„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2019 07 31

Išpopuliarėjusios Mėlynosios vakarienės autorė J.Navickaitė-Petrikienė: šventės spalvą padiktavo miestas

Jau ketvirtadienį Klaipėdos Teatro aikštę užlies Mėlynoji vakarienė. Pasidabinę mėlynai šventės svečiai sės prie pusantro šimto mėlynomis staltiesėmis nuklotų stalų, klausysis muzikinės programos ir ragaus pačių atsineštas vaišes. Prieš trejetą metų gimęs renginys tapo neatsiejama miesto gimtadienio dalimi. Daugiau kaip tūkstantis bilietų šiemet buvo kaipmat išgraibstyti. Šios šarmingos šventės sumanytoja – iš Kauno kilusi ir jau dešimtmetį uostamiestyje gyvenanti komunikacijos specialistė, trijų vaikų mama Jovita Navickaitė-Petrikienė. Moteris sako, jog Mėlynosios vakarienės žavesys slypi ypatingoje erdvėje, muzikoje ir jos svečiuose.
Mėlynoji vakarienė Klaipėdoje
Mėlynoji vakarienė Klaipėdoje / Vytauto Petriko nuotr.

Į Teatro aikštę gabenami pusantro šimto stalų, dar daugiau suolų, čia tebekybo Jūros šventei virš aikštės pakabintos lempučių girliandos bei lūkuriuoja scena, ant kurios ketvirtadienio vakarą pasirodys solistai ir grupės. Mėlyno atspalvio rūbais apsirėdę svečiai žengs pro simbolinius šventės vartus, padabintus gubojomis. Jas dar trečiadienį priskynė šventės organizatoriai ir savanoriai.

15min GYVENIMAS kalbėjosi su šventės autore Jovita Navickaite-Petrikiene, kurios telefonas iki šiol netyla, o pagrindinis klausimas – kur gi gauti bilietų į Mėlynąją šventę.

– Jovita, šiemet į Mėlynąją šventę susirinks kone dvigubai daugiau svečių nei pirmaisiais metais. Ji išpopuliarėjo vos po pirmojo karto. Kaip Jums kilo šios šventės idėja?

– Mano darbas visuomet buvo susijęs su renginiais, kūrybiniais projektais, jaučiau miesto pulsą ir tempą. Neretai atrodė, jog stokojame tokių renginių, kuriuose žiūrovas ir atlikėjas patirtų betarpišką kontaktą. Buvo vasara, artėjo miesto gimtadienis, pagalvojau, kad turime puikią vietą, gražią datą ir progą tą ryšį sukurti. Tokia buvo mintis. Pirmaisiais metais šventėje dalyvavo 700-800 svečių, antrais – virš 1 000. Dabar planuojame ir skaičiuojame, kad sutalpinsime 1 300.

Girdžiu pasiūlymų ir pastebėjimų, lyg ir maža erdvė, norinčių dalyvauti yra daugiau, reikėtų plėstis, tačiau labai nesinori prarasti Teatro aikštės auros. Galima daug kur daryti šventes... Kad ir Turgaus aikštė, ji taip charizmatiška, bet Teatro aikštė – savaime graži. Belieka jos nesugadinti, o stilingai, saikingai išpuošti ir žmonės visuomet čia rinksis.

Bilietas į šventę šiemet kainavo 5 eurus. Suprantu, jog bilietai galėtų būti brangesni, žmonės mokėtų ir 10 ar 20 eurų. Tačiau nenoriu šventės paversti komercine, skirta ypatingiems svečiams, ji turi išlikti prieinama visiems klaipėdiečiams. Juk šventės dalyviai patys ruošia vaišes, dekoruoja stalus. Moterys atidžiai renkasi drabužius.

V.Petriko nuotr./Mėlynosios vakarienės sumanytoja Jovita Petrikienė
V.Petriko nuotr./Mėlynosios vakarienės sumanytoja Jovita Petrikienė

– Bilietai šiemet buvo išgraibstyti akimirksniu!

– Pirmieji tūkstantis bilietų buvo parduoti per aštuonias valandas, o papildomi keli šimtai – per penkias minutes. Buvo bilietų pardavimo strigimų. Tai nemalonioji dalis, kai platintojo sistema neveikia ir nieko negali padaryti. Ragelis kaito...

Man skambino žmonės, guodėsi, kad vėluoja į darbą, negali įsigyti. Noriu tik pasakyti, kad mes šventės teritorijos neužtveriame, praeiviai gali stabtelėti ir klausytis programos. Žmonės, kurie dalyvavo pirmose dviejose šventėse ir šiemet nepateko, pyksta, liūdi, prašo, jaučiasi išduoti. Bet jie jau patyrė šventės dvasią, o vietos niekam nėra garantuotos.

– Mėlynoji vakarienė kasmet vyksta tą pačią dieną, rugpjūčio 1-ąją, per miesto gimtadienį. Kiek trunka pasiruošimo procesas?

– Pasiruošimas prasideda jau rudenį, šiemet teikėme kultūros ir meno projektų paraišką ir šiam renginiui gavome dalinį finansavimą iš Klaipėdos miesto savivaldybės. Tai projektas, trunkantis visus metus.

Žmonės, kurie dalyvavo pirmose dviejose šventėse ir šiemet nepateko, pyksta, liūdi.

Svarstau, kokios galėtų būti dekoracijos, kokie atlikėjai. Šiemet atsisakėme didelės dalies rekvizito, kad kuo daugiau miestiečių galėtų dalyvauti šventėje. Rekvizitą šiemet puošime gubojomis. Tai invazinis pajūrio augalas, tad gamtininkai skatina jį skinti. Gubojų turime visą mikroautobusą. Viską darome patys – rišame, purškiame dažais. Gal dėl to ši šventė ir yra tokia bendruomeniška, betarpiška.

Žinoma, ji nebūtų tokia graži, jei žmonės nesiruoštų asmeniškai. Kiekvienais metais mane džiugina, kad žmonės ateina su naujomis stalo dekoravimo idėjomis.

Bet anaiptol ne vien pavalgyti. Kai gimė Mėlynoji vakarienė, sulaukdavau replikų: „Juk Vilniuje yra Baltoji vakarienė“. Žinau tai! Bet mūsų formatas ir mintis visai kita. Mes nesusirenkame brangiai ir prabangiai pavalgyti. Susirenkame todėl, kad bendruomenė turėtų progą sukurti miestui šventę, bendrauti, susipažinti.

Norėjau, kad maksimaliai išsiplėstų koncertinės programos ribos, galėtume pakviesti skirtingų žanrų atlikėjus. Šventėje visuomet liks vietos operai, jaučiu pareigą su ja supažindinti klausytojus. Tačiau miestas kvėpuoja ir džiazo dvasia, tad šventėje skambės ir ši muzika.

– Ar šventės turinį laikote paslaptyje, norisi svečius suintriguoti?

– Šiek tiek...Šiemet programa bus labai įvairi. Atlikėjų, jei skaičiuotume ir grupių pasirodymus, bus virš dešimties. Daugelis dalykų į programą patys natūraliai atėjo.

Pavyzdžiui, mano sena svajonė buvo, kad į programą būtų įpinti ir šiaip eilinių miestiečių, turinčių klausą, gebančių dainuoti pasirodymai. Ir jų bus! Turime vieną šokio pasirodymą, tėvo ir dukters duetą. Muzikinės programos trukmė – trys valandos. Praktika rodo, kad svečiai nesiskirsto ir šventei pasibaigus, o garso režisieriui tenka improvizuoti.

– Mėlynoji vakarienė – ar spalvą šventei padiktavo jūra?

– Jūra! Miesto koloritas man visada atrodė visapusiškai mėlynas. Per šiuos trejus metus įvairias įmones kalbinome, kad prisidėtų, ir dažnu atveju sėkmingai. Verslas jaučia, kad tai nėra komercinė šventė. Pastebiu, kad daugelio įmonių logotipuose vyrauja mėlyna spalva. Mėlynos spalvos atsikartojimas dažnas šiame mieste.

– Mėlynoji vakarienė padiktuoja daug techninių užduočių. Aikštėje nusidriekia dešimtys stalų, suolų. Kiek jų prireikia ir iš kur pavyksta jų parūpinti?

– Stalus mums skolina. Jų turime 150. Ne visi vienodo dydžio, tačiau dauguma standartiniai, šventėse naudojami suolai ir stalai. Skolinamės iš daugelio vietų – iš kavinių, viešbučių, net miesto bibliotekos. Vis rečiau žmonės stebisi ar baiminasi sėdėjimo greta nepažįstamųjų, klausia, ar galėtų rezervuoti stalą sau. Kategoriškai atsisakome.

Nepaisant to, šventės metu nuotaika puiki. Per dvi jau vykusias šventes nesutikau nepatenkintų žmonių ir negirdėjau skundų, kad sėdėjo ne ten ir ne taip.

– Ar pastebite, kas nugula ant mėlynomis staltiesėmis padabintų šventės stalų?

– Praėjusių dviejų švenčių metu buvo itin karštas oras. Svečiai atsineša šaltų, lengvų, gaivių užkandžių, vaisių. Sušiai tikrai karaliauja. Moterys mėgsta atsinešti savo gamintų kepinių. Rimtų patiekalų nemačiau, bet lygiai džiugu, kad nesinešama sumuštinių ar paplūdimio komplektų.

Dar kas labai džiugina – mes akcentuojame nenaudoti vienkartinių indų. Namuose dažnas turime porceliano, krištolo, kiek turime progų juos panaudoti? Mėlynoji vakarienė yra proga ištraukti močiučių ir mamų dovanotus senus indus ir taip papuošti ne tik savo stalą, bet ir visą šventę.

Pernai vienas moterų kolektyvas, kurių stalą puošė didžiulė keramikos ar stiklo žuvis, prismaigstyta vėliavėlių su užrašais, kokia yra mėlyna spalva, jog ji skatina kūrybiškumą, ramina ir panašiai...

Namuose dažnas turime porceliano, krištolo, kiek turime progų juos panaudoti?

Man atrodo, šventė dar ir dėl to populiari, jog yra proga susitikti, ruoštis, gimsta daug šviesių idėjų ir kiekvienas jaučiasi svarbus, puošiantis šventę. Atsiranda sveika konkurencija, kuris stalas atrodys gražiau.

– Šiuo metu esate panirusi į šventės organizavimą, o kokia veikla jus lydi kasdienybėje?

– Dirbu viešųjų ryšių ir komunikacijos srityje. Iki vaikų gimimo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, dabar – Kuršių nerijoje, turiu pavienių projektų.

Gimiau ir augau Kaune. Šeimoje buvo muzikantų, buvau pratinama prie renginių, spektaklių. Dažnai lankydavomės Kauno muzikiniame teatre, kuriame dar būdama vaikas žavėjausi kostiumais ir viskuo, kas scenoje. Vėliau į darbą muzikiniame teatre nėriau giliau, viskas tapo artima. Muzika vis šalia, lydi nuolat... Štai ir šiemet į aikštę atgabensime du dekoruotus fortepijonus.

Esu tvaraus, saikingo vartojimo propaguotoja. Greičiausiai jie jau būtų sąvartyne, jei šiai šventei nebūtume jų prikėlę, dekoravę, pakeitę funkciją. Po šventės jie toliau gyvens dailininko dirbtuvėse. Menininkui kilo mintis, kad iš jų gali gimti ir knygų lentynos.

– Ar Jūsų pačios mėlyna suknelė jau paruošta?

– Ieškau vis dar... Daugelis dalykų mane aplanko savaime, reikia tik pagalvoti arba pasvajoti. Taip atsitinka ir su atlikėjais, ir su programa. Turėjau seną svajonę, kad Mėlynojoje vakarienėje suskambėtų G.Bizet „Perlų žvejai“, tačiau niekam nesiūliau, neprašiau.

Žinau, kad sudėtinga atlikti, reikia dviejų operinių balsų. Tai viena gražiausių, įspūdingiausių operos arijų. Šiemet šis kūrinys ėmė ir atkeliavo į mūsų šventę, atsirado žmonių, kurie gali atlikti, pakeisti planus, atvykti iš kito Lietuvos galo ir būti kartu.

Suknelė lygiai taip pat. Pernai buvau paruošusi suknelę, bet ji man nebuvo prie širdies ir draugė pasiūlė savąją. Sako, turiu kai ką, kas tau tiktų ir tikrai puikiai tiko! Šiemet irgi turiu variantą, bet tikiu, kad atsiras ir kitas!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs