Nepavadinčiau savęs didele pirties mėgėja, tačiau garinė lietuviška pirtis buvo tikras atradimas. Ir jei dar eidama snieguotu taku pirties link pasvarstai, kad atsigaivinti užteks iškišti nosį į lauką (nes gi taip šalta!), pabuvusi joje tikrai žinai, kad kitas veiksmas, kurį atliksi, bus kojas sugeliantis niurktelėjimas į vandenį. O kur dar lydintys pirties aromatai, puiki kompanija, nuo rūpesčių išsivadavusios mintys ir atlaisvėję pečiai.
Vienas nerealiausių patyrimų akimirksniu nuskraidina į karštą vasaros dieną paplūdimyje, kai kaitinant saulei odos paviršiumi prabėga švelnus brizas. Šis jausmas užlieja po karšto garo prasivėrus pirties durims į lauką, kai dar tebeguli ant gulto, o įlėkęs oro gūsis tarsi pirštų galiukais kutena įkaitusią odą.
Pirtis – dvasinė praktika, o ne vien nusiprausimas
Tik atvykus į Rumšiškėse esantį Lietuvos liaudies buities muziejų užlieja miško ir kaimo nuotaika. Leidžiantis taku žemyn išvysti iš Dvaro pirties rūkstantį dūmą. Prie durų pasitinka ramybę spinduliuojantis pirties šeimininkas Valdas Rimavičius ir jo kompanionė Vereta Rupeikaitė.
Įsikūrus poilsio ir persirengimo kambaryje, susirinkusiesiems (į pažintį su lietuviška pirtimi gali atvykti iki 20 žmonių, į kitas programas – žmonių skaičius varijuoja) išdėstomos pirties taisyklės, kurių privalu laikytis. Čia nepageidaujamas alkoholis ir beprasmis triukšmas garinėje.
Pirtyje – daug ritualų ir dar gyvi kai kurie senieji papročiai. Paprašytas papasakoti apie juos, V.Rimavičius sako, kad ritualai gali būti įvairiausi, kiekvienas pirtininkas gali turėti savų, – pavyzdžiui, vienas būtiniausių – vandens pašildymas karštais akmenimis, nes kitaip pirtyje nebus šilto vandens, o štai papročių, deja, išlikę labai nedaug. Tačiau pagrindinis dalykas, pasak jo, yra pirties šventumo suvokimas.
Mūsų senoliai, eidami į pirtį, žinojo, kad ten yra šventa vieta ir joje atitinkamai elgiamasi.
„Tikra lietuviška pirtis pirmiausia yra dvasinė praktika, o ne vien nusiprausimas. Mūsų senoliai, eidami į pirtį, žinojo, kad ten yra šventa vieta ir joje atitinkamai elgiamasi. Kalbant apie papročius, vienas jų yra pirties tako paprotys – t. y. pirtis prasideda dar nepravėrus jos durų, žmogui ruošiantis dvasiškai ją „priimti“.
Pirtis yra sutarimas ir santarvė. Susipykę žmonės niekada neidavo kartu į pirtį. Jei norėdavo eiti, privalėdavo susitaikyti. Anksčiau kaimuose veikė bendrosios pirtys ir tas bendruomeniškumas darė didelę įtaką žmonių santykiams.
Būdavo didelė garbė į pirtį pakviesti pakeleivį, keliautoją, svečią, net vargetą ir jį sušildyti. Už gerą darbą taip pat dažnai atsidėkodavo pirtimi, – pasakoja pirtininkas ir intriguojamai priduria: – Tikriausiai pirties paslaptingumas, kurio neįmanoma įminti, yra pagrindinis dalykas, kuris mane prie jos taip traukia.“
Pirtyje – lyg kitame pasaulyje
Pirtininkė Vereta pasakoja, kad jos pažintis su garu prasidėjo jau suaugus, vaikštant į viešą pirtį Kaune, nors ten pirtis, kaip pati sako, priminė daugiau higienos įstaigą. Tačiau garo alkis buvo, tad teko tenkintis tuo, kas yra. Paklausta, kas, be garo ir šilumos, traukia pirtyje, pašnekovė sako čia atrandanti pabuvimą su savimi, pasinėrimą į slėpiningą pasaulį, atsiribojimą nuo kasdienių rūpesčių ir daugybę nuostabių žmonių.
O štai Valdui pirtis artima nuo vaikystės, bėgant metams noras vaikščioti į ją tik stiprėjo, tad pamažu, kaip pats teigia, tapo nuo jos priklausomas. Prieš dešimtmetį jis su bendraminčiais įsteigė Lietuviškos pirties bičiulių draugiją, o tada visų sutarimu, kad reikia didelės pirties, kur galėtų vykti didesni renginiai, kreipėsi į Lietuvos liaudies buities muziejų. Gavo sutikimą naudoti seną dvaro pirtį, o kartu ir sąlygą – patiems ją restauruoti.
Tikriausiai pirties paslaptingumas, kurio neįmanoma įminti, yra pagrindinis dalykas, kuris mane prie jos taip traukia.
„2010 m. ji ne taip gerai atrodė kaip dabar, reikėjo keisti ir apatinius rąstus, ir krosnis mūryti. Ten stovėjo filmo „Ekskursantė“ dekoracijos, likusios nuo filmavimo, jose tuo metu voverės suko lizdus. Buvo linksma“, – su šypsena prisimena pašnekovas.
Ištempę ausis klausome pasakojimų ir sužinome, kad šiandien mūsų laukia keturi užėjimai į pirtį, nors, kaip sako ponas Valdas, daugeliui žmonių pakaktų ir trijų.
„Atradome, kad pirmasis garas yra labiausiai ritualinis, su akmens milimu, vandens sušildymu. Per pirmą užėjimą tik apšylama. Antras kartas – daug stipresnis, kūnas pakutenamas natūraliomis priemonėmis, dažniausiai – druska. Žmonėms leidžiame tiek sušilti, kad jie norėtų maudytis tvenkinyje. Trečias užėjimas – perimasis kvapniomis vantomis. Užėjimų į pirtį tvarka gali būti ir kitokia, tačiau būtent tokios pirties sūpuoklės, kai pradedama nuo švelnesnio, paskui įsisiūbuojama ir užbaigiama švelnesniu garu, geriausiai atitinka žmogaus fiziologiją“, – paaiškina V.Rimavičius.
Alkoholiui – ne, bet skysčiai – būtini
Yra žmonių, kuriems pirtis neatsiejama nuo bokalo ar kelių alaus – esą ta visuma lemia pirties efektą. Dvaro pirtyje alkoholis nerekomenduojamas – nuo jo apsunksta organizmas, didelė apkrova tenka širdžiai – sunkiau išbūti pirtyje.
Be to, V.Rupeikaitės teigimu, skysčiais su laipsniais organizmą padrėkinę lankytojai patys nepajunta, kad tampa labai girdimi ir matomi, trikdo harmoningą pirties procesą. Laimė, pasak pirtininkų, jau labai retai kada tenka kvapniomis vantomis sklaidyti alkoholio tvaiką – daugelis svečių puikiai žino, kad atvažiuoja svaigintis būtent garu, patirti sielos ir kūno lengvumą, o ne atvirkščiai.
Pasirodo, pirtis tikrai svaigina. Ar esate patyrę jausmą, kai ratais kvadratais sukasi galva? Būtent toks pojūtis užpuola, kai iš karštos pirties įbrendi ir niurkteli į ledinį tvenkinį. Iš jo išlipus ne tik kojas gelia, bet ir galva nepaliaujamai sukasi. Po minutės kitos tai praeina. Šiuos nesvarumo būsenos potyrius pirtininkai pataria išgyventi kur nors prigulus ir užmerkus akis.
Nesaikingas sulčių kiekis taip pat gali pabloginti savijautą – nuo jų apsunkstama kaip ir nuo sunkaus maisto.
Taigi, jei ne alų, ką tuomet gerti? Pasak pašnekovės, einant į pirtį reikia vartoti kur kas daugiau skysčių nei įprastai. „Čia jokios prievartos – pats organizmas to paprašo. Pigu ir naudinga gerti paprastą vandenį. Tie, kurie bijo dehidratacijos, gali į vandenį įdėti šiek tiek druskos. Žinoma, kokia pirtis be mineralinio vandens. Tačiau stipriai mineralizuotą ir gazuotą mineralinį vandenį geriau vartoti su saiku. Kas netiki, kad po vieno ar kelių didelių butelių tokio vandens prasivalo žarnynas – pabandykite. Beje, nesaikingas sulčių kiekis taip pat gali pabloginti savijautą – nuo jų apsunkstama kaip ir nuo sunkaus maisto“, – paaiškina pirtininkė Vereta.
Pirtis neįsivaizduojama ne tik be vantų, bet ir be žolelių arbatos. „Arbatą galima plikyti iš įvairių gerai pažįstamų vaistažolių, tik reikėtų labai saikingai naudoti ar visai vengti tų, kurios yra išskirtinai vaistas nuo tam tikrų ligų: vieniems padeda, o kitiems gali pakenkti.
Pati arbatą darau iš to, ką vasarą pavyksta susirinkti ir susidžiovinti, pirktinių vaistažolių beveik nenaudojame. Maišau tokias, kad būtų skanu gerti, padėtų prakaituoti, atsipalaiduoti. Tai mėtos, melisos, ramunėlės, čiobreliai, avietės. Dėl aromato įdedu vingiorykštės, atsipalaidavimui – žiupsnelį pluoštinių kanapių lapelių su žiedeliais. Beržų lapų nededu, nes jie priduoda kartumo“, – apie arbatą, kurios atvykę į pirtį galėsite skanauti į valias, pasakoja V.Rupeikaitė.
Moteris pateikia pavyzdį tiems, kurie dėl kokių nors priežasčių mėgaudamiesi pirtimi sumanytų nieko negerti. „Neseniai su Lietuvos sporto universiteto mokslininkais atlikome bandomąjį tyrimą. Jis truko apie tris valandas, per tą laiką į pirtį ėjau nieko negerdama. Reikėjo ne tik mėgautis garu, bet ir intensyviai vanoti po 5–10 minučių.
Kai paskui pasisvėriau, trūko beveik 4 kg svorio – tai parodė, kiek skysčių buvo išprakaituota. Taigi drėkinti organizmą iš vidaus būtina. Mokslininkai pataria neprispliaupti vienu kartu – geriau dažniau, maždaug po pusę puodelio, darant pertraukėles. Antraip, nespėdamas įsisavinti skysčio, organizmas apsunksta, tokios būsenos eiti vanotis – ne itin protingas sprendimas“, – sako pašnekovė.
Nori nenori pasineri į kvapų pasaulį
Kaip minėjo pirtininkas V.Rimavičius, pirmas užėjimas į pirtį yra tarsi pažintis su ja – trumpa, nepabostanti, įtraukianti. Smalsu, kas laukia toliau. Pravėsus lauke (nes apie eketę dar nesvajoji), atsigėrus arbatos, trys varpelio dūžiai pakviečia sugrįžti. Antrasis užėjimas nukelia į aromatų pasaulį. Tikras rojus uoslei ir kvėpavimo takams.
Žiemą, kai už lango žvarbu, o lankytojai šniurkščioja nosį, pirtininkai pamalonina mentolio, eukalipto ir kitais nosį atkemšančiais kvapais. Kalėdiniu laikotarpiu uoslę kutena apelsino aromatas. V.Rupeikaitės teigimu, pirtyje naudojamos tik natūralios priemonės, daugeliu atvejų – susmulkinti augalai, o ne eteriniai aliejai.
Ypatingus kvapus skleidžia ir pačios vantos. Jas, beje, galima rišti kone iš visko, kas kvepia, maloniai liečia odą. Vantos dažniausiai rišamos iš įvairių medžių šakelių, tačiau gali būti ir iš krūmų ar žolynų. Tiesa, pastarosios būna gležnos, tad vanojimui sunkiau pritaikomos. Žolynai, pasak pirtininkų, naudojami aromatams, veidui pridengti, nutrynimams.
Pirtininkai pataria vengti įvairių atvežtinių, nepažįstamų augalų, kurie gali būti ir nuodingi, nežinia kaip paveikti odą. Tai labai dažnai išduoda nemalonus augalo aromatas.
„Gare kvapai pasireiškia daug stipriau. Jei atsinešto augalo kvapas atgrasus, tokio augalo naudoti nereikėtų. Pavasarį bene pirmosios vantos būna iš ievų, nes jos išsprogsta anksčiausiai. Pirmas šios žalumos gurkšnis primena saldutėlį amaretą, tačiau per ilgai „spausti“ kvapo iš ievos nereikėtų. Jau po minutės kitos jis tampa labai intensyvus, kai kuriuos žmones net ima pykinti“, – sako V.Rupeikaitė.
Moters teigimu, vanojimui pačios universaliausios yra beržo, ąžuolo, liepos vantos, tačiau aromatui, masažiniams ar nutrynimo judesiams paįvairinti papildomai gali būti naudojamos ir kitų medžių ar krūmų vantos.
„Pirtis – tai improvizacija, o ne taisyklių rinkinys. Tinka viskas, kas nenuodinga ir teikia malonumą bei naudą. Žinoma, reikia žinoti, ką ir kaip naudoti. Kartą vienas žmogus pasigyrė pirtyje naudojantis apynius. Atsinešėme ir mes jų pabandyti. Aromatas pasirodė labai savotiškas, pabandėme nusitrinti tais spurgais. Išėję iš pirties pamatėme, kad visų nugaros suraižytos, srūva kraujas.
Jei norisi aštresnių potyrių, kur kas naudingiau naudoti kadagį – jis tarsi gamtinė akupunktūra.
Pasirodo, ant apynių stiebų yra mažyčiai vos įžiūrimi spygliukai, kurių garas nesuminkština. Kai kūnas įkaitęs, nejaučia, kad yra raižomas. Jei norisi aštresnių potyrių, kur kas naudingiau naudoti kadagį – jis tarsi gamtinė akupunktūra. Tiesa, kadagiu plakti galima tik jau labai gerai įkaitusį kūną – tada neskauda“, – pataria V.Rupeikaitė.
Grožio procedūros: ką naudoti pirtyje?
Pirtis neįsivaizduojama ir be grožio procedūrų. Tik čia irgi nereikėtų perlenkti lazdos. Jei naudosite druską, nebrūžinkite ja odos – tai išgirsite ir iš pirtininkų. Druska siūloma išsitrinti labai švelniai, išsūdant odą, o ne drastiškai ją šveičiant.
V.Rupeikaitės teigimu, jei labai norisi odą pašveisti, galima naudoti ir sodą. Kiti tam naudoja kaštonus, kruopas ar kavos tirščius. Tiesa, šie namų gamybos šveitikliai kelia pavojų nuotekų angoms, tad neretai viešose pirtyse prašoma jų nenaudoti. Yra mėgstančių pirtyje naudoti įvairius kosmetinius molius, tačiau juos reikia pritaikyti odos tipui, nes daugelis jų labai džiovina odą.
Druska siūloma išsitrinti labai švelniai, išsūdant odą, o ne drastiškai ją šveičiant.
Dar viena populiari grožio procedūrų, kaukių ar šveitiklių sudedamoji dalis yra medus. Tačiau pašnekovai svečiams jo nesiūlo. „Žmonės, kurie medų valgo nesibaimindami, net nežino, kad pirtyje, sureagavęs su šiluma, prakaitu, jis gali iššaukti įvairių alerginių reakcijų“, – įspėja V.Rupeikaitė.
Taigi patogiai įsitaisius pirtyje antro užėjimo metu per rankas keliauja medinis dubuo, kuriame – rupi druska, o vykstant kitam užėjimui pirštai panyra į kažką labai švelnaus.
„Kanadoje augančių kedrų pjuvenos“, – paaiškina V.Rupeikaitė. Pasirodo, pirtininkai kedrą vadina unikalia SPA priemone, nušveičiančia, pamaitinančia, iškvėpinančia odą, turinčia antiseptinių savybių. Tai ne tik skambūs žodžiai – galbūt dėl jų, o gal ir dėl viso pirties ritualo kūno oda išties tampa švelni it kūdikio.
Būtina atvėsinti visą kūną
Po antro, trečio ir ketvirto užėjimų visi be išimties sparčiu žingsniu mėginame pasiekti tvenkinį. Įbridus vanduo atrodo ledinis, staiga panirus ir išnirus drebi kaip drebulės lapas vėjui papūtus. Žingsniuojant pirties pastato link galva ima nepaliaujamai suktis. Po minutės pagauna jausmas, kad būti lauke spaudžiant šaltukui, kai vilki tik maudymosi kostiumėlį ir esi išbridusi iš vandens, tampa visai komfortiška. Žinoma, ne ilgam. Tačiau šie pojūčiai sustiprina pirties proceso žavesį.
Tiesa, skuodžiant į tvenkinį pirtininkas įspėja – būtina visiškai panerti, kad atvėstų visas kūnas. Jei jūsų nežavi mintis žiemą lįsti į ledinį vandenį, tinka ir kiti vėsinimosi būdai. Kaip sako pašnekovas, kiekvienas turi atrasti tai, kas jam priimtiniausia. Galbūt jums užteks tiesiog pabūti lauke, o galbūt išnėrę iš vandens dar minutę jame pastovėsite. Jei pilatės vandeniu ar lendate į dušą, V.Rimavičius pirmiausia siūlo apsipilti kojas, rankas, o tik tada galvą.
„Esu pastebėjęs, kad vandeniu apsipilant nuo galvos kiek kitaip treniruojama mūsų kraujotaka. Jei brendame į tvenkinį, pirmiausia atvėsta galūnės, jų kraujotaka tampa kur kas intensyvesnė. Tad mano patarimas tiems, kurie nelenda į tvenkinį ar neturi galimybės to padaryti, – pirmiausia apsipilti kojas, plaštakas, rankas, o paskui jau galvą – taip geriau treniruojama galūnių kraujotaka, mažiau šąla kojos, rankos“, – siūlo pirtininkas.
Patarimas tiems, kurie nelenda į tvenkinį ar neturi galimybės to padaryti, – pirmiausia apsipilti kojas, plaštakas, rankas, o paskui jau galvą.
Pradedantiesiems pirties mėgėjams jis rekomenduoja palengva susipažinti su pirtimi ir savo kūno galimybėmis. Jei pirtyje per karšta, nereikia kentėti, visada turite jaustis komfortiškai. Kontrastas einant į pirtį būtinas, bet tik patys nuspręsite, kokio stiprumo jo reikia. Kaip sako pašnekovas, kartais peržengdami normas pasitikriname savo ribas. Tai būtina ir tada, jei norime treniruoti kūną.
Paprašytas palyginti sausą ir garinę pirtį, V.Rimavičius sako, kad čia svarbiausia klimatas: „Jei pirtyje sausa, yra tikimybė, kad nukentės kvėpavimo takai, perdžiūs gleivinė, tada nesunkiai gali prikibti infekcija. Jokiu būdu neteigiu, kad sausos pirtys yra blogai. Tačiau yra daug žmonių, kurie jų netoleruoja. Tad vis dėlto labiau rekomenduoju rinktis drėgnas.“
Kuo apskritai naudinga pirtis?
„Pirmiausia, būdamas pirtyje žmogus turi galimybę išjungti savo protą. Antra, jis turi galimybę sušilti. Kalbant apie šilumą – yra daugybė mokslinių darbų apie patvirtintą šilumos naudą žmogaus kūnui.
Žmonės, vaikštantys į pirtį, būna kur kas ramesni, kur kas geriau miega, tampa ištvermingesni, beveik neserga peršalimo ligomis, gal tik virusas gali prikibti, treniruojama kraujagyslių sistema, pradeda domėtis gamta, nes gi reikia vantą susirišti, o tai padaryti – menas. Kai pradeda mėgti pirtį, žmonės keičia savo gyvenimo būdą. Svajoju apie tą laiką, kai gydytojas žmogui išrašys receptą į pirtį“, – šypsodamasis sako pirtininkas V.Rimavičius.
Žmonės, vaikštantys į pirtį, būna kur kas ramesni, kur kas geriau miega, tampa ištvermingesni, beveik neserga peršalimo ligomis.
Pasak jo, tradiciškai pirtys buvo ne tik paprotinės, bet ir sveikatos sistemos dalis. „Įrodyta, kad jos gerai veikia kraujagyslių sistemą, taip pat – hormonų sistemą, suomiai savo tyrime sakė, kad moterims tai net gali atstoti pakaitinę hormonų terapiją, – aiškina pašnekovas. – Turime ir savų pavyzdžių. Parkinsono liga sergantis žmogus sakė, kad po pirties keletą dienų negėrė vaistų, pagerėjo jo koordinacija, kūno lankstumas. Pas mus kurį laiką lankėsi jaunas vyras, sergantis artritu. Pirtis dvi tris dienas jam leisdavo išbūti be stiprių vaistų.“
Taigi pavyzdžiai ir asmeninė patirtis leidžia teigti, kad maži stebuklai gali vykti ten, kur mažiausiai tikiesi. O gera savijauta ir emocijos lydėti ne tik pirties dieną. Netikite? Išbandykite patys!
