Kodėl užkietėjęs vilnietis sostinę iškeitė į Kauną ir nusprendė dirbti su vaikais mokykloje? Marius sako, jog virsmas prasidėjo tada, kai su mylimąja Monika susilaukė sūnaus.
„Jeigu man kas nors būtų pasakęs, kad aš gyvensiu Kaune, niekada nebūčiau tuo patikėjęs – nei kad vesiu kaunietę, nei kad čia kursiu gyvenimą“, – juokiasi Marius.
Sako, kad į Vilnių gera grįžti savaitgaliais – tuomet, kai jis tuščias, jame nebūna didžiulio srauto automobilių, užkimštų gatvių, kai galima išeiti ir pasivaikščioti ir įkvėpti oro pilna krūtine. „Kaune yra ramiau – po dešimties metų redakcijoje ir bėgimo, lėkimo vakarais bei savaitgaliais, negalėjimo sustoti, jaučiu, kad gyvenimas čia yra lėtesnis“, – mano Marius.
– Kaip tavo gyvenime įvyko tokia kryptis: iš fotografijos – į darbą su vaikais?
– Fotografija ir toliau liko mano gyvenime, tačiau jai skiriu mažiau laiko nei anksčiau – vakarais ar savaitgaliais. Kitoks, tačiau ne mažiau mielas darbas mano gyvenime atsirado dėl to, kad aš labai myliu vaikus, o ir savo sūnaus labai laukiau. Kai jis gimė – išėjau mėnesiui atostogų, o po to – dar ir vaiko priežiūros atostogų.
Buvau su juo, žaidžiau, ir pastebėjau, kad suaugę žmonės labai mažai dėmesio skiria savo vaikams. Tai gal daugiau pasakytina apie vyrus, nes kai moterys išeina motinystės atostogų, jie dirba, kai kurie emigruoja, turi išlaikyti šeimą ir fiziškai negali su ja būti. Aš nuo pat vaikystės ir paauglystės žinojau, koks svarbus vaikui yra dėmesys – tiek mamos, močiutės, tiek ir vyriškas – tėčio, senelio, dėdės ir pan.
Vaikams svarbiausias dėmesys ir meilė, ir jiems visai nerūpi, kiek tu uždirbi, kaip rengiesi ir kokiu automobiliu važinėji, kokio dydžio name gyveni. Parke, kai žaisdavau su sūnumi, lipdavau į tą pačią smėlio dėžę ir po kelių minučių jau būdavau apsuptas vaikų. Aš paprastai ir draugiškai, nuoširdžiai, natūraliai su jais būdavau ir žaisdavau, kaip lygus su lygiu. Vaiko akys užsidega, kai tu tiesiog su juo bendrauji. Viskas yra labai labai paprasta – reikia tiesiog bendrauti.
Vaikams svarbiausias dėmesys ir meilė, ir jiems visai nerūpi, kiek tu uždirbi, kaip rengiesi ir kokiu automobiliu važinėji, kokio dydžio name gyveni.
Mes šeimoje visada stengiamės kartu pusryčiauti, pietauti ar vakarieniauti be jokių technologijų, pabūti kartu. Ir kalbėtis. Net jeigu jums atrodo, kad kažkokios detalės visai nesvarbios, nebūtina apie jas pasakoti, pagalvokite, kad vaikui gali būti visai kitaip, jam tai gali būti kažkas labai įdomaus. Vaikai ir myli mus už tai, kad esame su jais nuoširdūs, tikri ir dalinamės.
Būdamas su vaiku supratau, kad man patinka taip gyventi, ir su žmona pasitarę priėmėme sprendimą, kad išeisiu iš redakcijos, – tapau laisvai samdomu fotografu. Vėliau atėjo toks periodas gyvenime, kai man reikėjo dar vienos veiklos, naujos veiklos. Pradėjau ieškoti darbo ir galvoti, kas man labiausiai patiktų ir tiktų. Norėjau pailsėti nuo fotografijos, gal kiek ir pavargęs jaučiausi, nes reikėdavo nemažai laiko praleisti prie kompiuterio.
Mano bičiuliai sukūrė popamokinės veiklos studiją, jie augo, plėtėsi, kūrė, organizavo savaitines stovyklas ir galiausiai virto pradine mokykla „Herojus“. Mano pareigos ten – mokytojo asistentas. Pamokų metu atlieku tokias pačias funkcijas kaip ir mokytojas – padedu, mokau skaityti, skaičiuoti, rašyti. Klasėje yra vos 12 vaikų, o su jais dirbame du suaugusieji. Mes galime prieiti prie kiekvieno vaiko ir skirti jam pakankamai dėmesio, dirbti individualiai.
Supratau, kad labiau norėčiau vaiką leisti į privačią mokyklą, nors dabar jis lanko valstybinį darželį, vien dėl to, kad ten mažiau vaikų, daugiau veiklos. Tiek darželiuose, tiek mokyklose grupės perpildytos, 20–30 vaikų skiriama viena auklėtoja ar mokytoja. Juk susitvarkyti vienam žmogui su tiek vaikų tikrai nėra paprasta.
– Kokie, tavo akimis žvelgiant, yra mūsų vaikai?
– Aš truputį bijojau, ar jie nebus sugadinti šiuolaikinių technologijų. Tačiau jie tokie patys išdykę, smagūs, judrūs kaip ir save prisimenu vaikystėje. Pažiūrėjęs į juos galiu pasakyti, kad esu ramus dėl Lietuvos ateities. Jie protingi, gudrūs, jautrūs.
Man labai patinka integruotas ugdymas – tai siekiamybė Lietuvoje. Tai įdomu ir labai naudinga. Mokykla, kurioje dirbu, nėra standartinė mokykla. Čia neišgirsite skambučio, nėra pamokų laiko, vaikai gali skaityti, spręsti užduotis prie stalo, o po 15 minučių jau atsigulti ant žemės ir mokytis toliau. Tai mokslas per žaidimą bet kokioje erdvėje – nuo muziejaus iki parko. Mokslininkai yra ištyrę, kad jeigu vaikas mokosi ir jam smagu bei įdomu, jis daugiau išmoksta, daugiau įsisavina informacijos, ji išlieka ilgiau.
Šiuo metu dirbu su 12 pirmokų, tačiau padedu ir kitiems – tiek mažesniems, tiek vyresniems. Nesu vienas tarp moterų – mokyklos vadovas, fizinio lavinimo mokytojas taip pat vyrai. Tačiau dar turiu tokių filosofinių, patriotinių minčių – kažkas eina savanoriauti, kažkas eina į šaulių sąjungą, o aš noriu pridėti ir tai, kad vyrų švietime labai trūksta. Tai yra mano vidinis indėlis – vaikai mūsų ateitis. Vyrų trūksta ne tik švietime, bet ir šeimose.
– Kuo tau brangus darbas mokykloje?
– Man jis tikrai labai patinka. Žinoma, pavargsti, išsisunki fiziškai ir psichologiškai, tačiau kai ryte atsikeliu ar po savaitgalio, jau būnu pasiilgęs vaikų, galvoju, kaip jiems sekasi, ką naujo išmoksime – jie lyg mano paties vaikai. Išties mane supa daug teigiamų emocijų – kiek duodi, tiek daug ir gauni atgalios.
Kodėl dar man patinka dirbti su vaikais? Jie yra tikri ir labai nuoširdūs. Suaugusieji yra su kaukėmis, tam tikrais principais, nebemoka kurti, fantazuoti, jiems trūksta nuoširdumo, o vaikai gyvena kitokiame pasaulyje. Jie nesugadinti stereotipų – jie mato kitaip ir moka džiaugtis gyvenimu.
– Ne kartą paminėjai technologijas. Kokia tavo nuomonė apie jas?
– Technologijų tikrai reikia, tačiau saikingai. Kaip ir su bet kuria kita sritimi gyvenime. Mane labiausiai erzina vienas dalykas – kai tėvai, norėdami pailsėti, tingėdami, nenorėdami bendrauti, vaikų „atsikrato“ duodami planšetes ar telefonus, ir taip vaikai užsiima neribotą laiką. Manau, kad tai labiausiai gadina ir žaloja vaikus – jie ne tik mažai juda, bet ir nebendrauja su žmonėmis, neugdoma jų asmenybė. Tai lyg koks vaikiškas narkotikas.
– Kas tavo gyvenime labiausiai pasikeitė gimus sūnui?
– Kiekvienam linkiu tai suprasti – kai sukuri šeimą, gimsta vaikai, tai tiek dėl vaikų, tiek dėl pačios šeimos turbūt svarbiausias dalykas yra sumažinti savo ego. Tai esminis patarimas norintiems sukurti darnius santykius.
Vaikai gyvena kitokiame pasaulyje. Jie nesugadinti stereotipų – jie mato kitaip ir moka džiaugtis gyvenimu.
Pavyzdžiui, aš atsisakiau motociklo, visiškai nebevartoju alkoholio. Pastarasis sprendimas ir jo malonios pasekmės įkvepia dar labiau. Mano savaitgaliai šviesūs, jaučiuosi gerai, turiu daug energijos. Alkoholio atsisakymas atitinka mano filosofiją, juolab, kai dabar dirbu su vaikais, noriu būti jiems pavyzdžiu.
Alkoholio atsisakymas – tai projektas, kuriam jau tuoj bus metai laiko. Domėjausi, kad per metus galiu atrasti visus alkoholio atsisakymo pliusus – tiek pradedant vidine savijauta, tiek baigiant finansine prasme. Maniau, esu silpnos valios, tačiau nustebinau save, todėl ir toliau galvoju tęsti šį „projektą“. Tai, kaip dabar jaučiuosi, man labai patinka, tačiau niekam kitam to nebruku ir neperšu, nieko nesmerkiu – tai kiekvieno apsisprendimas.
Šeimoje reikia prisiminti, kad nebėra tik „Aš“, esame šeima – "Mes". Užuot važiavęs vienas motociklu, važiuojame kartu su vaiku dviračiais, o priimdamas sprendimus irgi mąstau, kas geriau šeimai, ne tik man.
– Negaliu nepaklausti ir apie karjerą „Dviračio žiniose“, kur teko tau vaidini politiko R.Karbauskio personažą. Ar dar pamatysime tave ekrane?
– R.Karbauskio personažo karjera, gaila, nebesitęs. Filmavimai vykdavo rytais, Vilniuje, todėl priėmiau sprendimą, kad negražu vaikų ir mokytojų atžvilgiu nebūti darbe, kadangi grįždavau tik popiet. Tai buvo smagi patirtis, puikus sezonas ir kaip iš dangaus nukritęs pasiūlymas.
Iš pradžių vienas bičiulis patraukė per dantį, kad esu panašus į R.Karbauskį, paskui kiti pažįstami. Galiausiai vienas pirmadienis buvo tingus, "nesidirbo", o aš žmogus, kuris mėgsta humorą ir gali iš savęs pasijuokti, tad draugas nufotografavo mane su Karbauskio portretu.
Įdėjęs į feisbuką tokį koliažą iškart sulaukiau reakcijos ir komentarų, o vėliau ir Haroldo Mackevičiaus žinutės. Man pasiūlė sudalyvauti bandomajame filmavime.
Tai man buvo didelis iššūkis, kadangi aš nuo pat mažumės turiu didelę scenos baimę. Net eilėraščius bijodavau sakyti prieš klasę, juos deklamuodavau pasisukęs šonu. O čia tekstą gaudavau prieš pat filmavimą, paskaitai ir eini filmuotis. Visgi mane įtikino pabandyti, ir sekėsi visai neblogai.
Vertinu tai kaip tikrai smagią, įdomią, juokingą patirtį, išmokau atsipalaiduoti, nebijoti, be to, turėjau galimybę dirbti su profesionaliais aktoriais. Esu dėkingas už jų draugiškumą, paprastumą. Tačiau dabar mano pagrindinis darbas su vaikais – su jais būnu nuo ryto iki vakaro, ir tai mane įkvepia labiausiai.
