Šalyje dėl visą pasaulį kaustančio koronaviruso susidariusi situacija išlaisvino tautiečių kūrybiškumą ir įrodė: nebūtina kišti nosies iš namų tam, kad atminčiai liktų spalvinga, šviesi nuotrauka.
Pirmąjį tokį projektą „Karantino portretai“ prieš penkias dienas pradėjo fotografas, Vilniaus dizaino kolegijos dėstytojas Adas Vasiliauskas, jau užfiksavęs dešimtis sostinės šeimų. Tarp jų – ir žinomos fotografės Neringos Rekašiūtės.
„Žmonės pozuoja prie namų langų, balkonuose, terasose. Susiranda įdomiausius daiktus, kuriuos turi pas save, apsivelka spalvingiausiais drabužiais, juokiasi. Į kadrą pakliūna ne tik jų emocijos ar apranga, bet netgi ir apsilupusios daugiabučių sienos. Tai mane žavi labiausiai, nes būtent toks ir yra tų žmonių karantinas.
Jeigu eitų į gražų viešbutį, pozuotų – „Karantino portretai“ prarastų prasmę. Kartais žmonės apskritai nebūna susidūrę su profesionalia fotografija, na, galbūt nusifotografavę kartą kitą jubiliejuje ar krikštynose, tačiau pro namų langą ir dar dronu – tikrai nė vienas“, – įsitikinęs A.Vasiliauskas.
Paskatino nuotaikingas lietuviškos grupės kūrinys
Praėjusią savaitę Lietuvoje įvedus karantiną, buvo atšauktos kelios didelės Vilniuje gyvenančio menininko fotosesijos. Sau dirbantis kūrėjas buvo priverstas ieškoti išeities iš neeilinės padėties.
„Mačiau, kad sporto treneriai veda treniruotes iš namų, kitų sričių specialistai irgi transliuoja pamokas internetu. Nenorėjau vesti kursų, bet vis galvojau, ko reikėtų imtis nepažeidžiant karantino sąlygų. Fotografavimas gatvėje ar pievoje, laikantis saugaus socialinio atstumo, nedomino. Pasiknisęs tarp savo amunicijos atradau droną. Kilo mintis pradėti fotografuoti portretus iš paukščio skrydžio“, – idėjos užuomazgas prisimena A.Vasiliauskas.
Mintys darbais virto prieš kelias dienas, kuomet fotografas išgirdo savo bičiulių – lietuvių grupės „Šventinis bankuchenas“ – naująjį šmaikštų kūrinį „Atostogų planas per karantiną“, kuriame kalbama apie laisvadienius žvelgiant pro namų langą.
„Šis kūrinys mane galutinai inspiravo. Ėmiausi savo sumanymo, feisbuke patalpinau skelbimą, kviečiau tautiečius nusifotografuoti tiesiog priėjus prie lango. Būgštavau, kad niekas nepatikės, palaikys tai juokeliu, todėl paprašiau kolegos paslaugos – jis balkone įsitaisė su nešiojamu kompiuteriu ant hamako. Iš kiemo dronu nufotografavau savo šeimyną. Nuotraukomis pasidalijau internete. Reikalas įsisuko žaibo greitumu“, – pasakoja jau keletą dešimčių vilniečių šeimų nestandartinėse nuotraukose įamžinęs A.Vasiliauskas.
Privažiuoju, atskrendu prie lango, paskambinu iš automobilio telefonu ir pareguliuoju, kur žmonėms atsistoti, atsisėsti, atsigulti.
Pusdieniui pasineria į fotosesijos malonumus
Anot projekto „Karantino portretai“ autoriaus, vienas pagrindinių motyvų, skatinusių nuosavą droną skraidinti ne tik prie draugų, bet ir visai nepažįstamų žmonių namų langų, buvo noras prasklaidyti sostinės gyventojų rimtį ir susirūpinimą, besitęsiantį jau antrą savaitę:
„Norėjosi įnešti bent šiek tiek džiaugsmo ir išvaikyti liūdesėlius. Tėvai nuolat rašo ir dalijasi įspūdžiais: kaip vaikai ruošėsi, ieškojo išradingų sprendimų, „įdarbino“ kūrybiškumą. Aš šiek tiek padedu, patariu, nes man nepatinka tokios nuotraukos, kuriose žmonės tiesiog stovi ir mojuoja. Norisi kuo įdomiau, kuo išradingiau, kuo šmaikščiau.
Kaip tik vakar fotografavau dvejų metų berniuko gimtadienį. Gavau žinutę iš jo tėvų apie atšauktus planus linksmintis žaidimų kambaryje. Vaikas patyrė traumą: gimtadienis, o pas jį niekas neateina. Galiausiai šeimyna sukaktį su tortu atšventė balkone, o pasiruošimas jam ir dronas, priskridęs prie balkono, tiesiogine to žodžio prasme „nunešė“ berniuką ir išgelbėjo šventę. Tėvams tai taip pat sukelia daug teigiamų emocijų, tiesa, suaugusieji ne taip drąsiai dalijasi jomis kaip vaikai.“
Kviečia atskristi į Šiaulius ir Šveicariją
A.Vasiliausko vedamas sąrašas su šeimomis, norinčiomis fotografijos iš paukščio skrydžio atminčiai, pildosi vis sparčiau.
„Kreipiasi ne tik vilniečiai – pas save jau kviečia žmonės iš Kauno, Šiaulių, Šveicarijos ir Maltos miestelių Lietuvoje. Dronas skrenda tik tris kilometrus, todėl nebūtų labai paprasta, – pastebi penkiolika metų fotografuojantis A.Vasiliauskas. – Kita vertus, tai rodo, kad mano projekto rezultatai sukelia teigiamas emocijas ne tik man pozavusiems vilniečiams, bet ir visoje Lietuvoje esantiems žmonėms, kurie tik stebi, patys į kadrą nepakliūdami. Vis patikrinu reakcijas po žaismingomis nuotraukomis feisbuke – randu kur kas daugiau besijuokiančių veidukų nei įprastų patiktukų.“
Vis patikrinu reakcijas po žaismingomis nuotraukomis feisbuke – randu kur kas daugiau besijuokiančių veidukų nei įprastų patiktukų.
Stebina smalsių praeivių bandymai žvilgtelėti į ekraną
Vilnietis A.Vasiliauskas įsigudrino sostinės gyventojus fotografuoti valdydamas droną iš savo automobilio.
„Privažiuoju, atskrendu prie lango, paskambinu iš automobilio telefonu ir pareguliuoju, kur žmonėms atsistoti, atsisėsti, atsigulti, ką padaryti. Taip elgiuosi ne dėl to, kad fotografuojant lauke šąla rankos – pirmiausia laikausi atstumo nuo praeivių. Buvo atvejų, kai jie bandė prieiti pažiūrėti į mano fotoaparato ekranėlį. Įprastai – mielai pasidalinčiau, tačiau ne šiuo metu. Pastebėjau per kelis metrus ir sustabdžiau, klausdamas: „Žmogau, kur tu eini?“, – stebėjosi projekto „Karantino portretai“ autorius.
– Mane piktina tai, kad žmonės eina, daro kažką, būriuojasi. Būkite protingi. Norite pabėgioti? Puiku, eikite vieni. Aš irgi bėgioju, bet aplenkiu kitus bent trijų metrų atstumu. Norite nueiti iki smėlio dėžės su vaikais? Gerai, bet jeigu joje kas nors jau žaidžia, apsisukite ir sugrįžkite, kai ji bus tuščia. Negalvokite, kad „čia nieko tokio“. Laikas atsipeikėti.“
