„Nesu konvencionali politikė“
Paklausta, kaip pati reaguoja į tai, kad jos tatuiruotės tapo pastarųjų dienų apkalbų objektu socialinėje erdvėje, E.Dobrovolska sakė, kad natūralu, jog visuomenė nori susipažinti su kandidatais į ministrų postus, o bet koks išskirtinumas visada traukia dėmesį.
„Paaiškėjus kandidatams į ministrų postus, visuomenė nori susipažinti, o bet kuri charakteristika, kuri yra įdomesnė, be abejo, traukia dėmesį. Gerai, kad žmonės nori pažinti, tai, kad nesu konvencionali politikė, turbūt buvo akivaizdu iš pat pradžių, to aš neslėpiau ir nemanau, kad tai yra mano trūkumas.
Kalbant apie tatuiruotes, šių dienų kontekste, kai kalbame apie žmogaus teisę pasirinkti, ką daryti su savo kūnu, pagarbą žmogui, saviraiškos laisvę, tai turėtų būti taikytina ir šitam aspektui. Tatuiruotės, kurių turiu ne vieną, nors diskusijų sukėlė viena, charakterizuoja mano pomėgius, mano asmenybę, bet niekaip necharakterizuoja mano profesinių įgūdžių“, – 15min GYVENIMUI teigė pašnekovė.
E.Dobrovolskos kūną puošia keturios tatuiruotės: „Viena jų – plačiai aptarinėjamas rašytojo Charleso Bukowskio atvaizdas, kuris netyčia ar sąmoningai buvo painiojamas su kitais veikėjais (Lenkijos karo veikėju, generolu Liucijumi Želigovskiu – aut.). Kaip matau, detektyvas socialiniuose tinkluose įvyko ir žmonės sugebėjo identifikuoti (juokiasi).
Turiu šachmatų figūrą – karalių, trečioji tatuiruotė – piešinys ir prie jo esantys „Metallicos“ dainos „Nothing Else Matters“ žodžiai: „Life is ours, we live it our way“, ketvirtoji – tiesiog užrašas, gyvenimo moto: „Being the change, changes the being“, reiškianti, kai pats esi pokytis, lemi pokyčius ir aplinkui.“
Asmeniškai norėčiau tikėti, kad mūsų tiek Vyriausybė, tiek Seimas, tiek bendrai visuomenė labiau juda Naujosios Zelandijos link, kur matome politikos atstovus, kurie atstovauja gentims, turi tatuiruočių ant veido.
Paklausta, kodėl pasirinktos būtent šios tatuiruotės, E.Dobrovolska sakė: „Kaip ir minėjau, atskiros tatuiruotės atspindi mano pomėgius arba asmenines savybes. Šachmatų figūra – nes mėgstu žaisti šachmatais, nesu tokia gera kaip mūsų gerbiama Viktorija Čmilytė-Nielsen, tik mėgėja. Rašytojas – tai yra jo pasisakymai iš kūrybos, kurie man svarbūs ir artimi, kaip ir kai kurios „Metallicos“ įrašų citatos – tai muzika, kurios aš klausau. Tikiu, kad šios tatuiruotės leis geriau pažinti mane.“
„Turime mąstymą, kuris susijęs su kalėjimų subkultūromis“
E.Dobrovolska juokdamasi sakė, kad į kai kurių žmonių bandymą susieti jos tatuiruotes su teisingumo ministro postu galėtų atsakyti, kad „labiau įsipaišytų į sistemą“:
„Kai kurie susiejo tatuiruotes su tuo, kad esu kandidatė į teisingumo ministres, kuriai būtų pavaldus ir Kalėjimų departamentas. Manau, kad tokios sąsajos yra reliktas. Juokaudama galėčiau atsakyti, kad tada ir į sistemą labiau įsipaišyčiau (juokiasi).“
Paklausta, kaip mano, kodėl visuomenei tokie svarbūs išorės dalykai, kyla noras apie juos diskutuoti, kritikuoti, pašnekovė sakė, veikiausiai dėl to, kad tai labiau pastebima, skiriamuosius bruožus galima lengviau identifikuoti, tačiau teigė tikinti, jog požiūris pamažu keičiasi.
„Asmeniškai norėčiau tikėti, kad mūsų tiek Vyriausybė, tiek Seimas, tiek bendrai visuomenė labiau juda Naujosios Zelandijos link, kur matome politikos atstovus, kurie atstovauja gentims, turi tatuiruočių ant veido, fizinė išvaizda visai kitokia (turima galvoje Naujosios Zelandijos užsienio reikalų ministrė maorė Nanaia Mahuta, kurios veidą puošia moko kauae – tradicinė maorių moterų smakro tatuiruotė). Tai aš manau, kad mes lėtai, bet tikrai judame link Naujosios Zelandijos, o ne link Rusijos.
O kalbant apie tatuiruotes ir kodėl jos vis dar kliūva, tai yra visuomenės atmintis. Žinome sąsajas su kitomis subkultūromis. Jei pažiūrėtume į skirtingas valstybes, tikrai jos labai skirtingai identifikuojamos, kad ir mano minėta Naujoji Zelandija – politikės tatuiruotė simbolizuoja jos priklausymą tautinei bendruomenei ir pan.
Kai kuriose valstybėse tai identifikuojama kaip saviraiškos laisvė ar menas, kai kur, be abejo, mes dar turime tą mąstymą, kuris susijęs su kalėjimų subkultūromis, kur yra įvairios interpretacijos. Aš tikiu, kad mūsų požiūris keičiasi. Jeigu šiuo atveju ši vieša diskusija viešojoje erdvėje lems, kad visuomenė bus atviresnė, drąsesnė ir žmonės labiau nebijos būti savimi, labiau gerbsime aplinkinius, manau, tai labai geras etapas“, – kalbėjo kandidatė į teisingumo ministro postą.
Tatuiruotės niekada netrukdė
Pirmąją tatuiruotę („Metallicos“ žodžius) E.Dobrovolska sakė pasidariusi maždaug prieš 12–13 metų, kitos darytos vėliau. Paklausta, ar kada nors teko susidurti su tuo, kad tatuiruotė būtų kliūtis darbo atžvilgiu, pašnekovė teigė, jog tai niekada netrukdė.
„Aš puikiai suprantu, kad mano darbas yra tiek susitikimai su tarptautinėmis organizacijomis, tiek vadovavimas darbo grupėms, tiek oficialūs susitikimai, ir ten to nedemonstruoji, juolab kad didžioji dalis mano tatuiruočių yra visiškai nematoma.
Man asmeniškai tai niekada nekėlė problemų ir, manau, dabar irgi nekelia, tiesiog tampa gražios diskusijos dalimi“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad jokių replikų šiuo klausimu nesulaukia ir iš savo kolegų.
Savo išvaizda siunčiame žinią kitiems
Paklausta apie politikų stilių, išvaizdą, kaip dera atrodyti tokias pareigas einantiems žmonėms ir ko reikėtų vengti, patarėja asmens įvaizdžio formavimo klausimais, knygų autorė Alvyda Jasilionytė sakė, kad svarbiausia žmogui atrodyti tvarkingai ir neatkreipti į save dėmesio, jei nenori pašalinių pokalbio temų.
„Įvaizdis turi būti solidus, žmogus turi atrodyti tvarkingai, organizuotai. Jei nenori pokalbio temų ir nužiūrinėjimo, reikėtų neatkreipti į save dėmesio. Išvaizda turi palikti įspūdį – gražiai ir elegantiškai atrodė, tačiau niekas konkrečiai neįstrigti, netrikdyti pokalbio metu.
Tatuiruotė visada turi žinutę, ji yra simbolis. Ir tai yra potekstė pokalbiui. Kaip ir kokia nors įdomesnė segė ar ornamentais, hieroglifais margintas kaklaraištis. Aišku, tatuiruotės taip lengvai nepanaikinsi, bet tatuiruotė darbui netrukdo, o, jei nori išvengti tokios temos, oficialioje aplinkoje reikėtų stengtis kuo mažiau tai demonstruoti.
Jei plaukučiai ilgesni, jie turėtų būti atmesti už nugaros arba dailiai surišti, susegti – labai svarbus atviras veidas, geras akių kontaktas, kurio neturėtų trikdyti sunkūs akinių rėmai.
Dėl tos pačios priežasties rekomenduojama dėvėti ir kuo mažiau papuošalų, jie turėtų būti neutralesni, per daug neblizgantys, kad nebūtų prisisegta deimantų: auskarai – palei ausis, apyrankės – neskambančios ir pan. Turėtų vyrauti santūrumas, nes susitelkimas yra į darbą, veiklą, o ne savęs puošybą“, – sakė A.Jasilionytė.
Jei nenori pokalbio temų ir nužiūrinėjimo, reikėtų neatkreipti į save dėmesio.
Pasiteiravus, ar aukštas pareigas politikoje einantis žmogus visada turi atrodyti nepriekaištingai, ir paminėjus britų premjerą Borisą Johnsoną, kurio dažnai pavelta šukuosena nelieka nepastebėta ir žiniasklaidos atstovų, patarėja asmens įvaizdžio formavimo klausimais teigė, kad savo išvaizda visada siunčiame žinią kitiems, todėl turime apie ją galvoti.
„Visada turi galvoti apie save ir kokią žinią siunti. Savo išvaizda mes išreiškiame pagarbą kitiems. Jei drabužiai išsipešioję, skylėti, trūksta sagų, rodo žmogaus netvarkingumą, neorganizuotumą, nedėmesingumą. Vadinasi, ir darbuose tokias spragas jis palieka. Jei renkamasi viena ar kita spalva, taip pat siunčiamas tam tikras pranešimas. Išvaizda atspindi žmogų, jo elgesį, jo pasąmoninius klodus.
Dėl britų premjero – taip, bet tai nereiškia, kad jis nenusikerpa plaukų. Gal jis mąstydamas pasiremia ranka ir tie plaukai taip susiguli, ar dar kokiu atveju. Bet tada reikia keisti įpročius. Mums visiems reikia keisti vieną ar kitą įprotį. O įpročiams susiformuoti labai didelę įtaką turi aplinka, mus supantys žmonės.
Ir dar svarbu, ką pats veiki – jei visada esi paniręs į darbus, dokumentus, neturi laiko arba tiesiog neskiri dėmesio nei drabužių parinkimui, nei jų priežiūrai. Kartais iškyla ir higienos klausimas, kai dvi dienas iš eilės dėvimi tie patys drabužiai. Taigi, jei tampi labai matomas visuomenėje ir dar vienu lyderiaujančių asmenų, turi rasti, kas rūpinsis tavo garderobu, išvaizda, jei pats to nespėsi“, – sakė A.Jasilionytė.
Turi būti paisoma protokolo
Patarėjos asmens įvaizdžio formavimo klausimais teigimu, apranga visada turi kalbėti apie tai, kad žmogus yra pasiruošęs dirbti, atstovauti, reprezentuoti, ir, jei eini vadovaujamas pareigas, aprangoje viskas turi būti aišku:
„O reprezentavimo stiliai yra įvairūs. Švarkas sukuria autoritetą, visada rodo dalykiškumą, konkretumą. Jei patinka laisvesnis stilius, nebūtinai reikia rinktis griežto – vyriško – silueto – švarką, jis gali būti elegantiškesnis, moteriškas, kad ir „Chanel“ tipo. Nereikia visiškai švelnaus moteriškumo. Jei vilkima, tarkime, švelniai rožinė palaidinė, kaip kontrastas jai turėtų būti derinamas tamsus švarkas. Jei esi lydintis asmuo, gali vilkėti ir gėlėtą suknelę, bet jei esi tas, kuris vadovauja, viskas tavo aprangoje turi būti labai aišku.
Pastebiu, kad dėvimos suknelės, glaustinukės, palaidinės dažnai yra be jokios apykaklės, tai nesukuria įspūdžio. Reikia atkreipti dėmesį į kaklo ilgį, pasirinkti tinkamą apykaklę, kad būtų išryškinti veido bruožai. Jei nedėvite švarko, marškinių ar palaidinės, stilius turėtų būtų įdomesnis, rekomenduojama apykaklė, įdomus koljė ar šilko skarelė.
Protokolas nėra šiaip sau sugalvotas. Viskas tam, kad neblaškytume kitų dėmesio.
Jei patinka suknelės, jose turėtų būti užuomina į dalykiškumą, jei A silueto – viršuje galėtų būti apykaklė, arba, jei apykaklė apvali, suknelę reikėtų dėvėti su švarkeliu. Jei renkatės sarafano tipo, po juo vilkima marškinių tipo palaidinė sukurs dalykiškumo įspūdį. Atkreipkite dėmesį į batus, kuriuos avite, pakulnę ir blauzdos storį.“
Kalbant apie drabužių ilgius, iškirptes, pasak A.Jasilionytės, šiais klausimais visada turi būti paisoma protokolo.
„Protokolas nėra šiaip sau sugalvotas. Kalbant apie iškirptes – 10 cm nuo tarpkrūčio yra ta saugi vieta iškirptei. Kai pasilenki, niekas nesišviečia, nesimato. Trumpiausias sijonų ilgis irgi yra maždaug 10 cm virš kelių. Toks ilgis yra saugus, pakankamai gražiai atrodo kojos, bet dar nesimato sėdmenų. Kai atsisėdi, irgi turi galvoti, kaip sėdėsi: kojas sukryžiuosi ar laikysi šone, jokiu būdu ne po kėde turi jas kišti ar plačiai atsisėsti.
Viskas čia apgalvota tam, kad neblaškytume kitų dėmesio. Žiūrėdami vienas į kitą vis tiek vizualiai skenuojame, moterys moteris – gal vienaip, bet vyrai moteryje vis tiek mato priešingą lytį“, – sakė pašnekovė.
Mes vienas kitame ieškome, ką galėtume pakritikuoti, kaip pažeminti, sumenkinti, užuot paskatinę, pagyrę.
Visuomenei trūksta tolerancijos
Paklausta, kaip mano, kodėl tiek priešiškumo ir kritikos dėl to, kas esi, kaip atrodai, ką vilki, sulaukiama iš visuomenės, A.Jasilionytė kaip priežastį įvardijo tolerancijos trūkumą.
„Mūsų visuomenė yra labai netolerantiška nei kitaip mąstančiam, nei kitaip ar geriau atrodančiam. Jei atrodysi geriau – dar pamėgins ir paniekinti. Mes esame nedraugiški vienas kitam. Mes vienas kitame ieškome, ką galėtume pakritikuoti, kaip pažeminti, sumenkinti, užuot paskatinę, pagyrę.
Kodėl taip yra? Todėl, kad mes nemylime, nepriimame savęs, mūsų savivertė menka, todėl kritikuojame kitus. O tai darydami tarsi pakeliame savo savivertę. Bet iš tiesų tai yra menkos savivertės ženklas“, – teigė pašnekovė.
