„Atvažiavau vienai savaitei, bet kai pamačiau ežerą, kalnus, gamtą, kuri mane supo, apėmė toks stiprus jausmas, kad būtinai turiu čia pasilikti. Nusprendžiau pabandyti.
Pats likimas man padėjo – susipažinau su lietuve, kuri turėjo barą, ir ji man pasiūlė pasilikti ir padirbėti pas ją. Pasilikau Italijoje be cento kišenėje, nemokėdama italų kalbos, o angliškai ten niekas nešnekėjo“, – juokiasi Eglė Dangė, kuri mažais žingsneliais ir savo jėgomis išpildė ne vieną savo svajonę.
Eglė Dangė pasakoja, kad jos apsisprendimas likti Italijoje tiesiog pritrenkė daugelį jos draugų ir artimųjų. „Mano šeima mane puikiai pažįsta... Jeigu jau man kas nors ateina į galvą, aš darysiu taip, kaip teisinga atrodo man“, – sako pašnekovė, gyvenanti Valsoldoje, prie Lugano ežero, Komo provincijoje, Lombardijos regione, Šiaurės Italijoje.
Ji priduria, kad yra labai impulsyvi ir kliaujasi širdies balsu: „Klausau savo širdies ir darau taip, kaip man atrodo, net jeigu racionaliai mąstant tai būtų neapsimokantis dalykas. Geriau rizikuoti, net jeigu ir nepasiseks, nes tu žinosi, kad bent pabandei. Aš tuo vadovaujuosi nuo vaikystės ir visada sekiau paskui savo širdį“, – sako Eglė Dangė.
Gyvenimas „kaime“ – tarp Italijos ir Šveicarijos
Eglė Dangė juokauja, kad šiandien gyvena tikrame kaime – iki artimiausios parduotuvės gal 30 km, gyventojai nerakina namų ir mašinų durų, o avių, asilų, ožkų bandų įsiveržimai į kiemus ar gatves natūralus dalykas.
„Žmonės čia gyvena labai paprastai, kartu su gamta ir yra visiškai atsipalaidavę“, – sako ji šiandien laisvai kalbanti itališkai.
Paklausta, galbūt meilė padėjo pramokti kalbą, Eglė Dangė purto galvą – tik pasilikusi Italijoje ji kaipmat prisipirko knygų ir pradėjo mokytis. „Sėdėdavau ir mokydavausi, tad gana greitai pradėjau susikalbėti su vietiniais gyventojais. Šiandien man lietuviškai kalbėti sunkiau nei itališkai, kadangi ryšių su lietuviais beveik nepalaikau. Sakau, kad ne tik galvoju, bet ir sapnuoju itališkai! O nekalbant gimtąja kalba, greitai viskas užsimiršta“, – sako ji ir priduria, kad savo ateitį mato Italijoje.
Neįtikėtina, kiek Italijoje daug biurokratinių dalykų kiekviename žingsnyje!
„Esame susikūrę savo gyvenimą čia, turime darbus, įrenginėjame šimto metų senumo namelį Alpėse, tad Lietuvoje tektų viską pradėti nuo nulio – to nenorėčiau, nes daug metų ir nemažai jėgų atidavėme savo tikslams. Manau, kad būtų gana sunku.
Esu grafikos dizainerė, turiu savo studiją, o žmogiški ryšiai, kuriant verslą, yra labai svarbu. Nors iš kitos pusės, kartais pagalvoju, kad Lietuvoje būtų kur kas paprasčiau, pavyzdžiui, kalbant apie biurokratinius dalykus. Neįtikėtina, kiek Italijoje daug biurokratinių dalykų kiekviename žingsnyje!
Gamta Italijoje nuostabi – kur tu bevažiuosi, visur atrasi nuostabių vietelių, kurios gniaužia kvapą. Kitas dalykas – visada šviečia saulė, kuri labai veikia psichologinę būklę. Mes gyvename lyg atvirutėje! Kad ir kokia sunki diena bebūtų, pasižiūri pro langą, ir viskas praeina. Šalia mūsų Lugano ežeras ir dieviška gamta“, – pasakoja E.D.Fontana.
Ji priduria, kad Valsoldoje nėra jokių biurų, tad daugelis vietinių gyventojų važiuoja į Šveicariją ir ten ne tik dirba, bet dažnai ir apsiperka. Eglė Dangė sako, kad jos piniginėje visada yra ne tik eurų, bet ir frankų, kadangi tam įpareigoja gyvenimas tarp dviejų valstybių.
Artimiausia maisto prekių parduotuvė ar degalinė yra Šveicarijoje, o pirmas didesnis Italijos miestas – už maždaug 100 km. Į darbą Eglė Dangė kasdien važiuoja apie 30 km, o į Italiją grįžta tik pernakvoti, nes visas jų šeimos darbinis gyvenimas verda Šveicarijoje.
Ar lieka laisvo laiko savo pomėgiams, kai Eglė Dangė tiek daug dirba? „Vienintelė mano laisvesnė diena – penktadienis. Visomis kitomis dienomis mano diena prasideda 7 ryto ir baigiasi 21–23 val. vakaro. Kartais net ir grįžusi eidavau dirbti, o dabar stengiuosi atrasti pusiausvyrą ir namus paversti poilsio zona, o ne darbo vieta“, – sako pašnekovė.
Įkurtas verslas Šveicarijoje ir 400 tūkst. frankų ieškinys
Eglės Dangės kelias į karjerą prasidėjo dar 16-os, kadangi tuo metu ji nusprendė iš Šiaulių persikelti į Vilnių ir ten baigti mokyklą. Ten susirado ir darbą reklamos agentūroje. Nuo darbo parduotuvėse ir akcijų organizavimo ji greitai tapo administratore – Eglė Dangė prisimena, kad darbuose jai tikrai labai sekėsi.
„Po kurio laiko gavau pasiūlymą, dėl kurio per kelias dienas iš Vilniaus persikrausčiau ir atvažiavau dirbti į Šiaulius. Man reikėjo sukurti prekių ženklą, o aš dirbti su grafinio dizaino programomis visiškai nemokėjau! Atsidariau įmonę ir pradėjau mokytis – per kelerius metus Šiauliuose man pavyko sukurti gana sėkmingą verslą, kadangi prieš daugiau kaip dešimt metų tai buvo gana nauja sritis.
Aišku, atvažiavus į Italiją aš turėjau atsisakyti savo verslo ir išmokti kalbą, nes be italų kalbos tu negali nei žingsnio žengti, norėdamas geresnio darbo. Tuo metu aš išbandžiau įvairias veiklas – netgi dariau papuošalus iš užtrauktukų, važinėdavau po įvairius turgus, vežiau gintarą iš Lietuvos ir galiausiai susiradau darbą Šveicarijoje vienoje grafikos dizaino įmonėje“, – prisimena Eglė Dangė ir priduria, kad ir dabar turi elektroninę gintarų parduotuvę, kurioje prekiauja įvairiais dirbiniais iš gintaro.
Eglė Dangė pasakoja, kad kol atsidarė grafikos dizaino studiją, kelias nebuvo rožėmis klotas. Ji, įsidarbinusi pas vieną itin garsaus multimilijonieriaus dukrą, patyrė, ką reiškia išnaudojimas.
Įsidarbinusi pas vieną itin garsaus multimilijonieriaus dukrą, patyrė, ką reiškia išnaudojimas.
„Manau mano darbdavė nesuprato, kad gerai gaudausi įstatymų džiunglėse, ir pamačiusi mano potencialą nusprendė tuo pasinaudoti. Mano darbo krūvis buvo didžiulis, o atlygis juokingas, tačiau man reikėjo darbo leidimo Šveicarijoje ir aš kurį laiką labai sunkiai dirbau. Vienu metu turėjau kuruoti daugiau kaip 200 žmonių, o mano alga buvo mažesnė negu tų, kurie dirbdavo po kelias valandas!
Kreipiausi į atitinkamas institucijas, mano situacija buvo aprašyta ir spaudoje, tad nieko keisto, kad mane atleido. Tuomet aš iškart atsidariau savo įmonę – grafinio dizaino studiją ir pradėjau dirbti. Dideliu šoku man tapo buvusios darbdavės ieškinys – iš manęs buvo reikalaujama 400 tūkst. frankų.
Tas laikotarpis man buvo beprotiškai sudėtingas, tačiau mano kaltės nebuvo ir šiandien aš dirbu sau. Nesu baigusi jokių grafinio dizaino studijų, tačiau turiu puikų grožio suvokimą, estetikos pojūtį – tai man padeda kurti“, – sako Eglė Dangė.
Socialiniuose tinkluose Eglės Dangės atnaujinimas namelis sulaukė išskirtinio dėmesio
Kalbėdama apie šimtą metų skaičiuojantį namelį Alpėse, Eglė Dangė kuklinasi ir sako, kad tikrasis jo interjero pokytis bus ateityje, o dabar – tai tik kosmetinis prisilietimas. Tiesa, jos sumanytiems atnaujinimo darbams labiausiai trukdo vėluojantys meistrai, todėl belieka tik laukti.
„Šis namelis priklausė vyro proseneliui, o vyro tėvai jį padovanojo savo sūnui prieš dešimt metų. Tame namelyje anksčiau laikydavo gyvulius, tačiau vieta, kur jis stovi, yra tokio grožio, kad sunku apsakyti.
Visi, kas gyvena ant mūsų kalno, puikiai žino slėnio simboliu tapusį namuką, kuris vadinasi Casseta Rosa – jis matosi iš visų pusių, o pavasarį jį galima pamatyti ir iš Lugano miesto. Kai ateini į šį namelį, atsiveria tokie vaizdai! Pabūni ten kelias dienas, o atrodo, kad visą savaitę ilsiesi – ten tikrai tvyro neįtikėtina energija.
Kai pirmą kartą pamačiau namelį (o iki jo reikia keliauti bent pusvalandį kalnais), susiėmiau už galvos! Ten buvo tikras chaosas, tad reikėjo skirti daug laiko ir jėgų, kad jį paverstume bent kažkiek gyvenamu. Tuo metu mes su vyru vairavome sportines mašinas, o nuvažiuoti iki namelio galima tik su galingu visureigiu, tad įsivaizduokite, kiekvieną kartą keliaudavome pėstute su dėžėm, statybinėmis medžiagomis ir dažais!“, – prisimena Eglė Dangė.
Ji priduria, kad kartu su vyru, su kuriuo yra šešerius metus, dirbdami kiekvieną dieną nameliui skirti laiko galėjo vos dieną per savaitę. Po kurio laiko Eglė Dangė nusprendė namelį pasiūlyti turistams, nors jos vyras manė, kad namelis nesulauks dėmesio. Tačiau vos paskelbus apie jo nuomą, nors ten nėra elektros ir karšto vandens, pasiūlymą kaipmat išgraibstė susidomėję turistai.
„Čia nereali gamta, gyvūnai vaikšto tiesiog po langais, be to, nuostabu pabūti be televizoriaus, radijo ir labai gerai pailsėti – tai manau svarbiausia.
Žinote, ateityje norime čia gyventi ir pasitikti senatvę, tačiau kol kas esame paskendę projektų ir statybos planavime ir tai mums kainuoja labai daug kantrybės, nes viskas vyksta labai lėtai ir sudėtingai, tad dar nežinome, kur tai nuves“, – pasakoja E.D.Fontana ir priduria, kad namelis yra saugomas valstybės, tad jo viduje didelių pokyčių negalima atlikti, tačiau po kelių metų ji tiki, kad vaizdas bus nepakartojamas ir toks, apie kokį ji svajoja.
Ateityje – daugybė svajonių ir noras senatvę pasitikti kalnų namelyje
Karantinas ir pandemija Italiją palietė labai skaudžiai, tačiau Eglė Dangė sako, kad stengiasi apie tai negalvoti. Šiandien ji jaučiasi ramiai ir yra pasinėrusi į darbą – kaip sako, nori siekti kuo daugiau, nes Šveicarijoje standartai yra labai aukšti.
Ar Eglė Dangė nepasiilgsta šurmulio gyvendama tokioje ramioje vietoje? „Žinote, kai užsimanome kitokio gyvenimo ritmo, keliaujame į Romą, Milaną ar kitus triukšmingesnius miestus. Pasibaigus duonai Valsoldoje, turiu važiuoti į artimiausią parduotuvę, tad kai iškeliaujame ir užtenka tiesiog išeiti į gatvę, kur verda gyvenimas, supranti, kaip to buvai pasiilgusi.
Tačiau pasidžiaugę tokiomis išvykomis, naktiniu gyvenimu, mes labai mielai grįžtame į savo ramius namus, į savo rojų. Mano svajonė kalnų namelį paversti tokiu, kuriame mums būtų gera gyventi ir pasenti.
Galbūt per dešimt metų pavyks to pasiekti, o jeigu ne, vyksime ten, kur šilta, ir atsidarysime kokią nors krautuvėlę prie vandenyno ar prie ežero. Gyventi norėčiau miestelyje – kaimelio jau atsikandau“, – juokauja Eglė Dangė.
Ateityje ji sako svajojanti apie ramybę, paprastumą, kūrybingumą ir savirealizaciją, kadangi kai žmogus gali save realizuoti, tai yra didžiausia laimė.
„Mano galvoje labai daug įvairių minčių, idėjų ir projektų – tai labai smagu, tačiau save jaučiu realizavusi tik iš dalies. Dar esu labai jauna ir man viskas prieš akis!“, – sako Eglė Dangė Fontana.
