– Justyna, jūsų inicijuotas projektas „Moterų Vakaronės“ šiemet dalyvavo Europos socialinio fondo finansuotame „Change4Future“ akseleratoriaus konkurse ir buvo pripažintas vienu stipriausių socialinio verslo modelių. Kaip kilo mintis moterų rato idėją paversti socialiniu verslu?
– Noras burti moterų ratus man kilo prieš trejus metus. Tuomet supratau, kad yra tam tikrų temų, kuriomis galiu pasikalbėti tik su moterimis: apie baimę gimdyti, skausmingas menstruacijas ar santykius su vyru. Norėjosi saugios erdvės, kurioje jausčiausi priimta, išklausyta. Kur man nebūtų primetama, kokia moterimi turėčiau būti.
Keletą metų vedžiau moterų ratus, bet jie nebuvo tęstiniai. Šį pavasarį, po ilgo užsidarymo karantine, atsirado itin didelis bendrystės poreikis. Iš pažįstamų daug gero buvau girdėjusi apie projektą vyrams „Gentys“. Susisiekiau su jų organizatoriais ir paklausiau, ar galima jų struktūrą pritaikyti moterų susibūrimams. Jie iškart atsakė: „Tai aišku!“
Vos atidarius pirmąsias registracijas į grupes, paaiškėjo, kokia didelė yra paklausa. Kreipėsi labai daug moterų. Tada nusprendėme dalyvauti „Change4Future“ akseleratoriaus konkurse. Iš 90-ies socialinio verslo idėjų paraiškų komisija atrinko šešis laimėtojus, tarp kurių patekome ir mes. Gavome galimybę pusę metų dirbti su įvairių sričių ekspertais, kurie padės šį verslą auginti. Labai džiaugiuosi jausdama tiek daug palaikymo.
– Kuo moterų ratas skiriasi nuo susitikimo su draugėmis? Kokią vertę matote tokiuose susibūrimuose?
– Moterų ratas yra bendrystės ir palaikymo grupė, kurioje galiu pajausti, kad nesu viena, ką išgyvenu, ką man skauda ar kuo baisu dalytis su kitais. Dažnai girdžiu, kad moterų rate išdrįstama pasakyti daugiau nei kitur. Mes nesame pažįstamos, todėl būna lengviau atsiverti. Tai erdvė naujai save pažinti, atgimti, atrasti, kaip dar kitaip noriu elgtis. Grupėje svarbus konfidencialumas. Mes leidžiame viena kitai būti skirtingoms, kitaip mąstyti. Tikiu, kad pagarba kitokybei atveda į gilesnį savęs suvokimą ir priėmimą.
Aš moterų rate pailsiu, atsipalaiduoju. Po susibūrimo nebeturiu jokių priekaištų ar reikalavimų meilės santykiuose, pradedu jausti priėmimą mane erzinusioms smulkmenoms. Anksčiau santykiuose su vyrais pamesdavau save, o kartu su moterimis mokausi suprasti, ko noriu, ir tai iškomunikuoti.
Mes atliekame projekto dalyvių apklausas ir pastebėjome, kad moterų savijauta po aštuonių savaičių pagerėja. Išsikalbėjusios jos atgyja, pradeda tikėti savimi, pasiilgsta seniai nesiilgėtų mylimųjų. Dažniausia frazė, kurią girdžiu iš moterų: „O, pasirodo su manimi viskas tvarkoje!“
Po susibūrimo nebeturiu jokių priekaištų ar reikalavimų meilės santykiuose, pradedu jausti priėmimą mane erzinusioms smulkmenoms.
– Kai kurios moterys sako, kad jos nedalyvauja moterų ratuose, nes nesijaučia pakankamai moteriškos.
– Jei esi kilusi iš aplinkos, kurioje nebuvo saugu šalia moterų ar patyrei daug konkurencijos, į moterų ratą ateiti baisu. Ir mano gyvenime buvo laikas, kai draugavau tik su vyrais, nes moterimis nepasitikėjau.
Nesantaika su bendraamžėmis, taip pat mano nenoras būti „kaip mama“ sukūrė stiprų vidinį pasipriešinimą bet kam, kas aplinkoje buvo laikoma moteriška. Toks savęs nepriėmimas ilgainiui lėmė įvairias ligas, toksiškus meilės santykius, galiausiai gilią depresiją. Pati susiduriu su tuo, kad dažnai moterų ratai sukuriami konkrečios pasaulėžiūros ar ideologijos pagrindu. Tada gali kilti klausimas, ar mane tikrai priims, jei aš mąstau kitaip, pavyzdžiui, apie moters vaidmenį visuomenėje.
Projekto tikslas yra reaguoti į psichologinį poreikį: tyrinėti jausmus, kūno pojūčius, būti čia ir dabar. Aš labai skatinu moteris kalbėti apie tai, kas joms nepatinka, kas piktina, erzina. Svarbu leisti sau būti visokiai, nes tai ir esi tu. Pavyzdžiui, aš dabar lankau boksą. Jis man padeda didinti atsparumą stresui, konstruktyviai išleisti sukauptą pyktį, pajausti stiprybę kūne. Kuriu moteriškumą tokį, kokia jaučiuosi viduje.
Mūsų projekte kiekviena prisiima kažkurios susitikimo dalies vedėjos vaidmenį, kiekviena jaučiasi atsakinga už rato gyvavimą ir gali kurti jį tokį, kokio nori. Pas mus ateina labai skirtingos moterys. Jas sugrupuojame pagal bendrus interesus, panašią pasaulėjautą.
– „Forvardo“ mokykloje dirbote mokytoja. Kokių įžvalgų apie moteriškumą jums atėjo stebint augančias mergaites?
– Ten nėra mokytojų, yra tik mentoriai, kurie lydi vaikus jų asmeninėse gyvenimo kelionėse. Būdami šalia, taikydami refleksijos ir empatiško bendravimo metodus jie padeda vaikams save pažinti. Bendraudama su mergaitėmis ir stebėdama, kokius santykius jos kuria tarpusavyje, pastebėjau kelis dalykus.
Pirma, moteriškumas jose yra savaime besiskleidžiantis ir unikalus. Supratau, kad be galo svarbu leisti joms reikšti save taip, kaip joms patinka. Tada magija vyksta savaime. Priimant mergaitę tokią, kokia yra, ateina jos vidinė ramybė ir pasitikėjimas, drąsa save reikšti laisvai, suvokimas, kas jai patinka ir kas ne.
Taip pat pastebėjau, kad konkurencija ir priešiškumas tarp moterų gimsta būtent mokykloje. Konkurencija dėl gražesnių drabužių, mėgstamo berniuko, geresnių pažymių ir pagyrų gimdo nepasitikėjimą. Jeigu to nepastebi mokytojai, tai tęsiasi ir toliau gyvenime. O jeigu tai sustabdoma jauname amžiuje, įvardijami tos mergaitės unikalūs bruožai ir savybės, įtampa tarp mergaičių natūraliai atslūgsta.
Moterims reikia mokytis pranešti apie savo poreikius. Jei norisi apkabinimo – paprašyti jo, nelaukti, kol vyras pats susipras.
– Ką, jūsų manymu, apie moterį turėtų žinoti kiekvienas vyras?
– Turbūt viena pagrindinių idėjų, kurią komunikuoju vyrams savo aplinkoje ar darbiniuose santykiuose, yra ta, kad esu cikliška ir dėl to manyje kiekvieną mėnesį vyksta potvyniai ir atoslūgiai.
Kitas dalykas, gyvenime dažnai susiduriu su moterimis, kurios patirdamos sunkias akimirkas užsidaro, tyli, joms būna sunku išbūti šalia savo mylimojo. Vyrui svarbu žinoti, kad moteris leidžiasi gilyn į savo dugną, kuriame nori jausti palaikymą ir saugumą. Ji leidžiasi tol, kol pasijunta visiškai priimta tokia, kokia yra: pati baisiausia, bjauriausia, negražiausia, pikčiausia, labiausiai išsigandusi, uždara ar nekalbi.
Viskas, ką vyrui tuo metu svarbu žinoti, yra tai, jog jis nėra atsakingas už jos savijautą ir jokiu būdu nėra kaltas ar blogas dėl to, ką ji tą akimirką patiria. Tai niekaip su juo nesusiję. Nors iš pradžių būtent taip gali atrodyti.
Dažniausiai tai yra praeities žaizdos, kurios atsiradus saugiai erdvei santykiuose lenda į dienos šviesą. Kuo švelniau ir ramiau su savo moterimi tuo metu bus vyras, nebandydamas paspartinti proceso, pralinksminti ar ignoruoti, – tuo greičiau ji iš ten išeis.
Kai manyje kyla praeities traumos, aš imu jaustis jautresnė ir neadekvačiai reaguoju į aplinką. Paprasčiausias pavyzdys: vyras, kurį myliu, nori praleisti savaitgalį su draugais, o ne su manimi. Ir man staiga pradeda eiti mintys, kad mane palieka, su manimi neįdomu, gal jis manęs nemyli. Tai yra labai dažna tarp moterų. Tokiomis akimirkomis labai padeda palaikymo žodžiai: „aš su tavimi“, „tu saugi“, „tu man rūpi“, „kai jausiesi pasiruošusi pasidalyti, būsiu šalia pasiruošęs tave išgirsti“.
Poroje verta aptarti, ko moteris norėtų: galbūt apkabinimo, galbūt atstumo. Kuo daugiau pora komunikuos, kai santykiuose ramu, tuo lengviau po to bus praplaukti audras.
Anksčiau įsivaizdavau, kad, jei vyrui, kurį myliu, pasakosiu nemalonius savo jausmus, jam nuo to bus sunku. Bet iš tikrųjų jam daug sunkiau, kai tyliu ir vaidinu, kad man viskas gerai. Vyras nori žinoti, kaip jaučiuosi. Jei pasakau, kad man baisu ar liūdna, tarp mūsų nebelieka emocinės įtampos. Jausmai yra kaip ženklai, tarp kurių vyras orientuojasi.
Dažna moteris linkusi kalbėti ne jausmais ar poreikiais, bet priekaištais. Ilgainiui vyras pradeda tokios moters nebegirdėti ir nebesistengti, nes jam atrodo, kad ji vis tiek bus nepatenkinta. Moterims reikia mokytis pranešti apie savo poreikius. Jei norisi apkabinimo – paprašyti jo, nelaukti, kol vyras pats susipras. Kai moteris žino, ko nori, vyrui lengva tą duoti. Jam ramu, kad jis gali padėti.
– Kas jums yra stipri moteris?
– Savęs priėmimas man yra didžiausia stiprybė, didžiausia galia. Priėmimas kūno, jausmų, poreikių, savo netobulumo, ypač to, kas negražu ir baisu rodyti kitiems. Kai priimu save, prisiimu atsakomybę ir už tai, kad gyvenčiau tokį gyvenimą, kokio pati noriu.
J.Vansovič kalbino Monika Augustaitytė
Jau šį penktadienį, rugpjūčio 13 d., prasideda jubiliejinis 10 dienų trukmės švietimo, kultūros ir sąmoningumo festivalis „Masters of calm“, J.Vansovič kartu su Austėja Vasiliauskyte ten ves užsiėmimus moterims, kuriuose bus galima patirti bendrumo ir artumo džiaugsmą dalijantis tuo, kas gyva viduje.
