiekalai.
Dabar čekams Praha yra tikras atradimas, nes joje nėra turistų ir net kainos gerokai nukritusios, ko nebuvo dešimt metų.
Beje, kažkada teko skanauti tikrai keistą derinį – vienoje aludėje apsidžiaugiau pamačiusi skrudintą duoną, bet kad ją patieks kartu su žaliu pjaustytu kopūstu, tikrai nesitikėjau (juokiasi).
– Praha atrodo nemiegantis miestas su turistų upėmis. Kaip patys čekai priima turistus?
– Šiuo metu atvykti turistams į Čekiją uždrausta, kelionės vyksta tik valstybės viduje, tad čekai dabar gali pasimėgauti savo šalimi, ją atrasti iš naujo.
Turistų gausa tikrai erzina čekus, bet jie puikiai supranta, kad tai yra gerai šaliai ir ekonomikai. Brno, kur gyvenu, yra visiškai kitaip nei Prahoje, gerokai ramiau, šiuo atveju net galėčiau palyginti Vilnių ir Kauną – Brno ir kiti miestai nemėgsta Prahos, ir atvirkščiai (juokiasi). Tačiau dabar čekams Praha yra tikras atradimas, nes joje nėra turistų ir net kainos gerokai nukritusios, ko nebuvo dešimt metų, todėl jie sostinę lanko su malonumu, nes pamatyti čia tikrai yra ką.
Čekijoje man patinka viskas! Čia galima labai aktyviai ir įdomiai gyventi, yra daugybė nuostabių vietų, kalnų, dviračių takų, restoranų, todėl jaučiuosi čia apsipratusi. Kai manęs aplankyti atvažiuoja mano tėvai, jie visada pabrėžia, kad tai auksinė Europos vieta.
Jeigu būsite Brno, būtinai apsilankykite restorane Panda Circus, kuris yra paslėptas, o aptarnavimas jame tikrai įspūdingas, kaip ir meniu. Beje, ir pats Brno miestas labai gražus, jame vyksta įvairūs renginiai, mugės, kuriose galima paragauti vietinių pagamintų gėrybių. Čekijoje tikrai yra ką pamatyti, kur pakeliauti ir ką paskanauti.
– O kokios jūsų svajonės? Ką planuojate ateityje?
– Anksčiau mėgdavau susirašyti įvairius planus, bet, manau, daugeliui žmonių pandemija kaip reikiant pakoregavo visas svajones. Turėjau išvykti į Ukrainą, Barseloną, tačiau visos kelionės buvo atšauktos. Tad dabar aš neliūdžiu, jeigu kažkas nepavyksta, nes žinau, kaip viskas gali keistis.
Šiuo metu aš mokausi būti jogos instruktore ir tikiuosi iki kitų metų gauti diplomą bei turėti galimybę mokyti kitus. Karantino metu baigiau ir zumbos kursus – sportas man labai patinka! Manau, tai perėmiau iš šeimos, nes mūsų kelionės ir gyvenimo būdas yra labai aktyvūs.
– Ką pasakytumėte žmogui, kuris nori pakeisti savo gyvenimą, šalį, išmėginti save naujoje veikloje, kaip jūs, kai jums buvo 16-a?
– Pirmiausia nebijokite kalbos barjero! Kalbėkite, ir jeigu jus pataisys, nepriimkite tai kaip kritikos, o kaip galimybę tobulėti ir pagalbą.
Kitas dalykas, nebijokite rizikuoti ir darykite viską, apie ką svajojate. Jūs pamatysite, ar tai, ko siekiate jums patinka, ar tai suteikia motyvaciją. Viskas yra įmanoma, o sugrįžti juk galite bet kada. Svarbiausia bandyti!