Pateikiame Michaelio paieškų klystkelius.
Genealoginiai tyrimai nuobodūs? Tikrai ne!
Kai kurie žmonės sako, kad istorijos vadovėlių skaitymas yra nuobodus. Aš sutinku. Kai įvykiai pateikiami kaip sausi faktai ir skaičiai, kodėl jais turėtume domėtis? Kai kurie lygiai taip pat reaguoja, kai aš pasakoju apie genealoginius tyrimus. Tai skamba sausai ir nuobodžiai: daugybė vardų, daugybė žmonių, kurių jau nebėra ir, atrodytų, jie neturi jokios įtakos mano gyvenimui. Kodėl norėčiau mėnesių mėnesius ar net metus skirti šiai nuobodžiai veiklai? Galbūt aš tiesiog introvertas ir nesocialus žmogus, geriau besijaučiantis nuobodžiuose archyvuose nei kartu su gyvais žmonėmis?
Na, aš visada buvau šiek tiek prieš srovę einantis „maištininkas“, ir genealoginiai tyrimai man tikrai nėra vien tik tūkstančiai nuobodžių faktų, kuriuos reikia arti tarsi lauką. Ne! Kiekvieną kartą jaučiu, kad už šių faktų ir skaičių kažkada buvo tikri, gyvi, kūną ir kraują turintys žmonės! Jie gimė, įsimylėjo (tikiuosi!), susituokė, susilaukė vaikų, patyrė artimųjų mirtį, kentėjo... Ir dabar mes juos sviesime į šiukšliadėžę kaip neįdomius?
Pasirodo, Radviliškyje lengviau rasti proproprosenelių gimimo įrašus nei močiutės, gimusios JAV.
Aš asmeniškai, tyrinėdamas savo genealoginį medį, patyriau gilių įspūdžių. Galbūt kalta mano romantiška siela, tačiau šie žmonės, gyvenę prieš 150, 200 ar 250 metų, manyje vėl atgijo. Aš galėjau juos „pamatyti“ gimusius, augančius, susituokusius, susilaukusius vaikų, išgyvenančius gyvenimo džiaugsmą ir skausmą (įtariu, pastarojo jie patyrė daugiau nei pirmojo). Jie yra mūsų bendros žmogiškosios egzistencijos dalis, ir tai, kas mums patinka šiandien, gimė iš jų kančios ir skausmo. Kaip galime juos pamiršti ar ignoruoti? Jų DNR yra mūsų dalis!
Visada jaučiuosi pakylėtai, ieškodamas savo giminaičių gimimo ir santuokos įrašų skaitmenizuotame Radviliškio archyve. Kai kurios santuokos galėjo būti sudarytos iš meilės, kitos – iš reikalo, trečios – dėl abipusio patogumo. Kad ir kokios būtų priežastys, norėčiau manyti, kad tokioje sunkioje istorinėje epochoje daugumoje santuokų buvo bent trumpalaikio džiaugsmo. Norėčiau tikėti, kad vaikų gimimas šeimoms suteikė laimės.
55-eri metai jau būdavo laikomi senatve
Taigi, kai atradau savo protėvių įrašus, pajutau didžiulį džiaugsmą. Tačiau vėliau pradėjau tyrinėti mirties įrašus. Ir tada mano pradinis džiaugsmas virto šoku bei liūdesiu. Didžiausią įspūdį man padarė neįtikėtinai didelis kūdikių ir vaikų mirtingumas. Aš to tikėjausi, bet tikrai ne tokiais mastais.
Leiskite pasinaudoti savo protėvių pavyzdžiu. Mano proproprosenelis Karolis Laucius gimė 1798 m., mano proproprosenelė Marcyanna Matukowna – 1805 m. Pora susituokė Radviliškyje 1827 m. ir nuo 1828 m. iki 1849 m. susilaukė 11 vaikų. 11 vaikų per 22 metus! Vidutiniškai po vaiką kas antrus metus. Galbūt jie mylėjo tuos vaikus, o galbūt jiems reikėjo darbo rankų.
Vėliau pradėjau tyrinėti šeimos mirties įrašus. Čia ir kilo šokas. Pirmoji jų dukra Barbara gimė 1828 m. sausio 20 d. ir mirė tų pačių metų balandžio 9 d. Salomėja gimė 1840 m. gegužės 7 d. ir mirė liepos 18 d. Elzbieta Anna gimė 1843 m. liepos 1 d. ir mirė 1844 m. vasario 27 d. Priešpaskutinė dukra Marciyanna gimė 1846 m. spalio 9 d. ir mirė 1847 m. birželio 3 d., Otonia gimė 1849 m. liepos 7 d. ir mirė 1850 m. rugpjūčio 29 d. Taigi penki iš vienuolikos vaikų neišgyveno.
Pats proproprosenelis Karolis mirė 1854 m., būdamas 55-erių. Du iš šešių išgyvenusių jo vaikų tuomet dar buvo paaugliai. Marciyanna mirė po ketverių metų, jai taip pat tuo metu buvo tik 55-eri. Mirties priežastis buvo nurodyta kaip „senatvė“! Ši vargšė moteris tiesiog per anksti paseno dėl dažnų gimdymų ir sunkaus darbo. Man net širdį suspaudė apie tai galvojant.
Kaip tais laikais nutikdavo daugelyje šeimų, vaikai mirdavo nuo sunkių užkrečiamų ligų – raupų, gripo, skarlatinos. Šiais laikais daugelis tuo metu siautusių ligų jau nebekelia grėsmės – jos arba kontroliuojamos skiepais, arba sėkmingai gydomos. Tačiau tais laikais trūko visko – vaistų, medicinos įstaigų, gydytojų, todėl laidotuvės, taip pat ir kūdikių bei mažų vaikų, turėjo būti labai įprastas reiškinys.
Netgi pagalvojau, kad žmonės tais laikais turėjo tiek daug vaikų galbūt todėl, kad jie tiesiog nežinojo, kiek jų išgyvens. Kai kuriose šeimose vienas po kito vaikai mirdavo net per kelias savaites. Nuostabu, kad, nepaisant visų šių sunkių aplinkybių, su kuriomis susidūrė mūsų protėviai, jie išgyveno. Aš galiu jais tik žavėtis. Abejoju, ar būčiau buvęs toks pats atsparus.
Tais laikais būdavo įprasta netekti ne tik vaikų, bet ir sutuoktinių. Našliais tapdavo ne tik seni vyrai ir moterys. Įrašai rodo kad, pavyzdžiui, daugelis 20–30 metų moterų jau buvo našlės. Stebėtinai daug šių našlių ištekėjo antrą kartą.
Pastebėjau pačių įvairiausių derinių: 40, 50 ir net 60 metų našliai vyrai vesdavo ne tik panašaus amžiaus našles moteris, bet ir 20-metes ar net paaugles. Įdomu ir tai, kad kartais 30–40 metų moterys (našlės ar vienišos) ištekėdavo už 20-mečių vyrų. Priežastys turėjo būti įvairios. Vieni, be abejo, vedė dėl meilės, kiti – vien dėl draugijos, treti – dėl saugumo.
Netgi pagalvojau, kad žmonės tais laikais turėjo tiek daug vaikų galbūt todėl, kad jie tiesiog nežinojo, kiek jų išgyvens.
Teisėti ir neteisėti vaikai
Kai kurios santuokos kelia daug klausimų. Pateiksiu dar vieną pavyzdį iš savo protėvių istorijos.
Mano proprosenelis Franciszekas Milaszas gimė 1820–1830 m. (man nepavyko rasti jo gimimo įrašo), o proprosenelė Apolonija Laucius – 1834 m. Radviliškyje. Pora susituokė 1861 m. ir per 18 bendro gyvenimo metų susilaukė 7 vaikų. Deja, tik trys iš septynių vaikų buvo gyvi, kai 1893 m. Apolonija mirė. Vienas iš tų vaikų buvo mano prosenelis George'as Milaszas, kuris 1901 m. emigravo į JAV. Tais pačiais metais mirė ir Franciszekas.
Tačiau įdomioji dalis, kad 1894 m. birželio 9 d. Radviliškyje gimė kūdikis Petras Milaszas. Jo tėvas buvo tas pats Franciszekas Milaszas, mano proprosenelis. Petro motina buvo įrašyta kaip Aniela Aliszevska. Taigi galima manyti, kad iš karto po žmonos mirties jis vedė antrą kartą. Norėdamas įtraukti į savo šeimos medį ir Petrą, ieškojau įrašo apie antrąją Franciszeko santuoką su Aniela, bet įrašo nebuvo! Taigi man labai kirba klausimas – kodėl. Jei santuokos nebuvo, kaip Franciszekas ir Aniela buvo įrašyti kaip teisėti Petro tėvai?
Paslaptis tuo nesibaigia. Mano prosenelis George'as Milaszas, emigravęs į JAV, čia susituokė su Marta Szymkiewicz. Jie susilaukė keturių mergaičių, viena iš kurių buvo mano močiutė Helen. Visi jie gimė Bajonos mieste, Niudžersio valstijoje. Rinkdamas dokumentus, nusprendžiau, kad noriu gauti močiutės Helen ir trijų jos seserų gimimo liudijimų kopijas.
Sumokėjęs iš anksto, paprašiau jų iš valstijos archyvų. Ir kas nutiko? Nė viename iš archyvų gimimo liudijimų nebuvo! Dar kartą užklausiau valdžios institucijų, jos dar kartą patikrino – ir vėl nieko, nors šiuo atveju turėjau vardus, pavardes ir tikslias gimimo datas, dėl kurių esu visiškai tikras. Pasirodo, Radviliškyje lengviau rasti proproprosenelių gimimo įrašus nei močiutės, gimusios JAV.
Grįžtant prie Petro Milaszo, „teisėtai vedusių tėvų“ paminėjimas jo gimimo liudijime man kelia dar vieną klausimą.
Kiekviename gimimo įraše turėdavo būti nurodytas vaiko tėvų statusas. Daugeliu atvejų tėvai būdavo „teisėtai vedę“, todėl vaikas taip pat būdavo laikomas „teisėtu“. Nekenčiu šios terminijos, tačiau toks buvo socialinis tų laikų paprotys. Tačiau daug daugiau, nei tikėjausi, buvo „neteisėtų“ vaikų. Tokiais atvejais gimimo įraše būdavo nurodoma tik motina, o tėvas nenurodomas arba įrašytas kaip „nežinomas“. Akivaizdu, kad tais laikais visa atsakomybė už gimdymą būdavo primetama moteriai, tarsi vyras neturėtų su tuo nieko bendra.
Kuo praturtina žmonės iš praeities?
Taigi, kodėl aš varginu save šiomis paieškomis? Ar tai kuo nors prisideda prie dabartinės visuomenės gerovės? Atsakydamas į šiuos klausimus vėl grįžtu prie žmonijos istorijos temos. Tiksliau, prie tapatybės klausimo.
Jei nebūčiau pasidomėjęs savo protėviais, tikriausiai niekada nebūčiau nieko sužinojęs apie Lietuvą ir tikrai nebūčiau mokęsis gražios lietuvių kalbos. Didelė mano tapatybės dalis būtų buvusi išplėšta. Mačiau, kad taip nutiko daugeliui žmonių JAV, ir nenorėjau, kad taip nutiktų man. Mano pastangos išsaugoti savo tapatybę daug kam atrodė keistos, sulaukdavo pašaipų ir kritiškų komentarų. Tačiau užsispyręs atrasti savo tikrąsias šaknis, manau, aš atradau gelmę šioje iš esmės paviršutiniškoje visuomenėje.
„Nuvalęs dulkes nuo lentynų“ jaučiuosi taip, tarsi sugrąžinčiau į gyvenimą tuos, kurie gyveno iki manęs, – tuos, kurie kentėjo, bet atkakliai stengėsi sukurti geresnį gyvenimą tiems, kurie ateis po jų. Visi patogumai ir privilegijos, kuriomis man patinka naudotis, buvo pasiektos tų sielų, kurios prieš daug metų iki mano gimimo gyveno arti žemės ir lenkė nugaras dėl savo ir savo artimųjų išgyvenimo.
Kaip aš galiu jų nepaisyti ir nustumti juos į tolimą praeitį? Kuo daugiau tyrinėju savo geneologinį medį, tuo labiau didžiuojuosi, kad turiu šiek tiek lietuviškų šaknų. Man garbė žinoti, kad esu kilęs iš daugelio lietuvių šeimų, įskaitant Milaszo, Szymkiewicziaus, Lauciaus, Matuko, Vaiciurgio ir kitas. Mano gyvenimas yra gerokai turtingesnis ir prasmingesnis, nei būtų buvęs, jei viso to nežinočiau. Tai yra tiesa.
