– Nors savo prekių ženklą „Grand Secret“ (liet. „Didžioji paslaptis“) įkūrei vos daugiau kaip prieš pusmetį, tačiau gerbėjų gretos sparčiai auga. Iš kur semiesi įkvėpimo?
– Kūrybos idėjos mane aplanko pačios, tarsi iš giedro dangaus. O ir reklamuodamas savo kūrinius socialinėje erdvėje nevengiu gilesnių tekstų prie nuotraukų. Pavyzdžiui: „Šokant ant medžių šakų paleidžiame rytinę rasą krist žemyn ir ji lyg krištolas, krintantis iš aukštyn, sublizga paslapties užantyje…“ Rašydamas atitrūkstu nuo kasdienybės, tarsi persikūniju į kitą personažą ir leidžiu laisvai lietis savo mintims. Draugai stebisi ir netiki, kad tokius tekstus rašau pats, o ne iš knygos. Gal tai ir prisideda prie mano kūrybos sėkmės (šypsosi).
– Kaip apibūdintum savo prekių ženklą? Kodėl būtent toks pavadinimas?
– Daugelis iki šiol teiraujasi to paties. Visus aksesuarus kuriu iš tikrų akmenų, o kiekvienas jų turi savo istoriją ir, be abejonės, paslaptį. Kaip ir prisiminimas iš vaikystės, kai per gimtadienį užpūsdami žvakutes ant torto turime sugalvoti norą, o tada visi puola klausinėti: tai koks tas noras? Tu jo nesakai, nes jis gali neišsipildyti – tai ir lieka tavo didžiąja paslaptimi. Taip ir yra su šia pavadinimo idėja.
Iš tiesų pavadinimą kūriau ilgą laiką, buvau surašęs begalę variantų, bet šio skambesys ir idėja man patiko labiausiai.
– Kiekvienas kūrėjas turi viziją ar bent kryptį, kokiai asmenybei jo darbai yra adresuoti. Kokiai asmenybei savo darbus skirtum tu?
– Mane visada žavi žmonės, nebijantys savęs išreikšti ir mėgstantys pasipuošti. Kurdamas vėrinius, apyrankes, galiu atsižvelgti į kiekvieno kliento norus, parinkti mėgstamas spalvas. Mielai dėviu savo kūrinius ir pats. Dirbdamas viename populiariausių sostinės naktinių klubų „Anna Mesha.Butas“, pastebėjau, kad mano kūryba patraukė ir ne vieno ten besilankančio kliento akį. Įdomu, kad mano kurtus aksesuarus yra įsigiję daugiau kaip 70 proc. vien Vilniaus baruose dirbančio jaunimo. Kai kurie klientai yra įsigiję ir po penkis, ir po daugiau mano kūrinių.
– Turėjai galimybę ne tik susipažinti su mados dizaineriu J.Statkevičiumi, bet ir dirbti jo mados namuose. Kaip susikirto jūsų keliai?
– Juozas mane pastebėjo socialiniame tinkle „Instagram“, o aš išdrįsau jam parašyti asmeninę žinutę, kad esu kūrėjas ir man būtų didelė garbė prisidėti prie jo kūrybos. Labai nustebau, kai Juozas sutiko susitikti ir aptarti mano siūlomas idėjas. Per pokalbį nieko per daug nežadėjo, bet kitą dieną pats paskambino ir pasakė: „Domantai, tavo svajonės pildosi, atvažiuok į mano mados namus, turiu tau darbo.“ Pamenu, atvykęs į jo mados namus netekau žado: ore tvyranti maloni aura, savo darbą išmanantys profesionalai – vien iš to galima pasimokyti.
– Kartu su Juozu ir jo komanda dirbote prie vienų įspūdingiausių kostiumų Zalcburgo operos festivaliui. Už ką buvai atsakingas?
– Teko prisidėti prie galvos apdangalų gamybos, buvau vienas iš dekoratorių. Juozo pagalba išmokau dirbti su klijais, perpratau simetriją, optinius dalykus. Tai turbūt buvo vienas didžiausių patyrimų ir postūmis toliau siekti savo kūrybos tikslų. Iki šiol labai vertinu tai, kad Juozas palaikė mano prekių ženklo idėją ir net pastūmėjo jos imtis.
– Nors praėjo tik pusmetis nuo kūrybos pradžios, tavo aksesuarus jau išvydo ir televizijos žiūrovai – jais puošėsi grupė EGO, dalyvaudama šių metų „Eurovizijos“ atrankoje. Dabar tavo kurtus papuošalus ant scenos dėvi grupė „Beissoul & Einius“. Ką reikia daryti jaunam kūrėjui, kad jo darbai taptų matomi?
– Kurti su didele aistra ir nebijoti garsiai kalbėti apie savo darbus (juokiasi). Tiesą sakant, mano aksesuarus pastebėjo viena „Eurovizijoje“ dirbančių stilisčių Giedrė Izabelė – ji susirado mane ir paklausė, ar gali mano aksesuarus pasiskolinti ir papuošti grupės EGO narius. Aš, žinoma, sutikau.
Antruoju atveju buvo kiek kitaip. „Beissoul & Einius“ – viena grupių, kuri mano muzikos sąraše yra aukščiausioje vietoje. Klausant šios grupės kūrinių man gimė ne vieno aksesuaro idėja ar minėti tekstai socialinėje erdvėje. Tad ankstesnių įvykių padrąsintas pasiūliau savo muzikos dievaičiams savo aksesuarus, asmeniškai jų nepažinodamas. Jiems patiko mano pasiūlyta idėja, bet su sąlyga, kad sukursiu aksesuarus, kurie scenoje matysis net iš salės galo.
– Ir kaip tau pavyko išpildyti šią sąlygą?
– Visų pirma, reikėjo atsižvelgti į karolių ilgį – juos kūriau šiek tiek ilgesnius nei įprastai, stengiausi išlaikyti viduriuką tarp ilgio ir to, kad aksesuaras prie kūno priglustų nepriekaištingai. Taip pat atsižvelgti ir į grupės narių Artūro Žabo ir Einiaus Jaručio kostiumus, dėvimus per koncertus. Kad išgaučiau ryškų vėrinių spindesį, naudojau nemažai „Swarovski“ kristalų. O dabar, kai per grupės koncertus šviesos nukreiptos į atlikėjus su mano kurtais vėriniais, iki šiol išgyvenu neapsakomą laimės jausmą. Tai tik patvirtina, kad dažnai nuo svajonės iki realybės mus skiria tik vienas žingsnis.
– Kokie tolimesni tavo kūrybos planai?
– Šiuo metu kūrybos idėjų galvoje begalė, jau auga ir vienas kitas projektas. Jų kol kas neatskleisiu, nes kaip ir minėjau – paslaptis mėgsta tylą (šypsosi).