Naujienų portalas 15min kiekvienais metais remia ir globoja 24 nevyriausybines organizacijas ir gerumo iniciatyvas, kurios kasdieniais darbais prisideda prie taip reikalingų pokyčių mūsų šalyje.
VšĮ „Ne imti, bet duoti“ yra viena iš globojamų organizacijų, kuri organizuoja savanorišką veiklą ir savanorių ugdymo(si) procesą.
Organizacija suteikia tėvų globos netekusiems jaunuoliams individualią savanorių-korepetitorių ugdomąją ir emocinę pagalbą, taip padeda jaunuoliams suprasti išsilavinimo svarbą, užpildyti mokymosi spragas, išmokti kurti pasitikėjimu grįstus santykius, įsilieti į darbo rinką.
Neteko trijų darbų
Janinos mokytojavimo stažas – 17 metų. Per tą laiką ji užaugino ir keturis savus vaikus. Tačiau prieš daugiau nei 20 metų iš mokyklos jai teko išeiti.
„Kadangi vaikų Lietuvoje sumažėjo, buvo uždaromos klasės ir mažinami etatai. Kuo toliau, tuo sunkiau sekėsi susirasti darbą šioje srityje, todėl nusprendžiau pasirinkti kitą profesiją – baigiau kursus ir 13 metų dirbau pardavėja. Man patinka bendrauti su žmonėmis, todėl ir nusprendžiau pasirinkti tokį darbą. Su kai kuriais pirkėjais taip susibendravome, kad ir dabar man paskambina, paklausia, kaip sekasi.
Tiesa, pardavėjo darbas nėra tik bendravimas. Tai malonioji veiklos pusė. Aš dirbau žuvies skyriuje, todėl teko ir plauti, ir gaudyti, ir skrosti, ir pjaustyti, o po to viską valyti ir dezinfekuoti. Tai tikrai didelis fizinis krūvis. Žuvies skyrius tarp pardavėjų laikomas vienu pačių sunkiausių. Taip pat sunku dirbti nebent daržovių skyriuje, kur tenka nešioti daug sunkių dėžių. Todėl, sušlubavus sveikatai, teko išeiti ir iš šio darbo“, – pasakojo moteris.
Tuomet ji įsidarbino mokytojo padėjėja mokykloje. Pusę mokslo metų dar spėjo pabūti mokykloje gyvai, o tuomet prasidėjo karantinas ir nuotolinis mokymasis.
„Turėjau galimybę stebėti kitų mokytojų darbą ir, natūralu, atmintyje atgijo mano pačios mokytojavimo metai. Vis dėlto supratau, kad dirbti mokykloje man būtų jau sunku. Visuomenėje sklando nuomonė, kad mokytoju gali būti bet kas. Iš tiesų taip nėra. Neužtenka vien žinių ir meilės vaikams. Reikia turėti greitą reakciją, pajautimą, įsijautimą, bet kartu suprasti, kad esi vadovas ir tu gali jiems parodyti daug gražaus, o ne eiti paskui juos. Taigi mokytojas turi turėti tam tikrus gebėjimus, tinkamus šiam darbui“, – atviravo Janina.
Ši sutartis buvo terminuota – vieneriems mokslo metams. Taigi ji ir vėl liko be darbo.
Visuomenėje sklando nuomonė, kad mokytoju gali būti bet kas. Iš tiesų taip nėra.
Į elektroninį paštą atėjo netikėtas kvietimas
„Vasarą netikėtai elektroniniu paštu gavau laišką iš viešosios įstaigos „Ne imti, bet duoti“, kuriuo buvau kviečiama savanoriauti. Mano duomenis jie gavo iš Darbo biržos, kurioje esu registruota. Kol dirbau, laisvo laiko iš principo nebūdavo, todėl apie tai net negalvodavau. Dabar laiko atsirado, todėl, gavusi kvietimą, susimąsčiau. Ne iš karto ryžausi – galvojau gerą mėnesį. Buvo nedrąsu, be to, svarsčiau, kuria linkme man keliauti toliau. Vis dėlto nusprendžiau pamėginti“, – sakė pašnekovė.
Jai buvo pristatyti keli galimi savanorystės variantai šioje organizacijoje – korepetitoriaus veikla mokant vaikus iš SOS vaikų kaimų arba socialiai jautrių šeimų, savanoriavimas „Maisto banke“ arba paramos ir labdaros fonde „Mamų unija“.
Organizacija „Ne imti, bet duoti“ yra viena iš organizacijų, kurias 2021 m. globoja 15min.
„Apie savaitę svarsčiau, ką pasirinkti. Pagalvojau, kad „Maisto banko“ programoje reikia fizinės jėgos, o mano sveikata šiuo metu nėra labai gera. „Mamų unijos“ programa man greičiausiai būtų per sunki emociškai. Šis fondas padeda vėžiu sergančių vaikų šeimoms, o aš labai greitai įsijaučiu į kitų bėdas ir galiu su jomis susitapatinti, tuomet nelabai kuo galėsiu padėti, tik pati verksiu ir liūdėsiu su tų vaikų tėvais ar pačiais vaikams. Todėl nutariau prisiminti savo pirmąją profesiją ir pasirinkau dalyvavimą korepetitorių programoje.
Taigi pasirašėme savanoriavimo sutartį, ir prasidėjo mano veikla. Iš pradžių turėjau du berniukus iš tos pačios šeimos – ketvirtoką ir penktoką. Tačiau kai prasidėjo karantinas ir nebebuvo galima susitikti gyvai, mums nepavyko tęsti bendravimo su jais nuotoliniu būdu. Tuomet mane supažindino su mergaite, taip pat penktoke. Su ja bendraujame iki šiol. Kadangi esu pradinių klasių mokytoja, galiu paaiškinti ir matematiką, ir kitus dalykus, bet jai labiausiai pagalbos reikia su lietuvių kalba, kadangi yra iš rusakalbės šeimos“, – pasakojo moteris.
Tiesa, nuotolinis mokymas turi savų iššūkių – pradedant techniniais dalykais, baigiant informacijos trūkumu. Mat, atėjęs gyvai, korepetitorius gali matyti vadovėlį, mokytojo pateiktą medžiagą ir užduotis, o per nuotolį visa tai surinkti sudėtingiau. Tačiau per tą laiką Janina atrado internetą.
„Ten galima rasti daug įdomybių. Pavyzdžiui, internete radau paukščių giesmių, kurių, besiaiškindamos medžiagą apie paukščius, klausėmės su mergaite, kurią mokau. Vėliau jos klausinėjau, ar atpažino lauke kurio nors paukščio balsą. Man pačiai tai buvo didžiulis atradimas. Taip pat radau paukščių balsų pamėgdžiojimus. Šiuo aspektu internetas tikrai džiugina“, – tikino pašnekovė.
Iš esmės pakeitė savijautą
Per šį laikotarpį Janina suprato, kad korepetitoriaus veikla, t. y. individualus darbas su vaiku, jai teikia daugiau malonumo nei ankstesnis darbas su klase.
Ši veikla labai įprasmina gyvenimą, suteikia džiaugsmo, nes darai gerą darbą.
„Be galo džiugu matyti, kad vaikas suprato, kad dabar jaučiasi geriau, šypsosi, pagaliau, kad jis gavo geresnį pažymį. Visai tai įkvepia dirbti toliau. Todėl, kol turiu laisvo laiko, pasiryžusi savanoriauti. Kaip bus, kai grįšiu į darbo rinką, nežinau. Parduotuvėje, pavyzdžiui, dirbdavau 2 arba 3 dienas po 11–12 val. Grįžus namo jau nebūdavo nei laiko, nei jėgų dar kam nors, o grafikas – slenkantis, todėl reguliarios veiklos turėti neįmanoma. Taigi viskas priklausys nuo darbą pobūdžio.
Tačiau drąsiai kviečiu visus vyresnius žmones savanoriauti, jeigu jie turi laisvo laiko. Ši veikla labai įprasmina gyvenimą, suteikia džiaugsmo, nes darai gerą darbą. Pagaliau reikalingumo jausmas suteikia labai daug energijos“, – teigė moteris.
Nors Janinos vaikai taip pat savanoriauja, ji pati prisipažino, kad, kaip vyresnio amžiaus žmogus, nedrįstų imtis iniciatyvos ir ieškoti savanoriškos veiklos. Tačiau kai buvo pakviesta, kai su ja susitiko mentorė ir pasiūlė savo pagalbą, tai ją padrąsino ir įkvėpė.
