Tačiau šiandien galimybė pozuoti fotografams suteikia Irenai didžiulę laimę. „Aš save vadinu drabužių kūrėja, nes dizainas toks abstraktus dalykas, o aš viską darau pati nuo... iki. Drabužių siuvimu susidomėjau dar vaikystėje ir ta meilė neapleido iki šiol. Siuvau drabužius ir sesės klasės draugėms, ir darbų pamokose, ir lėlėms. Atsimenu, kai nebuvo drabužių, mama vesdavo pas siuvėją. O aš sakydavau, kad ji siuva tokias negražias sukneles ir aš jų nenoriu dėvėti. Tad taip ir pradėjau pati siūti drabužius“, – juokiasi Irena, šiandien su malonumu dėvinti savo pačios kurtus drabužius.
Sakoma, kad moterys dažniausiai skundžiasi, jog neturi, ką apsirengti, net, jeigu spinta pilna. Irena priduria, kad, jeigu pritrūksta drabužių, ji juos pasisiuva iš naujo.
„Labai mėgstu vintažą, jeigu nuvykstu į Prancūziją, nepraleidžiu progos pasivaikščioti po krautuvėles ir atrasti išskirtinių drabužių. Tikrai nesu batsiuvys be batų – sau skiriu ne ką mažiau dėmesio nei klientui.
Būdavo parsivežu išskirtinius audinius tik vienai suknelei, nes Lietuva maža, klientės, neduok Dieve, susitiks kokiame vakarėlyje su vienodomis suknelėmis! Deja, kai atėjo krizė, baigėsi mano darbai, paskutinę kolekciją pristačiau prieš aštuonerius metus. Sau šiandien ir toliau siuvu, nes man visą laiką norisi ko nors naujo, o kol norisi, tai yra gerai. Mėgstu spalvas, todėl jų netrūkdavo ir mano kolekcijose – suknelės būdavo labai ryškios, gėlėtos ir tikrai įspūdingos.
Neprisirišu prie vieno stiliaus, mėgstu ir sportinį stilių, ir kimono, ir romantiškas sukneles. Domiuosi viskuo, kas gražu, tad mano gyvenime netrūksta kūrybos ir veiksmo. Pavyzdžiui, buvau sukūrusi medžiaginių rankinių kolekciją iš išskirtinių siuvinėtų audinių, su gėlėmis, geišomis. Vis bandau ką nors naujo, man patinka atrodyti skirtingai, nemėgstu vienodumo. Nesu iš tų moterų, kurios nusiperka vieną kremą, vieną pastą ir naudoja visą gyvenimą. Ne, man reikia patirti tai, ko dar nebandžiau“, – sakė pašnekovė.
Modelio darbas jau pažįstamas
Šiandien Irena priklauso senjorų modelių agentūrai „Power Agency“, tačiau modelio darbas jai pažįstamas nuo pat jaunystės – jai teko dirbti ir Maskvoje, ir atstovauti Vilniaus modelių namams, ir laimėti vieno prekių ženklo konkursą bei įkūnyti save kaip modelį.
„Pamačiusi Linos Plioplytės filmą „Amžinai stilingos“, beveik netekau žado. Jį žiūrėjau ne vieną kartą! Man buvo taip gražu ir taip gaila, kad Lietuvoje nėra tokių stilingų brandžių žmonių, tačiau dabar jau ir pas mus pradedama judėti šia mados ir stiliaus linkme“, – sako Irena.
Nesu iš tų moterų, kurios nusiperka vieną kremą, vieną pastą ir naudoja visą gyvenimą.
Ji priduria, kad modelio darbas jai labai patinka, kaip ir visos, su tuo susijusios procedūros: šukuosena, makiažas, apranga. Visa tai teikia labai daug džiaugsmo.
„Nėra taisyklių, kas yra grožis. Kaip sakoma, grožis slypi žiūrinčiojo akyse, tad kažkam gali būti įkvėpimas ir mūza, o kitas nieko tavyje nematys. Nemanau, kad grožis priklauso tik nuo amžiaus. Vaikystėje ir jaunystėje buvau labai kukli ir negalėjau savęs pavadinti gražia, man atrodė visi gražūs, bet tik ne aš. Su laiku žmogus ir jo grožis keičiasi, tačiau juk pats svarbiausias yra žavesys, vidinis spindėjimas. Būna, kad sutinki moterį ir ji spinduliuoja, patraukia savo spindėjimu, tai turbūt ir yra tikrasis grožis“, – sako Irena.
Kodėl jaunystės kultas toks svarbus?
Irena sako, kad vyresnio amžiaus žmonės dažnai kiek nustumiami į šoną, nes visame pasaulyje jaunystės kultas vis dar užima labai aukštas pozicijas.
„Iš kitos pusės manau, kad tikras grožis nesensta – atsiranda raukšlių, žilų plaukų, tačiau bruožai išlieka tie patys ir čia yra labai daug žavesio.
Su metais jaučiuosi turtingesnė ir gražesnė, gal tik gaila, kad gimiau tokiais laikais, kai galimybių nebuvo tiek daug, kiek dabar. Kai pagalvoji, juk ir seniau pasaulyje vykdavo mados festivaliai, tačiau mes apie tai nieko nežinojome. Kartais apima toks jausmas, kad jaunystėje nieko nežinojau. Mano močiutė sakydavo: "Kol gyveni, tol mokaisi." Vaikas būdamas to nesupratau, man atrodydavo, kad močiutė viską žino. O dabar jau žinau, kad tai – auksiniai žodžiai“, – juokiasi Irena, šiandien skirianti labai daug dėmesio savo tobulėjimui ir iš rankų nepaleidžianti knygų.
Jos nuomone, perdėtas jaunystės vaikymasis, kai prarandamas saikas, nėra išeitis. „Kaip sakau, kiekvienam žmogui savo. Jeigu jis laimingas, tai ir svarbiausia. Tačiau mano akimis, kai veide matosi visos injekcijos ir operacijos, tai nėra išeitis. Savo grožio paslapčių neturiu – svarbiausia yra sportas, tačiau reikia labai daug valios, kad prisiverstum pasportuoti. Dar pridėkime ir sveiką gyvenimo būdą, mitybą ir maistą. Juk tai visiems puikiai žinoma, bet veikia“, – juokiasi Irena.
Paklausta apie tai, kas jai yra laimė, Irena sako, kad laimė priklauso nuo paties žmogaus. „Jeigu tu nori būti laimingas, turi dėti pastangas. Pomėgiai, darbas, atsidavimas kūrybai – tai juk ir yra laimė. Šiandien aš tikrai laiminga! Turiu tiek planų ir svajonių, kad mano širdis visada dega. Keliauti, mokytis, bendrauti – visa tai yra nuostabi gyvenimo dalis“, – sako I.Brusokienė.
