Kalbant su Eugenija telefonu, šypsena iš veido nedingsta nė akimirkai – kokia ji šviesi, kalbanti kaip užsukta, o dar ir progos pajuokauti nepraleidžianti! Kuršėnuose gyvenanti senjorė giriasi – kitąmet jau švęs savo 90-metį: „Ir atmintis dar nepabėgusi“, – juokėsi ji.
Tai iškart ir klausiu – gal to ilgaamžiškumo ir pozityvo priežastis – visą gyvenimą ragaujami ir kuriami desertai? „O aš, žinot, kaip sakau? Kai 6 metus lageryje pabadavau – be cukraus, riebalo, mėsos – man neužsikišo kraujagyslės! Užtat viskas taip gerai dirba“, – juokavo konditerė.
Ir mes vėl imame kikenti. Nors galiausiai E.Dragūnienė prisipažįsta, kad jos gyvenimas ne visada buvo toks smagus ir lengvas – paauglystėje ji buvo areštuota ir išvežta dirbti į lagerį, vėliau grįžus negalėjo išpildyti savo svajonės tapti mokytoja, teko įsidarbinti konditere, nors maisto ruoša visai nebuvo prie širdies…
Tačiau netikėtai desertų gaminimas ją padarė beprotiškai laiminga – pamilusi šį darbą, ji džiugino ir naujų skonių išsiilgusius pirkėjų gomurius. Tą patį dabar daro Eugenijos dukra Daina Putvinskienė – ji legendinį Kuršėnų vyniotinį pagal tikrąjį mamos receptą gamina ir parduoda „Kuršėnų konditerijoje“.
6 metai lageryje ir neišsipildžiusi svajonė
Nors didžiąją savo gyvenimo dalį Eugenija praleido Kuršėnuose, pati yra kilusi iš Kelmės rajone esančio Pakražančio bažnytkaimio. Visgi jame ji tegyveno iki 14 metų – areštavus tėvą, visi vaikai buvo išvaryti iš namų.
„Persikėliau dirbti ir mokytis į Kelmę. Kadangi nestojau į komjaunimą, buvau kitame būrelyje – proklamacijas klijuodavau, laikraštėlius platindavau. Visgi tarp mūsų buvo išdavikų, kurie paskundė mus, todėl pabėgau į Kauną. Čia partizanai prašė surasti Petrašiūnuose žmones, kurie galėtų duoti popieriaus laikraščiams spausdinti. Padėjau, kiek galėjau, bet 1951 metais mane areštavo“, – prisimena Eugenija.
Pusmetį tardyta, moteris teisme gavo 10 metų darbo lageryje. „Dar labai džiaugiausi, kiti gavo daugiau kaip 20 metų“, – prisipažįsta ji.
Dirbo Eugenija ir plytų fabrike, ir statybose, net miškus kirto. Sako, per 5,5 metų pabuvojo kone 6 skirtinguose lageriuose. Laimei, namo grįžti galėjo anksčiau.
„Grįžusi į Lietuvą pagalvojau, kad reikia baigti mokyklą. Jau į tėviškę buvo parvažiavęs tėvas, atgavo namą, tai Pakražantyje ir baigiau 12 klasę. Tuomet važiavau į Šiaulių pedagoginį, bet manęs nepriėmė. Sakė, kad būsiu bloga mokytoja, kad galiu vaikus pamokyti ne į tą pusę. Suprantate, ideologiškai. Tai pagalvojau – ai, gal reikia į maistą. Atvažiavau į Kuršėnus, pradėjau dirbti visuomeniniame maitinime ir mane pasiuntė į konditerių kursus, kuriuos baigus, turėjau čia atidaryti konditerijos cechą“, – prisimena ji.
Nors Eugeniją visuomet traukė prie literatūros, knygų, visgi nuplaukus mokytojos profesijos svajonei, teko pamilti maisto ruošą – nors ši, anot jos, visai nežavėjo. „O kurgi daugiau eisi… Skaičių nemėgstu, o daugiau nebuvo iš ko rinktis“ – pripažįsta ji.
Žmonės prašė naujų desertų
Tačiau ilgai kankintis jai nereikėjo. Vos pradėjusi suktis virtuvėje, Eugenija šį darbą tiesiog įsimylėjo – keldavosi kas rytą su plačiausia šypsena veide. Ir tapo ji ne šiaip kokia konditere – už legendinio Kuršėnų vyniotinio ir kitų saldumynų sukūrimą moteris vėliau pelnė net meistrės vardą.
„Kaip aš mėgau tortus puošti!.. Man labai labai patiko. Jau vakare gulėdama lovoje galvodavau, kaip rytoj reikės išlipdyti saldumynus. Važinėjau po seminarus, kur seni konditeriai dalindavosi savo receptais. Dar tokia viena konditerė buvo smetoninė – Smetonos laikais dirbusi kažkokiame dvare konditere. Tai ji visokių senoviškų receptų parodė. Visa tai kraudavome į savo galvą. Vis galvojome, kaip iš to paties produkto kažką naujo žmonėms pagaminti“, – pasakoja E.Dragūnienė.
Jau vakare gulėdama lovoje galvodavau, kaip rytoj puošiu naujus tortus.
Būtent taip gimė ir legendinis Kuršėnų vyniotinis. Kaip sako Eugenija, desertai, gaminami vis iš tų pačių produktų, jau buvo nusibodę, pirkėjai norėjo kažko naujo paragauti. Tad ji ėmėsi ieškoti būdų, kaip dar žmones nustebinti.
„Mes gyvenome laikotarpyje, kai nieko nebuvo. Nebuvo jokių produktų. Jokių vaisių. Kepėm tai, ką turėjome. Pagrindas buvo varškė, kiaušiniai, cukrus, sviestas – pastarasis buvo labai labai geras, gaudavome tiesiai iš Šiaulių fabriko. Jei jau kartais gaudavome razinų ar riešutų, tai laikydavome juos kepimui tik po blatu“, – juokėsi ji.
Jei jau kartais gaudavome razinų ar riešutų, tai laikydavome juos kepimui tik po blatu.
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad iškepti Kuršėnų vyniotinį nėra labai sudėtinga ir ypatingų konditerijos žinių jis nereikalauja, tačiau deserto kūrimo procesas, pasak Eugenijos, užtruko ilgokai.
„Pirmiausia reikėjo, kad duotų išeigą – turėjo išeiti 10 kg. Viską iškepi, suvynioji, padedi į šaldytuvą, ryte sveri ir žiūri – tik 9 kg, per mažai. Kitą kartą jau didini produktų kiekį, bet iškepi ir rodo 11 kg. Irgi negerai. Tai žinot, kiek kartų teko kepti, perkepti, sukti, persukti, kol gauni receptūrą! O tada dar ir į skonį žiūri! Jei pridėsi mažai varškės – bus sausas. Pabandėme biskvitą sudrėkinti, sutepėme kremą – ištižo viskas… Bet galų gale pavyko, ir viskas atitiko“, – šypsosi ji.
Tačiau net ir tuomet klientai dar negavo ragauti naujojo šedevro. Eugenija dar turėjo vežti Kuršėnų vyniotinį į Vilnių pristatyti. Čia komisijai patvirtinus, desertas jau galėjo atsidurti ant kiekvieno lietuvio stalo. Tuo metu kilogramas jo kainavo 2,5 rublio. „Visai nebrangiai“, – šypsosi konditerė.
Bandė patekti į Guinnesso rekordų knygą
Visgi pirmuosius kelerius metus Kuršėnų vyniotinis nebuvo toks populiarus ir žinomas kiekvieno gomuriui, kaip dabar. Praėjus keleriems metams po jo sukūrimo, seniūnijos atstovai Eugenijai pasiūlė desertą paversti miesto ženklu. Buvo aišku – vos tik paragavę deserto, aplinkinių miestų žmonės greitai paskleis kalbas.
„Jie sugalvojo per miesto šventę iškepti kelių šimtų metrų Kuršėnų vyniotinį! Per visą miestelį stovėjo eilė žmonių, kurie fotografavosi laikydami vyniotinį, apie tai rašė visi laikraščiai. Galvojom, gal net į Guinnesso knygą pateksim, bet nepavyko. Šis renginys tapo lyg Kuršėnų vyniotinio atgimimas, visi paragavę ėmė jį pirkti“, – prisimena E.Dragūnienė.
Dabar kai parduotuvėje pamatau, galvoju: a jėzau, ir vėl tas Kuršėnų vyniotinis!
Eugenijos konditerijos ceche darbas vyko be atokvėpio – per dieną buvo iškepama net po 40 kg. Ir to net kartais pritrūkdavo. Pasak jos, kiek tik ji atsimena, vyniotinis visada turėjo didelę paklausą.
„Aš niekada nebūčiau pagalvojus, kad mano desertas taip išpopuliarės. Man net juokinga! Dabar kai kur parduotuvėje pamatau, tai galvoju: a jėzau, ir vėl tas Kuršėnų vyniotinis. Aišku, smagu, kad perka!
Bet žinot, gal dėl to, kad visi produktai sveiki – varškė – lietuviška, sviestas – lietuviškas, kiaušiniai, miltai – lietuviški. Viskas yra mūsų šventoj žemelėj užauginta. Nieko nėra užsienietiško, nėra jokių nesuprantamų prieskonių“, – šypsosi ji.
Tikruosius vyniotinius dabar kepa dukra
Išėjusi į pensiją, Eugenija dar namuose buvo įsikūrusi nedidelį cechą, kur ir toliau kepė desertus: „Kad nebūtų nuobodu“, – paaiškina ji.
Tačiau šiuo metu būtent tikrąjį vyniotinį, tokį, kokį Eugenija visada gamino, kepa ir pardavinėja jos dukra Daina Putvinskienė. Iš mamos išmokusi virtuvės paslapčių, Daina įkūrė „Kuršėnų konditeriją“. Pasak jos, žmonės iki šiol stabteli Kuršėnuose paragauti originalaus vyniotinio ar senovinių bandelių.
O pati Eugenija Kuršėnų vyniotinį jau retai kada besuka. „Bet jei darau, į varškės kremą nebededu cukraus, geriau kokių uogų sutrintų. Pasigerinu dabar jau jį“, – šypsosi ji.
Tačiau net tiek metų prasisukus tik tarp saldumynų, juos kuriant ir ragaujant, Eugenijai jie dar nespėjo pabosti. „Žinot, nebegaliu jau salotų sukramtyti, amžius jau ne tas, – juokavo ji. – Bet desertus sukramtyti man vis dar bėdų nėra.“
Todėl jei ir jūs norėtumėte namuose pasigaminti tikrąjį Kuršėnų vyniotinį, tokį, kokį sukūrė Eugenija, moteris su 15min skaitytojais dalijasi keliais patarimais.
„Kai darau biskvitą, visada baltymus plaku atskirai, tada įmaišau trynius, išsijoju miltus ir dedu cukrų. Plonai kloju ant kepimo popieriaus, išlyginu kad ir su delnu. O kai darau kremą – išsuku sviestą su cukrumi (nors pagal tikrąjį receptą dėdavome cukraus pudrą), tada dedu varškę, bet jos per daug neplaku, kad jaustųsi varškės tekstūra, kad nebūtų visiškas kremas. Ir geriausia valgyti palaikius šaldytuve, nes jei iškart pjausite, vyniotinis bus ištižęs“, – pataria Eugenija Dragūnienė.
