Judita ir Nerijus drauge – jau penkiolika metų. Juditai teatro scena – tarsi antrieji namai, o Nerijus, nors gyvenime dirbo daug kitų su kūryba nesusijusių darbų, save atrado būtent joje: nuo paauglystės rašo eiles, vėliau ėmė kurti dainas, skambinti gitara, Judita pritaria dainuodama. Prieš aštuonerius metus bendra kūrybinė veikla virto muzikiniu duetu „Šerkšno tyla“, vėliau gimė ir unikalumu išsiskiriantis „Nieko sau“ teatras vaikams.
Gyventi vieno kambario bute su dviem atžalomis – pora augina 12-os sūnų Eliją ir 9-erių dukrą Dorotėją, katinu ir dalimi teatrui skirtų lėlių, nėra lengva. Ir nors sunkiai įsivaizduotum, kur dar lieka vietos kurti spektaklius, repetuoti, pašnekovai vienbalsiai atsako: „Virtuvėje!“
Per penkerius metus teatro įkūrėjai pastatė penkis spektaklius, naujausio jų – „Smagios eismo pamokėlės“ – premjera planuojama lapkritį. Judita ir Nerijus pabrėžia, kad svarbiausia jiems – autorinis darbas, ne siekiant ką nors kopijuoti ar pasirenkant lengviausią kelią ir į sceną perkeliant populiariausius šių dienų veikėjus. Jų tikslas – ugdyti vaikų mąstymą pasitelkiant daugybę įvairių priemonių ir itin žaismingus bei spalvingus personažus.
Apie kūrybą, kaip gimė teatras vaikams, kuo išskirtiniai jų spektakliai, kaip į tokią tėvų veiklą reaguoja sūnus ir dukra, kas padeda geriausiai atsipalaiduoti ir kaip visa šeima sugeba sugyventi po vienu nedidelės erdvės stogu, kalbamės su Judita ir Nerijumi.
– Kuriam ir kada kilo mintis imtis tokios veiklos – įkurti teatrą vaikams?
Judita: Pirmasis mūsų projektas buvo muzikinė grupė „Šerkšno tyla“. Muzikavome, kūrėme dainas suaugusiesiems, bet supratome, kad tai gali būti tik pomėgis, ta muzika nėra populiari, iš tokios kūrybos pragyventi nepavyks. Tad nutarėme, kad reikia daryti tai, ką moki.
Esame išskirtiniai tuo, kad mūsų scenarijai – autoriniai. Juos rašo Nerijus, kuria poeziją, groja gitara – viskas yra savos kūrybos.
Aš pati didžiąją dalį gyvenimo praleidau teatre. Mano mama yra baigusi režisūrą, Tauragės moksleivių kūrybos centre dirbo su vaikais. Nuo aštuonerių metų iki mokyklos baigimo leisdavau ten laiką, mačiau visą teatro virtuvę, kūrybos procesą ir pan. Man visi sakydavo: tai jau būsi aktorė. O aš atkirsdavau: aš nebūsiu padaryta aktorė, mamos keliu neisiu, turiu savo gyvenimą (juokiasi).
Taigi kartą besvarstant, kuo galėtume užsiimti, ir pasiūliau: kuriame teatrą vaikams! Nerijus sakė: eik tu, aš nemokėsiu. O aš jam: aš tave išmokysiu. Visą gyvenimą jaučiau tam pašaukimą, net, kai stojau į filologiją, jaučiau teatro trūkumą, norėjau vaidinti.
Nerijus: Man ši mintis buvo baisi, nors viduje jaučiau, kad vaidybinį potencialą turiu. Aišku, pirmi bandymai, pirmosios repeticijos baigėsi pykčiais, skraidė lėlės (juokiasi).
– O kodėl nutarėte kurti būtent vaikams?
Nerijus: Kai sumanę šią idėją ėmėmės ją įgyvendi, po pirmųjų pasirodymų sulaukėme daug palaikymo ir paskatinimo, kad būtent tai ir turėtume daryti. Dar pirmaisiais metais apsilankėme laidoje „Ryto suktinis“ pas Zitą Kelmickaitę, ji irgi mus paskatino tai daryti.
Judita: Ir mūsų pirminė idėja buvo kurti vaikams, nė neįsivaizdavau, kad galėtume daryti suaugusiesiems, nes visada vaidinau tik vaikams.
– Koks yra kiekvieno jūsų indėlis į šį projektą?
Nerijus: Aš esu scenarijaus, dainų autorius, projektų vadovas, tvarkau visus su vadyba susijusius reikalus, ir aktorius.
Judita: Aš aktorė, tenka būti šiek tiek ir režisiere.
– O iš kur visi akį traukiantys kostiumai?
Nerijus: Turime dizainerę Jolantą Kanapienienę, kuriai atliekame smegenų šturmą, pasidalijame idėjomis ir gimsta kostiumai.
Kuo išskirtiniai jūsų kuriami spektakliai, pasirodymai?
Judita: Esame išskirtiniai tuo, kad mūsų scenarijai – autoriniai. Juos rašo Nerijus, kuria poeziją, groja gitara – viskas yra savos kūrybos. Mūsų pasirodymuose niekada nebus Pūkuotuko, Raudonkepuraitės.
Parašome temą, pritaikome, parodome vaikams, žiūrime, kaip reaguoja, pakeičiame tai, kas negerai, siekiame, kad būtų dinamika, skamba gyva muzika, dainos. Turi matyti ir jausti vaikus, kad jiems būtų įdomu. Išties po 40 minučių spektaklio būname visiškai šlapi.
– Ar jūsų spektakliai turi tikslą? Ko jais siekiate?
Nerijus: Skatinti vaiko mąstymą. Per spektaklį rodome įvairius daiktus, žiūrime, kaip vaikai į juos reaguoja, klausiame jų, kartais integruojame tokias lyg ir viktorinas.
Judita: Sakyčiau, kad mūsų spektakliai apima edukacinę, kūrybinę, interaktyvią, muzikinę plotmę. Nerijaus scenarijai yra labai kūrybiški. Pirmasis spektaklis „Afrika“ buvo daugiau pažintinis, neįpareigojantis, vėliau atsirado „Kalėdų Senelis kitaip“, kuris pasakoja istoriją, kaip Kalėdų Senelis iš Šiaurės atvyko povandeniniu laivu. Šiame spektaklyje povandeniniu laivu tapo vonelė kūdikiams maudyti.
Viskas turi būti pateikta greitai ir aiškiai. Ir viskas labai priklauso nuo dinamikos. Jei pradėsi ilgai ką nors pasakoti, vaikams taps nuobodu.
Edukaciniais spektakliais tapo „Povandeninė pasaka“ – apie povandeninį pasaulį, „Linksmos daržovių istorijos“ ir lapkritį pasirodysiantis „Smagios eismo pamokėlės“.
Nerijus: Dabar – paveiksliukų amžius. Viskas turi būti pateikta greitai ir aiškiai. Ir viskas labai priklauso nuo dinamikos. Jei pradėsi ilgai ką nors pasakoti, vaikams taps nuobodu.
Judita: Todėl ir stengiamės tai išlaikyti. Džiaugiamės, kad vaikai įprastai net nenori išeiti spektakliui pasibaigus (šypsosi).
– Kur vyksta jūsų pasirodymai?
Nerijus: Spektras – gana platus, bet pagrindą sudaro ikimokyklinio ugdymo įstaigos, lopšeliai-darželiai, progimnazijos pradinės klasės, privačios šeimų šventės – gimtadieniai, krikštynos, įmonių šventės, įvairūs vieši renginiai, kurie vyksta miesto erdvėse, tarp jų – ir festivaliai. Kol kas dar esame mobilus teatras – važinėjame po Lietuvą, neturime savo erdvės, kur būtų galima ateiti pažiūrėti spektaklių.
– Šiandien iš savo veiklos gyvenate, o kokia buvo pati pradžia? Ar lengva tą kelią prasiskinti?
Judita: Pradėjome labai kukliai. Sunkiausias etapas – kai niekas tavęs nežino ir turi „prasimušti“. Kasdien važinėdavome po darželius, norėdami save pristatyti, apie save papasakoti. Vėliau pasidarėme tokį parodomąjį, mus pristatantį albumą. Kai jau galėjome parodyti ir svetainę, buvo kiek lengviau.
Nerijus: Būdavo ir taip, kad niekas nenorėdavo su mumis kalbėtis ir nieko apie mus išgirsti. Telefonu išvis sunku ryšį užmegzti, bet ir gyvai ne visada pavykdavo. Pirmą dieną, kai grįžome po visų važinėjimų po darželius, sviedžiau į kampą tą savo vadybos sąsiuvinį, supratau, kad čia bus labai sunku, apėmė didelė neviltis. Aišku, paskui aš tą sąsiuvinį susirinkau ir važinėjome toliau.
Judita: Vėliau atsirado rekomendacijų feisbuke, tada ėmė daugėti ir kvietimų.
– Kiek daugiausia spektaklių esate suvaidinę per dieną?
Nerijus: Vienuolika! Vienoje vietoje, tie spektakliai vyko vienas po kito su minimaliomis pertraukomis. Tačiau daugiau taip nebedarėme. Vienas dalykas yra pajamos, kitas – supranti, kad tai – peržengia žmogaus proto ribas.
Judita: Kalbant apie intensyvumą, per praėjusį kalėdinį laikotarpį per 10 dienų turėjome 38 spektaklius. Visa tai išties atsiliepė sveikatai ir dabar jau stengiamės tokių intensyvių vaidinimo etapų nebeturėti.
Nerijus: Savy turime daug perfekcionizmo ir neleidžiame sau „pachaltūrinti“, padaryti ne iš širdies. Tad tokie kiekiai pasijaučia.
– Dirbant su vaikais atsidavimas ir nuoširdumas – būtini. O kaip reaguoja jūsų pačių vaikai į šią veiklą?
Judita: Dabar jau niekaip, iš pradžių – visaip. Dukra, kol buvo mažesnė, visad važiuodavo su mumis. Paaugusi pasakė, kad jai nebeįdomu, tuos spektaklius matė daugybę kartų.
Negalėdavome ateiti į vaikų šventes pažiūrėti jų Kalėdų Senelio, nes patys jais turėdavome būti kitų vaikų šventėse.
Nerijus: Negalėdavome ateiti į vaikų šventes pažiūrėti jų Kalėdų Senelio, nes patys jais turėdavome būti kitų vaikų šventėse. Ir, svarbiausia, jie matydavo, kad tėtis lipinasi barzdą, rengiasi, bet tai nesutrukdė ir toliau tikėti Kalėdų Seneliu (šypsosi).
– Kas įdomu šiuolaikiniams vaikams? Kas patraukia jų dėmesį?
Judita: Keistumas, originalumas. Nereikia jiems jokių dabartinių aktualijų. Pateik viską kūrybiškai, guviai, įsijausk ir būk vaiku, ir jiems patiks. Aišku, juos domina visa mūsų atributika, lėlės, visada nori eiti pažiūrėti, kas už širmos.
Nerijus: Kurdami savo spektaklius nesinaudojame populiariu priėjimu prie vaikų, kad scenoje atsirastų kokie nors „ant bangos“ esantys filmukų personažai ir pan. Kuriame savo autorinę programą, stengiamės pateikti įdomiai, kitaip, kad vaikus sudomintume.
– Kūryba reikalauja daug jėgų. O čia dar darbas su vaikais. Kaip nuo to nepavargstate? Kas veda į priekį?
Nerijus: Na, taip, kūryba tave degina, gali perdegti. Reikia atokvėpio, kad ta ugnis gyvesnė būtų. Svarstėme ir mes apie pertrauką. Vasarą stengiamės bent mėnesį du nedirbti, bet nebeišeina – žmonės vis susiranda.
Šioje rinkoje viskas gyva, patys save stumiame iš patogumo zonos. Jei tik joje užsibūtume, turbūt daugiau ir nebekurtume. Kai kuri naują spektaklį, vėl įsijungia mąstymas, originalių formų ieškojimas, nuperki spektakliui kokią smulkmeną, atsiranda kibirkštis.
Judita: Rotuojame spektaklius, kuriame naujus. Ta pati „Afrika“ jau šimtą kartų vaidinta, bet man vis tiek smagu tai daryti. Dabar rodydami spektaklį galime leisti sau paimprovizuoti, tai gelbėja nuo monotonijos.
Nerijus: Manau, visa tai neatsibosta, nes čia nuolat yra erdvės improvizacijai. Fiziškai gali būti išsekęs, bet ateina kita diena. O degančios vaikų akys irgi įkvepia, jie bendrauja, kartais ateina ir apsikabina, pasijunti reikalingas.
Nors būna, kad per spektaklius suaugusieji stovi ir kalbasi, tada jautiesi nei šiaip, nei taip. Bet vėl ateina nauja diena, kitas spektaklis pasiseka ir vėl viską kompensuoja.
– Kaip patys geriausiai pailsite ir atsipalaiduojate nuo savo veiklos?
Judita: Neseniai pradėjome lankyti baseiną.
Nerijus: Anksčiau buvo kelionės, kurios padeda atitrūkti.
Šioje rinkoje viskas gyva, patys save stumiame iš patogumo zonos. Jei tik joje užsibūtume, turbūt daugiau ir nebekurtume.
Judita: Bet dabar intensyviai taupome naujam būstui, nes visa šeima tebegyvename vieno kambario bute. Dabar išties norėtųsi kokios pusės metų pertraukos, išvažiuoti kur nors į šiltus kraštus, pamedituoti, pasisemti naujos energijos.
Nerijus: Nueiname į „Palėpės“ teatrą pažiūrėti spektaklių. Paradoksas tai, kad vaikystėje labai nėmėgau to buitinio, hiperrealistinio teatro, jis mane įbaugino. O meilė teatrui užgimti pradėjo labai palengva per spektaklius vaikams, Judita vis nusivesdavo į kokį spektaklį, pamačiau gerų teatro pavyzdžių, kurie mane užkabino. Buvau pašiurpęs, kaip gerai gali būti (juokiasi).
Judita: Kitaip tariant, nuo teatro ilsimės eidami į teatrą – tik suaugusiesiems (juokiasi).
– Visa šeima gyvenate vieno kambario bute, drauge su vyru dirbate ir kuriate. Kaip viską suderinate?
Judita: Vaikai išeina į mokyklą, lanko daug būrelių. Nėra lengva (šypsosi). Dažniausiai miegoti einame visi kartu, nes vienas kambarys, tad šviesos turi būti užgesintos. Dar yra gana didelė virtuvė, ten yra sofa, kurią galima išsiskleisti. Tačiau daiktų jau nebesutalpiname, nes, be visa ko, namuose dar laikome ir kai kurias spektakliams skirtas priemones.
– Pokalbio pradžioje užsiminėte, kad per pirmąsias repeticijas ir lėlės skraidė. Kaip dabar viskas vyksta, kokia jūsų bendravimo ir sutarimo paslaptis?
Judita: Dabar jau lėlės nebeskraido, esame nusigludinę (šypsosi).
Nerijus: Po spektaklio pasakome vienas kitam pastabas. Manau, kad konstruktyvi kritika augina.
Judita: Šiaip mes gana ramiai bendraujame ir namuose, ir scenoje.
Nerijus: Kuriant naują spektaklį vėl bus nauji iššūkiai, pastabos.
– Ar pabostate vienas kitam?
Judita: Scenoje – ne. Gyvenime – kartais taip (šypsosi).
– Bet tai tikriausiai natūralu ir džiugu, kad scenoje drauge jaučiatės gerai. Kokių turite artimiausių kūrybos planų?
Judita: Lapkritį planuojame pristatyti spektaklį „Smagios eismo pamokėlės“.
Nerijus: „Šerkšno tyla“ iš esmės yra įšaldyta, nors visai neseniai įrašėme dainą „Vilniui“. Jei atsirastų muzikantų, norinčių prisijungti, kad galėtume išplėsti skambesį, visada esu pasiruošęs „Šerkšno tylą“ laikyti kaip poilsio, pomėgio zoną. Įrašai kainuoja daug, bet yra labai daug tekstinės medžiagos, kuri nėra įgavusi formos. Jei kada sumažinsime teatro veiklos, atsiras daugiau laiko muzikai.
Judita: Čia didelis Nerijaus noras.
