„Suknelė – šioje iniciatyvoje tik artefaktas ir tema pokalbiui, svarbiausia – bendravimas tarp kartų“, – taip idėją pristatė Laura Balčiūtė, kuri net keletą metų ruošėsi įgyvendinti šią iniciatyvą.
Močiučių suknelių atgaivinimo idėją palaikė ir aštuonias unikaliausias bei socialiai jautriausias istorijas padėjo išrinkti visuomeniškos ir iniciatyvios moterys: Beata Nicholson, Nomeda Marčėnaitė ir Vida Greičiuvienė. Įžvelgdama kuriamą socialinę pridėtinę vertę, iniciatyvą ėmėsi globoti LR Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė. Kviečiame skaityti pirmąją šių istorijų dalį.
Aguonomis pražydusi suknelė
„Kriaučkelė (taip žemaitiška tarme buvo vadinamos siuvėjos) nuo jaunumės buvo, viso kaimo moterytės šniūrais traukdavo. O kaipgi kitaip? Tik geros širdies žmogus kitus į save palenkia“, – su šilta šypsena dalydavosi mano bočius jaunystės prisiminimais apie savo žmoną. Moteriškaičių eiles ir aš pamenu. Sukiodavosi jos močiutės kambarėlyje, kol ši jas matuodavo, dailindavo, o susirinkusiųjų čiauškėjimui nurimus, ritmingas džin-gan pasigirsdavo“, – taip šiltą pasakojimą pradeda Laura Stankūnė.
Nors ji paveldėjo daug močiutės suknelių, atmintin ypač įstrigo aguonų raštų, ta, kurią močiutė taupė ypatingai progai: „Žinai, vaikel, pasaugosiu šitąją dar, juk nesipuoši čia kiekvieną dieną… Progos kokios sulauksiu ir jau tada...“ – atsakydavo močiutė, mano užklausta, kada ji su gražiąja savo suknele suksis. Ir nuoširdžiai apmaudu, kad neprisimenu močiutės, aguonomis pražydusios. Širdy viliuosi, kad tokia proga pasitaikė ir ne kartą“, – pasakoja pašnekovė.
Tačiau pati L.Stankūnė progos nelaukė ir nors močiutės jau nebebuvo, susirinko sukneles iš jos spintos. „Aišku, reikėjo jas priderinti prie mano figūros, bet iš mano spintos jos niekur neiškeliauja. Priderinusi skirtingus aksesuarus, galiu pasipuošti ir į pliažą, ir į vakarienę“, – džiaugiasi moteris ir priduria, kad tai ne tik drabužis, bet ir ryšys su močiute.
„Manau, kad tos suknelės turi labai daug emocinės vertės, jos ne tik vizualiai man tinkamos, bet, vilkint jas, grįžta prisiminimai apie močiutę. Močiutės šiame pasaulyje nebėra jau ne pirmi metai, bet pasipuošus jos drabužiais, visada aplanko šypsena ir šiluma“, – tikina L.Stankūnė.
Per daiktus perduodamos istorijos
Pašnekovė sako, kad ši iniciatyva ją nudžiugino dėl tvarumo idėjų skatinimo: „Džiaugiuosi tokiomis iniciatyvomis, nes greitas vartojimas man nėra priimtinas. Apsižvalgius, kas darosi šiandieniniame pasaulyje, kai netgi garsūs mados namai degina nepanaudotų kolekcijų rūbus, nukrato šiurpas“, – sako pašnekovė.
Aš manau, kad ir per daiktus galime taip pat dalintis, juk tai – mūsų istorija, mūsų šaknys.
Tik iš aplinkinių nuostabos, jiems sužinojus, kad suknelė močiutės, L.Stankūnė suprato, jog tai retas ir išskirtinis dalykas: „Turbūt ne visi tokių rūbų turi išsaugoję, o galbūt ne visi ir sugalvoja, kad taip galima. O man tai tarsi ryšys, gaubianti šiluma. Juk senais laikais, kai nebuvo rašytinių šaltinių, informaciją perduodavo iš lūpų į lūpas. Aš manau, kad ir per daiktus galime taip pat dalintis, juk tai – mūsų istorija, mūsų šaknys“, – sako L.Stankūnė.
Ypatingas siuntinys iš Australijos
„Močiutės suknelės jau senai gyvena mano spintoje, bet ši man ypatinga. Ją močiutė saugojo ir tik prieš kelerius metus ištraukusi pasakė, kad esu pasiruošusi. Močiutei šiandien 90 m., bet ji atsimena visas 14 su šia suknele atšoktų vestuvių ir dar daug aplankytų teatrų bei jubiliejų. Paruošusi suknelę, ji liepė man apsirengti ir nunešti gerai siuvėjai, kad pataisytų taip, kaip ji matė. Nesiginčijau ir šią vasarą paprašiau leidimo su šia suknele sudalyvauti pirmose vestuvėse. Močiutė nusišypsojo ir atsakė, kad būtent tokiai vasarai ji tinkama“, – šypteli Ieva Girdvainienė.
Suknelė ypatinga ne tik savo išskirtinumu, bet ir sentimentalia istorija. Dar 1962 m. ją atsiuntė senelio pusbrolio šeima, gyvenanti Australijoje ir žinanti visą ilgą ir sudėtingą jų tremties istoriją.
„Močiutė pasakoja, kad 1958 m. grįžus iš Sibiro taip norėjosi pasipuošti, bet nieko nebuvo, todėl laiške į Australiją aprašė vienas vestuves, kuriuose buvo pasipuošę svečiai, ir giminaičiai suprato, kad dar daug vestuvių laukia jaunų žmonių. Taip labai gražiame popieriuje ir dėžėje su šilko juostele močiutę pasiekė ypatingas siuntinys“, – pasakoja pašnekovė.
Sulaukia daugybės komplimentų dėl išskirtinumo
I.Girdvainienė sako, kad dėvėdama močiutės sukneles visada jaučia ne tik drabužį, bet ir savotišką apsaugą, o su šia jautėsi dar ir ypatingai puošniai: „Močiutė ją vieną turėjo visoms ypatingoms progoms. Dabartiniame gausybės fone, kai mes tiek daug vartojame, perkame ir išmetame, smagus ir tas tvarumo jausmas“, – džiaugiasi pašnekovė.
Nesvarbu, kur nueičiau – ar į darbą, ar į vakarėlį – visada susilaukiu daugybės komplimentų.
Nors kai kurias sukneles teko pakoreguoti, moteris sako, kaip galėdama to vengia, nes nori išlaikyti jų unikalumą: „Medžiagos galbūt jau nėra tokios lengvos, kvėpuojančios, reikia rinktis, kada jas apsivilkti, bet tokios suknelės dabar negausi niekur. Nesvarbu, kur nueičiau – ar į darbą, ar į vakarėlį – visada susilaukiu daugybės komplimentų, nes jos yra unikalios. Mano močiutė nebuvo skudurinė Onutė, turėjo nedaug suknelių ir visas jas išlaikė. Turbūt todėl ne iškart jomis su manimi pasidalino, laukė mano brandos. O ir paauglystėje nebūčiau jų taip įvertinusi“, – priduria I.Girdvainienė.
Ragina dalintis ne tik istorijomis, bet ir daiktais
Pašnekovė džiaugiasi, jog dar turi močiutę, su kuria gali pasikalbėti ir išgirsti ypatingas suknelių istorijas: „ Labai vertinu bendravimą su močiute, o tokios iniciatyvos sukuria net ir netikėtus pokalbius. Mano močiutė papasakojo, kur buvo su šia suknele, kada paskutinį kartą ją buvo apsivilkusi, kodėl nustojo nešioti.
Pavyzdžiui, man buvo labai netikėta, kad, kai seneliai eidavo į kino teatrą „Pergalė“, būdavo būtina vilkėti suknelę, nes ten grodavo gyva muzika, vykdavo šokiai – sužinojau tai iš pasakojimo apie suknelę. Močiutė turėjo šią vieną puošnią suknelę ir jai jos užtekdavo, ji man net parodė būdų, kaip skirtingai galima ją stilizuoti: dirželį galima užsirišti ir vienu, ir kitu būdu, tuomet suknelė suskamba visai kitaip“, – pasakoja I.Girdvainienė.
Močiutė turėjo šią vieną puošnią suknelę ir jai jos užtekdavo, ji man net parodė būdų, kaip skirtingai galima ją stilizuoti.
Pašnekovė sako, kad ši iniciatyva ją net paskatino susimąstyti, kad galbūt neverta atsikratyti kai kurių drabužių, nes jie kada nors gali priminti dukroms apie ją pačią. „Mano dvi dukros dar mažos, bet ir jos jau įvertino, kad suknelės, kurias paveldėjau iš močiutės, atrodo visai kitaip, yra išskirtinės, unikalios. Kartais aš taip nevertinu savo drabužių, mąstau, kad reikia išmesti, bet tada pagalvoju, kad kada nors manęs neliks, o tas drabužis kažkam kitam bus toks pats simbolis.
Kviesčiau ir kitus senjorus pasidalyti ne tik savo istorijomis, bet ir daiktais. Kartais man atrodo, kad žmonės per kuklūs, nenori trukdyti ir taip tos istorijos nueina užmarštin. Nors kartais ir sunku sudominti, jei parodysite daiktą ir papasakosite su juo susijusią istoriją, bus gerokai įdomiau“, – ragina pašnekovė.
Įkvėpimo sėmėsi iš „Burdos“ žurnalo
Rita Vėberienė pasakoja, jog jos močiutės taftinė suknelė lagaminuose pragulėjo apie 35 metus po jos mirties. Netikėtai anapilin išėjusi močiutė, paliko ne tik kelionei paruoštus lagaminus, bet ir neatskleistą savo istoriją.
„Ji mane daug ko išmokė. Jos netikėtas išėjimas, kai man buvo keturiolika, viską nutraukė ir daug kas liko nesužinota. Liko jos sukrauti daiktai, bet niekam nekilo mintis kažką išmesti. Aš buvau tas žmogus, kuris po daugelio metų susidomėjo kas ten slypi“, – sako pašnekovė.
Pradėjus tyrinėti savo šeimos sukauptą istorinį bagažą, R.Vėberienė rado daugybę močiutės suknelių – vienos paruoštos dėvėti, o kai kurios nebaigtos siūti: „Ji nuolat mezgė, siuvo, siuvinėjo. Gyveno Klaipėdos krašte, Priekulėje, todėl turėjo galimybę iš vokiečių karininkų žmonų perpirkti žurnalą „Burda“, iš ten ir sėmėsi įkvėpimo“, – pasakoja pašnekovė.
Konkursui R.Vėberienė pasirinko suknelę, kurios medžiaga pas močiutę atkeliavo apie 1958-uosius. Medžiaga buvo brangi ne tik todėl, kad atkeliavo iš pačios Amerikos, bet ir todėl, kad tai buvo mylimo vyro dovana: „Siuntinius siuntė mano senelis, kuris pakliuvo į vokiečių lagerius kai traukėsi fronto linija ties Taurage, o vėliau emigravo į Ameriką. Ji tikėjosi kada nors vėl gyvent kartu, gal pavyks grįžti, gal ją pasikviesti, todėl vis ruošėsi pasipuošti“, – šeimos istoriją pasakoja R.Vėberienė.
Saulės kliošas – retenybė
Nors pašnekovė turi daugybę močiutės suknelių, užsidėjusi šią, visada prisimena, kad ji ypatinga.
„Mama pasakojo, kad močiutė buvo tokia laiminga dėl šios suknelės, net rodė kaip ji sukasi. Po karo nebuvo nieko, o būtent šiai suknelei ji gavo tiek medžiagos, kad užteko padaryti saulės kliošą, todėl ji ir džiaugėsi, atrodo, tokiu paprastu dalyku. O ir aš, apžiūrinėdama jos sukneles, nepaliauju stebėtis kaip nesikeičia mados, o moteriškumas visada madingas!”, – sako pašnekovė.
Šeimos relikvija – tautinis kostiumas ir kanklės
Ramutė Paukštė iniciatyvoje dalyvavo su močiutės tautiniu kostiumu, kuris skaičiuoja maždaug 60 metų: „Močiutė buvo kaimo muzikantė. Labai aktyvi, eidavo visur kur kviesdavo, todėl ir ant kostiumo laiko žymės jau matosi, buvo labai mylėtas ir nors figūra keitėsi, kostiumą pritaikydavo – buvo ilgintas, siaurintas ir platintas. Apsirengusi šiuo kostiumu ji visada atrodė pasitempusi, didžiavosi juo“, – pasakoja pašnekovė.
Jos močiutė šį kostiumą dėvėjo per valstybines šventes, mišių bažnyčioje metu arba vykdama koncertuoti, o kartu visur keliavo ir kanklės, kurios jau tapo šeimos relikvija ir dabar skamba jos anūkės rankose.
„Groti išmokau šešerių, taip mane gyvenime ir lydi ne tik močiutės kanklės, bet ir jos pamokymai. Galbūt tai ir nulėmė mano gyvenimo pasirinkimus, nes rinkausi muzikos mokytojo specialybę, pratęsiau tradiciją. Kartais pagalvoju – kiek daug dar nepaklausiau savo močiutės, kiek daug dar galėjo pamokyti, papasakoti. Kad ir apie šį kostiumą“, – susimąsto pašnekovė.
Nors užsidėti tautinį kostiumą progų ne tiek daug, R.Paukštė sako, jog bent kelis kartus pavyko juo pasipuošti: „Užsidėjus apima geras jausmas, lyg pasididžiavimas, jog išsaugojau tokį daiktą. Šiemet močiutei būtų sukakę šimtas metų, todėl dalyvavimas šioje iniciatyvoje buvo kaip savotiškas šios progos paminėjimas. Man atrodo, kad labai svarbu žinoti savo šaknis – iš kur mes atsiradome, kas buvo iki mūsų, kokios buvo tradicijos. Dabar pasaulis toks skubantis, jog nebežinai kur nulėksi, todėl naudinga atsisukti atgal – pagalvoti apie savo senelius“, – sako pašnekovė.
Parodos – keturiuose miestuose
Aštuonių nuotaikingų fotosesijų rezultatai – fotonuotraukos kartu su užrašytomis suknelių istorijomis – bus eksponuojamos vasarą Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Kaune. Rudenį fotoparodos iškeliaus į regionų miestus: Alytų, Marijampolę, Panevėžį. Pirmąją fotoparodą iki liepos 19 d. galima aplankyti Vilniaus Akropolio II aukšto fojė. Kitų fotoparodos atidarymų datos bus skelbiamos „60+ nemokamas žurnalas aktyviems senjorams“ feisbuko paskyroje.
Iniciatyvą ir fotoparodas organizuoja „60 plius“ kartu su rėmėjais: PC Akropolis Vilniuje, Klaipėdoje ir Šiauliuose, „Rūta“, „Tricollagen Peptide“, „Krinona”, kavos namais „Vero Cafe“, „CSC Pharma“ prekiniu ženklu „Feminella“, „Servier Pharma“, „Upa MCT“ sveikatos namais UPA.