Parodoje „Paslaptys II“ pristatomi darbai kalba apie skaudžią pokario metų patirtį ir šio laikotarpio paslaptis. Pasak menotyrininkės dr. Virginijos Vitkienės, visi parodos kūriniai slepia daugiau, negu vaizduoja, o L.Jonikė miniatiūrinėmis formomis geba kalbėti apie didelius, skausmingus momentus.
Taupi eksponatais paroda pasakoja gilias istorijas, pačios autorės teigimu, ji, palyginti su kitais jos darbais, yra labiau asmeniška.
Parodą aplankę lankytojai visų pirma kviečiami praeiti tuščiu tūtelių taku, skirtu partizanui slapyvardžiu Senis Juzė atminti, taip pat laukia pažintis su partizanų marškinių siuvėja Adele Kalesinskiene.
Pati paroda, kaip teigiama jos pristatyme, papildo ir pratęsia muziejaus Tremties ir pasipriešinimo sektoriaus pasakojimą.
„Istorijos“ – apie istorijas
Kalbėdama apie eksponatus L.Jonikė pasakoti pradeda nuo vieno jų, pavadinto „Istorijos“.
„Tai yra autentiška mano senelio, kurio aš nepažinojau, nuotrauka. Močiutė man rodydavo šią nuotrauką ir pasakojo, kad senelis nenorėjo tarnauti rusams, tad išėjo į mišką, iš kur nebegrįžo.
Kai man buvo maždaug tiek metų, kiek tada seneliui, aš ėmiau labiau domėtis ir panorau padaryti partizanams skirtą darbą. Visų pirma pagalvojau, kad bus marškiniai“, – pasakojo L.Jonikė.
Kiaurai persiuvo antpirštį
Lietuvos liaudies buities muziejaus fonduose atradusi partizanų marškinius, pagal juos L.Jonikė ėmėsi darbo – išsiuvinėti juos ant plastikinio pagrindo.
„Šie marškiniai mane sudomino tuo, kad yra labai įdomi saga – rankomis apsiūta. Pasiėmiau juos kaip eksponatą, kaip darbinę medžiagą. Ir sutapimas: po devynerių metų čia, Rumšiškėse, surengiau parodą“, – sakė menininkė.
Marškinius ji siuvinėjo ant plastiko, o darbas tęsėsi maždaug metus. Nuo sudėtingo darbo Linai nustojo augti nagas, o vienu metu, siuvinėdama, ji pajuto dūrimą.
Marškinius ji siuvinėjo ant plastiko, o darbas tęsėsi maždaug metus.
„Pasirodė, duria, nes kiaurai persiuvau antpirštį. Siuvinėjant ant plastiko teko naudoti fizinę jėgą stumiant (adatą). Tad „Istorijose“ eksponuojami ir antpirščiai“, – sakė Lina. Beje, šie antpirščiai taip pat su istorija: jie priklausė Linos senelėms.
Istorijos, kuriant „Istorijas“, tarsi ateidavo pačios. Pavyzdžiui, viena Prancūzijoje gyvenanti moteris, išgirdusi apie Liną ir jos siuvinėjimus, padovanojo savo antpirštį.
„Kurį su mylimu vyru kažkada pirko, štai su tuo įdėkliuku. Paskui gavau dar ir adatinę, kurią man kita moteris atvežė iš Paryžiaus. Į ją aš smaigiau dalį adatų, kurios, siuvinėjant plastiką, lūždavo“, – pasakojo menininkė.
Take – per 4 tūkst. tūtelių
O tuščių tūtelių takas? „Kai sugalvojau, kad man reikia daug tūtelių, išsiaiškinau, kad jos yra skirtingos. Rusų laikais būdavo vienokios, paskui – kitokios“, – sakė Lina.
Sugalvojusi sukurti tuščių tūtelių taką, jų Lina ieškojo visur: skelbėsi laikraščiuose, rašė skelbimus.
„Per dvejus metus surinkau daugiau kaip 4 tūkst. tūtelių“, – pasakojo L.Jonikė.
Tuščių tūtelių takas buvo konkursinis darbas, pateiktas Venecijos bienalei, o autorei padėjo architektas Audrys Karalius. Tiesa, tąsyk darbas į Venecijos bienalę nepateko, vėliau buvo pristatytas Kauno bienalėje, eksponuotas kitose autorės parodose.
2014 m. tūtelių takas ir siuvinėti drobiniai marškiniai Kaune apdovanoti kaip geriausias metų kūrinys.
„Tu atsuki nugarą miškui“
Apsilankiusius parodoje menininkė kviečia be baimės žengti tūtelių taku. Nors daugelyje muziejų eksponatai rankomis neliečiami, šis yra išimtis.
Tuščios šovinių tūtelės yra užmautos ant medvaržčių, o kiekvieną kartą, darbą vežant į parodas, menininkei reikia jį surinkti: pritvirtinti kiekvieną medvaržtį ir ant jo užmauti tūtelę.
Tokia idėja, sako L.Jonikė, atvėrė dar vieną potyrį: takas nėra visiškai stabilus, o juo einant girdisi ir garsas: „Išėjo tai, ko aš neplanavau: paviršiaus nestabilumas ir garsas einant.“
Kodėl takas? Nes partizanai, sako kūrėja, dažniausiai slėpėsi, buvo pasitraukę į miškus.
„Bet ta situacija, kokia buvo – ar tu šaudai, ar į tave šaudo – karas yra visada blogai, agresija iššaukia agresiją. Apie tai yra kalba. Nes kai tu eini į mišką – matai mišką, o apsisuki eiti atgal – tu atsuki nugarą miškui. Aš nežinau, ar žmonės pasiima tą jausmą, bet aš to norėjau“, – sakė L.Jonikė.
„Išsiuvinėjau ją kaip madoną“
Dar vienas eksponatas – L.Jonikės senelio antkapio fotovizualizcija, taip pat susitikimas su partizanų marškinių siuvėja A.Kalesinskiene.
„Kai aš vis dariau didelius darbus, pavargdavau ir galvodavau, kad nebūtinai didis turi būti didelis. Kai rinkau medžiagą apie partizanus, paėmiau interviu iš A.Kalesinskienės. Ji, kai buvo jauna, siuvo partizanams marškinius. Apie tai ir pasakojo. Pasidariau tada keletą nuotraukų, o tas įrašas nebuvo naudojamas maždaug ketverius metus.
Kai 2016 m. rengiau parodą, staiga pagalvojau, kad atėjo laikas Adelei. Taip padariau miniatiūrą. Aš ją išsiuvinėjau kaip madoną, ąžuolo lape, su aukso gijomis.
Parodoje galima išgirsti ir jos pasakojimą. Įrašas trunka 17 minučių. Galima klausytis, kaip ji kalba. Niekas neiškarpyta, niekas netrumpinta, kartais ji savo pasakojime painiojasi pati, bet tai – gyva jos kalba. Tada, kai ją kalbinau, Adelei buvo apie 90 metų“, – pasakojo A.Jonikė.
Nors L.Jonikės paroda keliauja po įvairias erdves, tačiau, kaip sako pati autorė, beje, taip pat gyvenanti Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje yra ypatinga aura, o eksponatai šiose erdvėse kalba sava kalba, ne tik pasakoja istorijas, tačiau leidžia patirtį ir jausmą.
L.Jonikės paroda „Paslaptys II“ Lietuvos liaudies buities muziejuje veiks iki spalio 15 d.
