Danguolė prisimena dar vaikystėje mėgusi piešti, tačiau tuomet rimčiau į tai nežiūrėjusi. Vis dėlto užaugusi toli nuo piešimo priemonių nepasitraukė – įgijo architektės specialybę, o vėliau pati ruošė technikus-architektus.
„Baigusi studijas Kauno politechnikos institute, dirbau projektavimo organizacijose, vėliau pradėjau dėstyti. Su jaunimu dirbti patiko, laisvalaikiu sugalvodavome, kaip galėtume praplėsti jų žinias, tad būrelyje pasiūlėme pabandyti tapyti. Noru išmėginti tapymą aliejumi užsidegiau ir aš“, – prisimena D.Čepienė.
Pirmi Danguolės bandymai buvo sėkmingi, todėl jau 20 metų ji didelį dėmesį skiria tapybai, kuri moteriai suteikia ramybės, padeda atsipalaiduoti. Daugiausia paveiksluose ji perteikia gamtovaizdžius, natiurmortus, savo pačios svajones.
„Tapyba man yra malonumas, poilsis, džiaugsmas. Kartais parėjusi iš darbo net nevalgiusi griebdavau teptukus ir tepliodavau. Bandžiau įvairias technikas, parodose domėjausi dailininkų darbais. Kiekvienas paveikslėlis turi savo pasaką. Man taip patinka. Darbeliai pasidaro šiltesni, jaukesni“, – sako D.Čepienė.
Paklausta, iš kur semiasi įkvėpimo savo paveikslams, Danguolė suabejoja, ar apskritai yra patyrusi tokį jausmą. Paprastai ji tiesiog žino, ką nori nutapyti ir bando tai įgyvendinti.
„Gal aš net nežinau, kas yra įkvėpimas. Mane apima entuziazmas, kai žinau temą arba vaizduotėje sugalvoju idėją, kurią norisi įgyvendinti piešinyje. Žinoma, ne visada pavyksta, bet kai išeina, džiaugiuosi“, – teigia D.Čepienė.
Darbus parduoda instagrame
Danguolė daug savo tapytų paveikslų padovanoja giminėms bei draugams, tačiau dalį jų stengiasi parduoti. Neseniai D.Čepienės darbams buvo sukurta ir „Instagram“ paskyra – nuotraukas kelti padeda anūkė.
„Man daug reiškia kitų nuomonė, kai palaiko, pastiprina... Geras žodis yra svarbus, tuomet norisi dirbti ir dirbti. Malonu matyti, kai džiaugiasi artimi žmonės. Gaunama pensija šiek tiek mažoka, todėl kai kuriuos darbelius parduodu.
Džiaugiuosi, kad Anglijoje gyvenanti anūkė pasiūlė sukurti „Instagram“ paskyrą. Bandysiu savo jėgas, paveikslus rodysiu didesnei auditorijai. Tik įkėlus darbelius, vieną iš karto pardavėme. Kaip bus toliau – matysime“, – pasakoja Danguolė.
Gaunama pensija šiek tiek mažoka, todėl kai kuriuos darbelius parduodu
Būdama 80-ies išvyko gyventi į Tenerifę
Išėjusi į pensiją, Danguolė gyveno Palangoje ir visą laiką tapė. Mirus vyrui, D.Čepienė liko vienui viena, todėl moteris nusprendė neužsidaryti savyje, o kraustytis gyventi į Tenerifę. Juk iš naujo kurti savo laimę niekada nevėlu.
„Sūnus sukūrė šeimą ir apsigyveno Tenerifėje. Vėliau ten išvyko ir anūkas. Gyventi vienišai nebuvo malonu ir lengva, todėl nusprendžiau vykti pas juos. Lietuvoje nieko artimo nebeturėjau, nežinojau, kaip bus man išeinant... O čia, nors ir ne kartu gyvename, bet pagalbos visada sulaukiu“, – džiaugiasi Danguolė.
Atvykus į Tenerifę, Danguolės laukė nauja kultūra, klimatas, nepažįstami žmonės, todėl Lietuvoje turėtos komforto zonos neliko. Vis dėlto D.Čepienė noriai pažindinasi su nauja šalimi ir gyvenimo būdu.
„Gaila, kalbos nemoku, bet šiaip taip verčiuosi. Į Lietuvą gal grįšiu tik urnoje, tai bus vėliau, o dabar man įdomu pažinti kitą šalį, jos žmones ir gyvenimo būdą. Vietiniai man malonūs, todėl kai kuriuos apdovanoju savo darbeliais“, – sako Danguolė.
D.Čepienės dienos įprastos – ji daug laiko leidžia tapydama, skaitydama knygas. Saulėtas oras ir netoliese gyvenantys artimieji užsiėmimais leidžia mėgautis daug labiau nei būnant vienišai Lietuvoje.
„Dienas leidžiu sėdėdama balkone, piešdama arba skaitydama knygą. Knygomis aprūpina draugės iš Lietuvos. Iš jų gaunu siuntinukus ir labai tuo džiaugiuosi. Esu entuziastė. Jeigu turiu galimybę keliauti, tą ir darau, tačiau neturėdama galimybės, džiaugiuosi tuo, ką turiu“, – teigia Danguolė.
Net ir nemokant kalbos galima gerai jaustis. Tik nereikia bijoti.
D.Čepienė pabrėžia, jog senjorui turėti veiklos yra būtina. Net ir atvykus gyventi į nepažįstamą šalį, joje galima jaustis laimingam, todėl Danguolė skatina rasti užsiėmimų ir nebijoti juos įgyvendinti.
„Net ir nemokant kalbos galima gerai jaustis. Tik nereikia bijoti. Mes Lietuvoje esame labiau uždari. O čia vietiniai stengiasi padėti: susikalbu parduotuvėje, vaistinėje, tai man svarbiausia. Kitiems senjorams linkiu daugiau drąsos ir pabandyti gyventi ramiau“, – nebijoti skatina Danguolė.
