Patirtis tik einant pėsčiomis ir sporto salėje
Tiesą sakant, apie bėgimą galvojau jau senokai, tačiau kai prieš kelerius metus pabandžiau bėgti, supratau, kad gyvenime niekam tiek blogo nesu padariusi.
Todėl galiausiai pasirinkau treniruotes sporto salėje. Dar seniau esu atradusi pėsčiųjų žygius, ir, kai yra laiko, pėsčiomis nueinu nuo 20 iki 40 kilometrų. Daugiausia, kiek teko nueiti, – 55 kilometrai per dieną. Tiesa, ar paskutiniuosius dešimt galima vadinti ėjimu – ir vėl labai abejočiau. Greičiau tai buvo sunkus parlingavimas į finišo vietą.
„Dabar aš žinau, kaip atrodo sužeistas pingvinas“, – eidama paskutiniuosius kilometrus sakiau sau.
Šią istoriją papasakojau ir Andrai. „Jei galėjai nueiti 55 kilometrus, vadinasi, po mėnesio treniruočių galėsi nubėgti dešimt“, – pasakė.
Jei taip nutiks – pavaišinsiu save pica ir pyragu. Dviguba porcija.
Kiekvieno fizinis pasirengimas – skirtingas
Jau po pirmosios bėgimo treniruotės supratau: keturios jėgos treniruotės per savaitę ir dažnas ėjimas pėsčiomis man leido išgyventi bėgimą. Jei ne – nežinau, kaip būčiau ištvėrusi. Juolab kad man jau seniai nebe aštuoniolika, o 43.
Jei taip nutiks – pavaišinsiu save pica ir pyragu. Dviguba porcija.
Tokios mano mintys prajuokino trenerę Andrą. „Atsižvelgiu į kiekvieno žmogaus galimybes ir jo fizinį pasirengimą. Jei jis mažesnis, tai ir krūviai mažesni“, – juokėsi mano pokyčių trenere sutikusi būti A.Jarulytė.
Mudvi susitinkame Kaune, „Ąžuolyno“ parke. Dar ne visai pavasaris: čia nėra žaliuojančių medžių, o pirmosios saulėtos dienos sportuojančius čia išgina dar rečiau nei vasarą ar šiltą pavasarį.
Dėl aprangos itin daug klausimų nekyla: tamprės, termomarškinėliai ir lengvas džemperis, kuris į šalį lekia jau maždaug po pirmųjų dvidešimties minučių.
Maskatuoti kojomis it irklais – blogai
Daugelį dalykų gyvenime mes darome netaisyklingai. Netinkamai valgome, mažai judame, neskaitome knygų, per retai pasakome, kad mylime.
Ne išimtis – ir bėgimas. Tie, kurie pradeda bėgioti, labai dažnai tą daro netaisyklingai. Taip sako ne tik Andra, bet ir kiti treneriai.
O man vis dar atrodo, kad nieko paprastesnio gyvenime nei bėgimas ar ėjimas nėra. Imi ir bėgi.
Tačiau iki bėgimo, sako trenerė, dar palauk. Visų pirma – viso kūno apšilimas, o tada – pirmieji mokomieji žingsniai. Straksėdama po „Ąžuolyną“ žingsniu, primetančiu „Sirtakį“, jaučiuosi mažumėlę keistai.
Toliau – taisyklingas kojų kėlimas ir jų dėjimas bėgant. Pėda, sako Andra, turi būti maždaug ties keliu ir po kūnu. Maskatuoti kojomis it irklais blogai.
Visi pirmieji bėgimo pratimai nėra tik mokomieji – jie taip pat apšildo skirtingus kojų raumenis ir paruošia juos intensyvesniam krūviui – bėgimui. Jie skirti čiurnai, blauzdai, dvigalviui raumeniui.
Mat ir bėgant galima patirti traumą: pasitempti raiščius, čiurną.
Pasiruošimas bėgimui truko maždaug 20 minučių. Taip – tik pirmą kartą, kitais kartais bus greičiau. Be to, po kiekvienos bėgimo treniruotės reikia padaryti ir tempimo pratimus: kojų, nugaros, rankų, krūtinės.
Tad bendrai viena bėgimo treniruotė tęsėsi apie valandą.
Bėgti „nuo kulno“ negerai
„O dabar bėgam“, – sako Andra.
Bėgam tai bėgam.
Kad bėgu, pajuntu jau po pirmųjų minučių. Sunku kvėpuoti, ir jaučiu, kad trūksta ištvermės. Turiu pasakyti, kad ėjimas – nors ir spartus bei ilgas – yra kur kas lengvesnis užsiėmimas.
„Tai – tik pirmą kartą. Kuo dažniau bėgsi – tuo ištvermė didės. Pamatysi – jau per antrąją treniruotę nubėgsi daugiau. Dar vėliau bėgimą galbūt pamilsi“, – guodė šalia bėganti Andra, sakydama, kad iš tiesų bėgimą prisijaukina ne visi. Ir tai – visiškai normalu.
Andra kalba, kad bėgti reikia „nuo pėdos“ – ne pilna koja ir ne atsispiriant nuo kulno. „Kai bėgi – jausk, tarsi pėdos pirštais bandytum „pakabinti“ asfaltą“, – aiškina trenerė.
Andra buvo teisi: antrą kartą bėgti jau buvo lengviau, tačiau dar toli gražu ne taip lengva, kaip norėčiau.
Pirmasis mūsų bėgimas buvo neilgas – manau, maždaug apie kilometrą. Jei visai atvirai – su trumpomis ėjimo pertraukomis.
Susitikus antrąjį kartą krūvis teko jau didesnis, taip pat intervalais mane privertė bėgti greitai. Intervalinis bėgimas, sako trenerė, treniruoja širdį.
Andra buvo teisi: antrą kartą bėgti jau buvo lengviau, tačiau dar toli gražu ne taip lengva, kaip norėčiau.
Šnirpščiau nosimi, mušė prakaitas ir raudonis. Turiu pasakyti, kad bėgimas yra greičiausias nuovargio būdas.
Tačiau įdomu tai, kad nuovargis labai greitai praeina – sulig pirmuoju atgautu kvapu jautiesi visai neblogai. Matai, kaip šviečia saulė ir aplink einančius žmones.
„Andra, o sako, kad bėgant gaminasi laimės hormonas endorfinas“, – bėgdama sakau.
„Taip, tiesa“, – pritaria trenerė.
„Tai aš jau žinau. Endorfinas yra kai sustoji.“
Atletinio rengimo trenerė Andra Jarulytė: „Nesvarbu ar žmogus 10 metų kilnojo štangas, anksčiau bėgiojo mėgėjiškai, o galbūt ką tik pakilo nuo biuro kėdės — ruošti kūną bėgimui reikia visiems.
Kiekvienas turi silpnų vietų, kurias reikia nuolat pastiprinti, todėl nuskambės labai banaliai, bet greičiausias ir tiksliausias būdas pasiruošti bėgimui yra treniruotis kartu su treneriu, kuris specializuojasi būtent bėgime.
Neiname pas psichologą išsirinkti tapetų spalvos, taip ir čia – reikia tinkamo žmogaus.
Aš niekada nelankiau lengvosios atletikos, profesionaliai sportavau dziudo 12 metų, tačiau turiu atletinio rengimo specializacijos bakalauro diplomą bei studijuoju magistro studijose sporto fiziologiją ir genetiką.
Visko išmokau Lietuvos sporto universitete, skaitydama mokslinę literatūrą, lankydamasi seminaruose bei stebėdama kitus lengvosios atletikos trenerius. Pradėjau pastebėti, jog pasitaiko, kad ir lengvosios atletikos treneriai nežino tam tikrų bėgimo technikos detalių. Mokytis treniruoti reikia nuolat, patys mokslininkai vienus dalykus paneigia, o štai labai greitai atranda ir naujų.
Man labai pasisekė, kad patekau į nerealų projektą „Judėk sveikai“, ir pradėjau dar labiau gilintis į lengvosios atletikos mokslą.
Manęs dažnai paklausia: nuo ko gi pradėti? Tačiau tai yra taip individualu, jog pasakojant man ima pintis liežuvis.
Kiekvienas žmogus turi savo istoriją, silpnąsias vietas, kurių, dažniausiai nė pats neįsivaizduoja. Tačiau, jei jau pradėjote bėgti vieni— neskubėkite. Ištvermę galima išsiugdyti labai greitai (padidinti plaučių kapiliaringumą, dėl kurio geriau pasisavinamas deguonis), bet raiščiai ir sausgyslės taip greitai nepasiduoda. Ypač jei nesportavote anksčiau ar esate po labai ilgos pertraukos.
Pajutus, jog ištvermė gerėja labai lengva „prisidirbti“ per greitai didinant krūvius. Patikėkite – po kiekvieno masinio maratono kineziterapeutai turi labai daug darbo „remontuodami“ mėgėjus bėgikus. Jokie šaldantys ar šildantys tepalai, paminkštinti batai ar sąnarius maitinantys papildai (tikrai nesakau, jog nereikia) nepadės išvengti traumų, jei raumenys nebus tinkamai paruošti.
Jokia meška nesiveja, nereikia tilpti į nustatytą laiką, todėl tai nėra taip sunku, kaip gali atrodyti.
Jurgita sporto salėje sportavo dvejus metus, mėgsta ilgus žygius, todėl visiškai realu nubėgti 10 kilometrų jau po mėnesio.
Jokia meška nesiveja, nereikia tilpti į nustatytą laiką, todėl tai nėra taip sunku, kaip gali atrodyti. Nors turėjome tik dvi treniruotes, aš matau, jog su ja labai lengva ir įdomu dirbti!
Suprantu, jog bėgimas yra iš esmės nelengva veikla ir prisijaukinti bėgimą iki tokio lygio, kai jis tampa lengvu bei smagiu užsiėmimu, reikia ryžto ir kantrybės, bet jaučiu pozityvų nusiteikimą ir smalsumą. Jurgita dažnai paklausia, kam skirtas vienas ar kitas pratimas, ir man tai labai patinka – su tokiu nusiteikimu galima pasiekti tikrai labai gerų rezultatų.“
