2021 08 08

Motociklą pamilusi Austėja: nuo tramplino priklauso, į kokį aukštį pakilsi

Austėjai Tamuliūnaitei – 23-eji. Ji – motokrosų dalyvė, o su motociklais susiję daug jos gyvenimo istorijų. O gal kaip tik – motociklai ir yra Austėjos gyvenimo istorija. Tik ar nejučiomis kylanti mintis, jog motociklų sportas yra labiau vyriškas, yra stereotipinis mąstymas? Ir taip, ir ne. Faktas, kad ilgą laiką Lietuvoje Austėjai nebuvo su kuo varžytis – moterys šiame sporte nedalyvavo. Antra vertus, dabar situacija kinta ir prie starto linijos motokroso varžybose stoja moterys ir merginos. Be to, Austėjos istorija juk puikiai tinka griauti stereotipus.
Austėja Tamuliūnaitė – motokroso varžybų dalyvė
Austėja Tamuliūnaitė – motokroso varžybų dalyvė / „Reda Gru Photography“ ir asmeninio archyvo nuotr.

Motociklai į Austėjos gyvenimą neatėjo vieną eilinę dieną. Ji vieną naktį jų nesusapnavo. Austėja augo su motociklais ir greta jų garso ir kvapo, mat jos tėtis Imantas Tamuliūnas yra motokrosų dalyvis ir šios sporto šakos entuziastas.

„Todėl galima sakyti, kad aš taip užaugau. Kai buvau mažytė, visą laiką važiuodavom į varžybas ir aš pati labai norėjau važiuoti motociklu. Vis įsivaizduodavau, kaip aš tai darau, kaip laimiu. Taupiau pinigus, kad galėčiau nusipirkti motociklą. Ir šeštojo gimtadienio proga tokia galimybė atsirado. Pavyko su tėvais susitarti dėl motociklo pirkimo. Šiek tiek pinigų trūko, tad šeimos nariai likutį pridėjo“, – sako Austėja.

Žinoma, pirmasis Austėjos motociklas buvo skirtas važiuoti vaikams. Šešiametę Austėją ėmėsi globoti jos tėčio treneris Regimantas Paurys. Taip nutiko, kad tik po dviejų treniruočių mergaitė jau dalyvavo varžybose: „Mane išvežė į varžybas. Sakė: jei seksis gerai, vadinasi, kas nors iš jos bus.“

Taip, kaip vieni gimsta su marškinėliais, taip Austėja greičiausia gimė su motociklo genu. Pirmose varžybose nebuvo nė vienos mergaitės, todėl Austėjai teko lenktyniauti su berniukais. Maždaug iš 14 dalyvių ji užėmė penktąją vietą.

„Nuo tų varžybų ir pradėjau“, – sako Austėja.

Austėja augo – keitėsi ir motociklai

Vaikystė su motociklu buvo ypatinga patyrimais ir varžybomis – ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje: „Nes mano tėtis tada labai aktyviai sportavo, važiuodavo į Latvijoje vykstančius čempionatus. Tuo pačiu ir aš dalyvaudavau.“

Ėjo metai, Austėja augo – keitėsi ir motociklai. Jie tapo galingesni. O tada vaikystė baigėsi ir prasidėjo paauglystė. Kartu su ja pabudo ir kitokio gyvenimo troškimas, jaunos svajonės, atsidaro kiti draugai.

„Nelabai norėjau daug treniruotis – norėjosi ir kitokio gyvenimo. Tada tėtis supyko, pardavė motociklą“, – sako Austėja.

Tėčiui dukters pomėgis atrodė svarbus ir prasmingas. Jam, sako Austėja, buvo svarbu, kad ji stengtųsi: „O ne šiaip pramogaučiau. Motokrosas yra labai brangus sportas. Tai ne tas sportas, kai nusiperki sportinius batelius, aprangą ir eini žaisti. Čia, norint išvažiuoti į vieną treniruotę, reikia šimto eurų, o vienos treniruotės per savaitę neužtenka. Tėtis ir supyko, kad aš neskyriau tam pastangų. Todėl ir pardavė motociklą.“

Nutarė dalintis keturračiu

Iš karto toks tėčio poelgis Austėjai daug emocijų nekėlė ir tai, jog nebėra motociklo, jai neatrodė svarbu.

Bet taip, kaip baigėsi vaikystė, taip savo keliu išėjo ir paauglystė. Austėja užaugo ir pajuto pasiilgusi šio sporto, adrenalino, varžybų. Norėjo sugrįžti, bet motociklo – nebuvo: „Tais metais buvo ekonominė krizė, tad nebuvo pinigų motociklui, tėvai negalėjo jo nupirkti. O važiuoti norėjau.“

Tuo metu Austėjos tėtis turėjo keturratį. Iš paauglystės marškinių išaugusi Austėja kartu su tėčiu nutarė dalintis keturračiu ir kartu važiuoti į varžybas.

„Nuo to laiko pradėjau važiuoti keturračiu. Pamenu, du sezonus mes dalinomės šiuo motociklu ir jau pirmais metais abu tapome čempionais – su vienu keturračiu. Buvo labai smagu.

Paskui atsirado šiek tiek pinigų ir galėjome sau leisti pirkti antrą motociklą. Kadangi tuo metu jau pramokau gerai važiuoti keturračiu, nutarėme pirkti antrą keturratį. Tada važiavau moterų klasėje, o didelės konkurencijos nebuvo. Mes su tėčiu norėjome pasiekti aukštesnius rezultatus ir nutarėme, kad aš pradėsiu važiuoti profesionalių vyrų klasėje. Kur jie patys greičiausi“, – prisimena Austėja.

Asmeninio archyvo nuotr. /Austėja Tamuliūnaitė – motokroso varžybų dalyvė
Asmeninio archyvo nuotr. /Austėja Tamuliūnaitė – motokroso varžybų dalyvė

Tapo čempione vyrų klasėje

Pradžia su greičiausiais vyrais, sako ji, buvo labai sunki. Visų pirma – visiškai kitoks krūvis, trasoje reikia važiuoti ilgesnį laiką, pagaliau – didesnė konkurencija.

„Bet aš išlaukiau savo momento, daug ruošiausi ir 2019 metais tapau čempione profesionalioje vyrų klasėje“, – sako Austėja.

Tačiau rimtas ir atsakingas pasiruošimas išsekino. Mergina buvo pervargusi psichologiškai, morališkai, fiziškai: „Buvau pasimetusi, ar važiuoti dar vieną sezoną, ar jau baigti savo sportinę karjerą. Susėdome su komandos vadovais ir pradėjome kalbėtis apie ateinantį sezoną, planus. Jie pasiūlė grįžti ant krosinio motociklo – dviračio. Taip pernai pardavėme vieną iš šeimoje turėtų keturračių ir nusipirkome dviratį motociklą.“

Mergina buvo pervargusi psichologiškai, morališkai, fiziškai.

Šį sezoną Austėja ėmė važiuoti krosiniu motociklu ir, kaip sako pati, buvo labai sunku nuo ketrurračio persėsti ant dviračio. Skiriasi važiavimo technika, kitoks, pavyzdžiui, posūkio įveikimas.

„Todėl pernai mokiausi iš naujo, o dabar tik tobulinu, ką išmokau. Pati matau, kad varžybų metu, jei palygintume su ankstesniais metais, daug geriau sekasi važiuoti. Daug techniškiau. Tuo labai džiaugiuosi“, – kalbėjo mergina.

Patinka tobulėjimo procesas

Austėja treniruojasi Kauno rajone netoli Babtų arba Kalvarijoje, kur yra motokroso trasos. Mat treniruotis ant asfalto netinka – reikia trasoje, kurių Lietuvoje nėra daug.

Didžiąją laiko dalį Austėja skiria bendram fiziniam pasirengimui ir daug sportuoja. „Finansavimo didelio nėra, tad kiek išeina – tiek važiuojame“, – sako A.Tamuliūnaitė.

Kuria transporto priemone važiuoti mieliau jai pačiai? „Labai sunku pasakyti, nes kiekviena turi ir savų pliusų, ir savų minusų. Žinoma, fiziškai lengviau važiuoti su dviračiu motociklu, tačiau su juo techniškai sunkiau. Šiuo metu labiau patinka su dviračiu, nes mokausi ir tobulėju, o man labai patinka tobulėjimo procesas“, – kalbėjo pašnekovė.

Dabar Austėja važiuoja moterų klasėje – nuo pernai Lietuvoje jau atsirado moterų čempionatinė klasė. Austėja pasakoja, kad susirenka nemažai dalyvių iš Lietuvos, atvyksta merginų ir iš Latvijos: „Labai smagu prie starto linijos pamatyti didelį būrį merginų. Kai pradėjau važiuoti – kokius 7 metus buvau vienintelė.“

„Reda Gru Photography“ nuotr./Austėja Tamuliūnaitė – motokroso varžybų dalyvė
„Reda Gru Photography“ nuotr./Austėja Tamuliūnaitė – motokroso varžybų dalyvė

Įpranti ir prie adrenalino, ir prie šio sporto

Pasakodama apie tai, kas yra motokroso sportas ir varžybos, Austėja pasakoja ir apie tramplinus, ir apie vadinamas bangas, kurias reikia techniškai įveikti, peršokti, taip pat posūkius, kurie būna skirtingi.

„O tramplinų yra visokių. Būna, kad paties tramplino ilgis – 30 metrų, būna ir ilgesnių, būna trumpesnių. Nuo tramplino pakilimo priklauso į kokį aukštį tu pakilsi. Jeigu status, gali pakilti į 3–4 metrų aukštį. Priklauso nuo tramplino struktūros ir kaip tu patį trampliną įveiksi. Ar tu šoksi, ar nešoksi.

Kai tiek metų jau sportuoji, įpranti ir prie adrenalino, ir prie šio sporto.

Motokroso trasose sportininkai privalo sumažinti greitį – jis negali būti didelis. Dėl saugumo, pavojaus. Stengiamasi dėl to ir sudaryti kuo daugiau kliūčių – kad nebūtų greičio. Vidutiniškas greitis – 50–60 kilometrų per valandą“, – kalbėjo Austėja.

Ar ši sporto šaka suteikia daug adrenalino? „Taip, bet kai tiek metų jau sportuoji, įpranti ir prie adrenalino, ir prie šio sporto. Nebėra jo tiek daug. Būna, kad tenka pasisemti jo kitur“, – kalbėjo Austėja.

Jei būna smėlis – krenti kaip į patalus

„Austėja, o ar buvot kritus?“ – klausiu. „Labai dažnai. Būna visko. Pavargsti, padarai klaidą – krenti. Daug varžybų būna, kur iš viso nekrenti. Arba krenti normaliai“, – sako.

O kritimas vėlgi priklauso nuo situacijos, nuo tramplino struktūros, nuo to, švelnus ar aštrus būna nusileidimas. Taip pat nuo fizinio pasiruošimo. Jei sportininkas yra fiziškai pasiruošęs – jis turi jėgos išsilaikyti ir nenukristi: „Ir meistriškumas, kaip sugebėsi suvaldyti motociklą.“

Jei sportininkas yra fiziškai pasiruošęs – jis turi jėgos išsilaikyti ir nenukristi.

Jei būna smėlis – nieko nenutinka, nes, sako sportininkė, tu kreti kaip į patalus. Minkštai: „Ir nesusižeidi. Bet jei gruntas kietas – jausmas, kad krenti ant asfalto. Praėjusį mėnesį buvo varžybos ir nukritau kur tikrai kietas gruntas buvo. Visą šoną susitrenkiau, jautėsi dar ilgai.“

Dalyvaudama varžybose, sako Austėja, baimės ji nejaučianti: „Kai kokiu tramplinu šoki pirmą kartą, per daug ar per mažai duodi gazo, per toli ar per arti – tą sekundę, kol nenusileidi, pagalvoji: blemba, kas dabar bus? Krisiu ar išsilaikysiu? Bet motociklu važiuoti aš visiškai nebijau.“

Greta meistriškumo ir fizinės jėgos sporte svarbus ir psichologinis tvirtumas.

„Pavyzdžiui, prieš gerą mėnesį buvo Europos motokroso čempionatas. Jis vyko Šiauliuose ir aš jame pirmą kartą dalyvavau. Prieš varžybas buvau nusiteikusi gerai, nesijaudinau, bet varžybų dieną atvykusi sužinojau, kokios stiprios yra konkurentės.

Po truputį pradėjau jaudintis, tada, žinoma, visi pažįstami ir nepažįstami prieidavo. Sako: pavaryk. Ir panašiai.

Išeina toks kaip psichologinis spaudimas, kad turi pasirodyti gerai, nes nuvilsi kitus. Pirmojo važiavimo metu gerai iš starto išvažiavau, tačiau padariau klaidą ir nukritau, o po to jau – visos mintys kitur. Ką pasakys šeimos nariai, kad atsikovoti reikia. Bet kai imi stengtis, atrodo, kad dar sunkiau psichologiškai. Tada pradedi kristi, perdegi psichologiškai ir negali susitvarkyti su savimi. Ir viskas žemyn – negali nieko ištaisyti. Tose varžybose aš nesusitvarkiau, nesisekė, atrodė, kad tuoj apsiverksiu“, – sako Austėja.

„Reda Gru Photography“ nuotr./Austėja Tamuliūnaitė – motokroso varžybų dalyvė
„Reda Gru Photography“ nuotr./Austėja Tamuliūnaitė – motokroso varžybų dalyvė

Jei nori važiuoti profesionaliai – turi atiduoti save

Austėja yra baigusi Lietuvos sporto universitetą, ji – fizinio parengimo trenerė: „Dabar dirbame su Lietuvos motociklų sporto federacija, rengiame stovyklas. Dirbsiu kaip trenerė, perduosiu vaikams savo patirtį, stengsiuosi išmokyti technikos. Kartu su federacija norime pritraukti jaunimą ir auginti jaunąją motokroso kartą.“

Kalbėdama apie savo norus ir planus ateičiai mergina sako, kad jie kaip ir kiekvieno sportininko – nugalėti ir būti pačiu geriausiu, būti pavyzdžiu kitiems.

Kartu su federacija norime pritraukti jaunimą ir auginti jaunąją motokroso kartą.

„Aš jau esu pasiekusi rezultatų, bet yra dar ko siekti. Man jau ne 18, kai būna pats pikas. Laikrodukas tiksi. Man jau 23. Prasideda gyvenimas, kiti planai gyvenime“, – kalba Austėja.

Nors šis sportas – ne tik jauniems žmonėms. Mergina pasakoja, kad varžybose dalyvauja ir 50–60 metų sportininkai.

„Labai priklauso nuo asmenybės, kiek žmogus turi noro, kiek finansų ir kiek laiko gali skirti. Tam reikia daug laiko. Jei nori važiuoti profesionaliai – turi atiduoti save. O jei tik mėgėjiškai – kiek laiko skirsi, tiek ir turėsi“, – kalba A.Tamuliūnaitė.

Motociklą visada rasi kur pastatyti

Beje, puikiai motociklą valdanti mergina su juo gatvėmis pati nevažinėja – ji dar neturi A kategorijos vairuotojo pažymėjimo: „Varžybose nereikia kategorijos, nes mes nedalyvaujame eisme. Aš noriu išsilaikyti A kategoriją, kad galėčiau važiuoti su bet kokiu motociklu. Ją galėsiu laikyti, kai sukaks 24 metai“, – pasakojo pašnekovė.

Tuo tarpu B kategorijos vairuotojo pažymėjimą ji turi jau nuo 18-os. Egzaminus, žinoma, išlaikė lengvai, mat tėtis Austėją taip pat buvo išmokęs vairuoti automobilį: „Todėl atrodo, kad viskas aišku ir tau nereikia, kad kažkas aiškintų, kaip valdyti automobilį.“

Tačiau motociklu Austėja po Lietuvą keliauja, tik kaip keleivė – transporto priemonę vairuoja jos vaikinas: „Mes su draugu dažnai išvažiuojame pakeliauti motociklu, stengiamės dabar visą Lietuvą apkeliauti, pamatyti nematytas vietas. Labai graži yra Lietuva.

Kur pranašumas prieš automobilį? Galbūt parkuotis lengviau. Visada rasi, kur pasistatyti motociklą. Visai kitoks efektas su motociklu. Aš visą laiką dairausi, visą laiką stebiu aplinką. Jei automobiliu važiuotum – tiek nematytum. Tada klausaisi muzikos, žaidi su telefonu ar tiesiog bendrauji. O važiuojant motociklu – visai kitaip. Ir, žinoma, nuo oro priklauso. Ne vieną ir ne du kartus yra užklupusi liūtis, yra tekę važiuoti ir iš Ukmergės, ir iš Vilniaus per lietų. Kitokie potyriai, smagu prisiminti.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų