Protėvių medinukas – su istorija
Viename tokių medinių namų Žaliakalnyje gyvena architektas, interjero dizaineris Povilas Konkulevičius. Jis pasakojo, kad tarpukaryje namas priklausė jo proseneliui, provizoriui Kaziui Kerpei. Vėliau jame gyveno Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Leonas Bistras, Lietuvos kariuomenės brigados generolai – Kazys Sprangauskas ir Kazys Tallat-Kelpša. Sovietmečiu namas buvo privatizuotas, o XX a. pabaigoje P.Konkulevičiaus šeima jį išsipirko.
Sovietmečiu „sutvarkė“ ir namo fasadą – išplėšė visas dekoracijas ir sukalė lentas.
Pašnekovas sako, kad per 50 sovietmečio metų tarpukario Lietuvoje statytam namui padaryta nemažai žalos, kurią šiandien P.Konkulevičius stengiasi ištaisyti.
„Šito namo nesėkmė – jo didesnis dydis. Dėl to buvo nuspręsta buvusius keturis butus perdaryti į aštuonis. Kartu buvo praplatinti keli langai ir išimta labai svarbi rąstinės sienos detalė, dėl kurios namo siena tiesiog išlinko.
Sovietmečiu „sutvarkė“ ir namo fasadą – išplėšė visas dekoracijas ir sukalė lentas. Originalus išliko koridoriaus langas, frontonas ir balkono turėklai. Jei bus galimybių ir finansų, bandysiu sugrąžinti buvusią išvaizdą“, – kalbėjo architektas.
Norėdamas sugrąžinti bent dalį prarastos originalios medinio namo išvaizdos ir jį renovuoti, pašnekovas maždaug prieš penkerius metus pradėjo domėtis mediniais namais ir jų specifika.
„Reikia suprasti, kad renovuoti seną namą užima laiko, ir tai nėra greita investicija, kuri kaipmat atsipirks. Supratau, kad tai ilgas ir kantrus darbas, todėl pamažu pradėjau tuo domėtis ir mokytis“, – teigė jis.
Šiandien šiame name septyni butai: viename gyvena pats P.Konkulevičius, kitame – jo tėvai, o likę būstai renovuojami, juose kuriamas interjeras, naudojant surinktą tarpukario namų furnitūrą. Vėliau butai bus išnuomojami.
Tarpukario palikimas metamas lauk
Tarpukaryje galutinai susiformavusio Kauno Žaliakalnio rajone svarbią vietą užima tuo metu pastatyti mediniai namai, neretai vietinių vadinami tiesiog Žaliakalnio medinukais. Kai kas juos laiko svarbia rajono savasties dalimi, kuri dėl lėšų stygiaus remontui ir renovacijai nyksta. Mediniai namai, kurių kadaise čia buvo apstu, pamažu yra griaunami, o jų vietoje statomi nauji, šiuolaikiški objektai.
Besidomėdamas medinių namų fasadais, kaunietis pastebėjo, kad yra daug visokiausių lauko apdailos lentelių profilių detalių, kurios dabar pamirštos.
„Jeigu dabar kas nors norėtų namo fasadą dekoruoti kokiu nors senoviniu, tarpukario dailylenčių profiliu, parduotuvėje nerastų, nes jų tiesiog nėra. Dabar pardavinėjamos tik lygios apdailos fasadinės lentelės“, – pastebi P.Konkulevičius.
Jis sako, kad renovuojant ar griaunant medinius tarpukaryje statytus namus, viskas išmetama, sudeginama, o rąstai neretai supjaustomi. Norėdamas išsaugoti tarpukario palikimą, savo garaže kaunietis priglaudžia rastą ar nusipirktą senovinę langų, durų furnitūrą, įvairias Žaliakalnio medinukų fasadines apdailos lenteles ir šiek tiek tarpukario baldų.
Gaila, nes daug dalykų ateityje bus prarasta, nors jau ir dabar yra. Mediniams namams, dvarams blogiausias dalykas yra laikas.
„Gaila, nes daug dalykų ateityje bus prarasta, nors jau ir dabar yra. Mediniams namams, dvarams blogiausias dalykas yra laikas. Mūras gali ilgiau pastovėti lauke, o štai rąstai lauke greit supūva, ir viskas. Labai gaila, kad daug gražių dalykų bus prarasta. Kiek galiu, bandau juos kaupti, o kai turėsiu laiko – sutvarkysiu“, – viliasi jis.
Bėgo į griūvantį namą
Per kelerius metus P.Konkulevičius sukaupė įvairiausių tarpukario medinukų metalinių detalių – rankenų, spynų, kabliukų, vyrių, langų, durų, senų baldų ir nemažai istorijų, ieškant ir parsigabenant šiuos daiktus namo.
Architektas pasakojo apie Žaliakalnyje stovėjusį geltoną medinuką, kurio vietoje dabar pastatytas tamsių plytų mūro namukas, atkartojantis čia stovėjusiojo formas.
„Kadangi tikslas buvo labai greitai jį nugriauti, sienas griovė ekskavatoriumi. Aš prisistačiau ir paklausiau, ar galiu kai ką ištempti, juk vis tiek nieko nereikia – viską veža į šiukšlyną. Man leido. Kai ekskavatorius neveikdavo, aš staigiai užsidėdavau šalmą ir lėkdavau į griūvantį namą traukti visko, ko tik galima“, – juokdamasis prisimina P.Konkulevičius.
Kai ekskavatorius neveikdavo, aš staigiai užsidėdavau šalmą ir lėkdavau į griūvantį namą traukti visko.
Tąkart iš griūvančio namo jis parsivežė furnitūros, dalį laiptų, drožinėtų liaudiškais motyvais, dvigubą medinio lango rėmą.
„Draugai juokiasi, nesupranta, kaip aš vienas sugebėjau visą langą atsivežti iki namų. Iš tiesų, vos atitempiau iki mašinos, ieškodamas pusiausvyros jį pakėliau. Bet, kai jį sutvarkysiu, bus įdomu parodyti lango darinėjimosi principą“, – įsitikinęs kaunietis.
Jis sako, kad tarpukaryje statytas namas dar tikrai galėjo stovėti ir griauti jo nereikėjo.
„Ten, kur augo vijokliai, po langais buvo šiek tiek papuvę, bet visa tai yra sutvarkoma. Reikėjo tiktai kantrybės, šiek tiek meilės, noro, ir tas namas būtų stovėjęs dar labai ilgai. Juolab didžiąją dalį namo rąstų vežė kitam asmeniui, kuris aiškino, kad tai yra geri rąstai“, – prisiminė architektas.
Seni daiktai pritaikomi naujai
Gali pasirodyti, kad P.Konkulevičius žmogus, kuris mano, kad viskas, kas sena, turi likti ir negalima nieko griauti, tačiau jis tikina, kad taip tikrai nėra.
„Aš nesu tas žmogus, kuris mano, kad reikia viską saugoti ir nieko negalima nugriauti. Viskas turi evoliucionuoti, kažkas turi būti nugriaunama, kad būtų galima pastatyti kitką. Lygiai kaip ir tarpukario modernizmas, kuriuo daug kas žavisi, bet niekas nepagalvoja, kad prieš juos kažkas irgi stovėjo. O stovėjo tikriausiai irgi mediniai namai, kuriuos reikėjo nugriauti, kad pastatytų šituos namus.
Turi būti nugriaunama, tačiau kokybiškai, kad po keliasdešimt metų sakytume, jog gerai pastatė dabartinius namus ir gal reikėtų juos išsaugoti. Bet, deja, didžioji dalis dabartinių namų neturi vertės. Jie stikliniai – beveidžiai – ir po maždaug 50 metų juos reikės nugriauti“, – mano architektas.
Didžioji dalis dabartinių namų neturi vertės. Jie stikliniai – beveidžiai – ir po maždaug 50 metų juos reikės nugriauti.
Pašnekovas akcentuoja, kad jam svarbu išsaugoti tarpukario namų fasadų, interjerų detales, tačiau šiandien nebūtina jas naudoti pagal pirminę paskirtį – pasitelkus fantaziją galima improvizuoti.
„Nebūtinai reikia atkartoti tai, kas buvo praeityje, – tos formos ir detalės gali evoliucionuoti. Tik pagrindas visada remiasi į praeitį, nėra taip, kad kažkas atsiranda dabar ir vystosi. Lygiai kaip ir architektūra. Pavyzdžiui, tarpukario modernizmas turi nemažai liaudiškų motyvų, o tai paimta iš praeities“, – pažymi kolekcininkas.
Tarpukario baldai ir interjero detalės
Per kelerius metus daiktų rinkimo susikaupė ir nemaža tarpukario baldų kolekcija. Pavyzdžiui, kol kas saugiai surūšiuotos garaže restauracijos laukia trys tarpukario metu pagamintos drabužių spintos.
„Žiūrėdamas į ateitį galvojau, ar pirkti baldą iš „Ikea“, kur geresnės kokybės jis kainuoja brangiau, ar pagamintą iš kokio nors medžio lukšto ar masyvo baldą. Nusprendžiau, kad bus lyg senovėje – kai žmonės turėjo savo skrynias, tai čia kiekvienas butas turės savo ypatingą, restauruotą spintą, kuri kartu bus ir kaip interjero detalė“, – pasakojo P.Konkulevičius.
Architektas tikino, kad tiek baldų, tiek furnitūros neretai ieško skelbimuose, o kai randa, ko ieškojęs, labai džiaugiasi.
„Šitie baldai atgabenti ko ne iš visos Lietuvos. Jeigu kokį įdomų baldą parduoda Rokiškyje, susiskambinu ir susitariu, kad palaikytų bent iki vasaros. Tada nuvažiuoju, išsiardau ir jaučiuosi lyg išgelbėdamas kokią kirvarpų suvarpytą spintą, kuri buvo tvarte, o dabar gimsta naujam gyvenimui! O kai į ją žiūri, žinai, kad ji daug, daug istorijų mačiusi ir girdėjusi, kad jei tik galėtų kalbėti, kiek daug papasakotų, taip pat kiek žmonių matė, kurių dabar jau nebėra.
Nemažai žmonių mėgsta imituoti senovę – kažką patrinti, dekupažuoti, o čia nieko nereikia. Papuvusias detales protezuoji, jų neslepi – rodai ir matai seną baldą su jo istorija“, – žavisi pašnekovas.
Spinta graužta kirvarpų, pelių ar žiurkių, visa nutrinta. Restauruotojas norėjo protezuoti, bet aš sakiau – palikite, čia irgi yra istorija.
Būtent iš Rokiškio pargabenta mirkyto ąžuolo spinta jau yra restauruota ir laukia šeimininkų bute, kuris bus išnuomotas.
„Spinta graužta kirvarpų, pelių ar žiurkių, visa nutrinta. Restauruotojas norėjo protezuoti, bet aš sakiau – palikite, čia irgi yra istorija, tegul būna ši skylė. Nemanau, kad viskas turi būti lygu ir gražu. Čia yra sena, ir turi tai matytis“, – įsitikinęs kolekcininkas.
Architektas dalijasi ateities planais ir sako, kad pabaigtas renovuoti tarpukario medinis namas neturės vieningos temos.
„Kolekcionavimas dažniausiai asocijuojasi su senove, o aš noriu rinkti daiktus, kurie lyg gyvenimo detalės. Aš esu gyvenimo detalių kolekcininkas.
O šį namą įsivaizduoju tarsi muziejų. Jis neturi turėti vientisos temos, nes čia yra sena, ko serijiniu būdu nepagaminsi. Dėl to imi, ką turi. Čia viena rankena bus vienokia, kitur – kitokia, apie jas bus galima pasakoti istorijas“, – į ateitį žvelgia jis.
