Ilgus metus dirbusi vienoje didžiausių Lietuvos aprangos įmonių, keliavusi po pasaulį ir greičiausiai, daugelio nuomone, dirbusį svajonių darbą, šiandien Inga kitokia. Jos pasaulis susideda iš daugybės dalių: mados ženklo „Apoteca“ įkūrimo, gyvenimo San Fransiske ir ryškaus šilko bei kašmyro glėbyje paskendusių kūrybinių idėjų generavimo.
Ingai trumpam sugrįžus į Lietuvą, kalbamės apie spalvas, gyvenimą, stilių ir tai, kaip svarbu įgyvendinti savo svajones.
– Inga, palikote savo svajonių darbą, dėl kurio, kaip pasakytų „Ir velnias dėvi Prada“ filmo herojė, „tūkstančiai merginų kristų negyvos“, ir pradėjote viską nuo nulio. Ar sunku buvo išeiti iš komforto zonos?
– Bendrovėje „Apranga“ dirbau daugiau kaip 10 metų. Viskas sekėsi puikiai – iš pradžių buvau parduotuvės vadove, vėliau kilau karjeros laiptais, tapau pirkimo vadybininke ir dariau tai, kas man patinka: darbas buvo susijęs su mada, o kur dar kelionės po pasaulį! Pastaraisias metais dirbau su Kinijos regionu, ten praleisdavau nemažai laiko.
Galiu pasakyti, kad tai labai puiki ir įdomi šalis, ne kartą ten teko lankytis, ji užkariavo mano širdį. Tiesa, darbas reikalavo didelio atsakingumo ir kruopštumo, mat kas mums savaime suprantama, ten suvokiama visiškai kitaip. Todėl kiekviena diena buvo pilna naujų iššūkių, tai davė stimulo stengtis.
Keliaudavau į Kiniją kas pusę metų. Ten reikėdavo sugeneruoti visą darbą – nuo idėjos ar susikurto pavyzdžio savo galvoje iki konkretaus drabužio atsiradimo parduotuvėje. Man tikrai patiko tai, ką aš dirbau, tačiau jaučiau, kad pasiekiau tą tašką, kai nebetobulėju, o stoviu vietoje. Supanti aplinka pradėjo įkyrėti, žmonės – erzinti.
Ilgai svarsčiau, ar verta išeiti iš darbo, kaip geriau pasielgti – juk kai susikuri komforto zoną, kurioje kaip ir viskas tenkina, žengti vieną ar kitą žingsnį nėra lengva. Tuo metu man labai padėjo Mados Akademija, kurioje aš pradėjau lankyti paskaitas. Ten rinkosi daug merginų, kurios pradėjo kažką daryti netgi neturėdamos mados srityje jokios patirties.
Sėdėdavau, žiūrėdavau ir galvodavau, kad jeigu jos gali, kodėl aš su tokiu žinių bagažu – ne? Juk buvau ir mados žurnalo redaktorė, ir galų gale su mada dirbau jau daugiau kaip dešimt metų, o ja domiuosi visą gyvenimą.
Man tikrai patiko tai, ką aš dirbau, tačiau jaučiau, kad pasiekiau tą tašką, kai nebetobulėju, o stoviu vietoje. Supanti aplinka pradėjo įkyrėti, žmonės – erzinti.
Tai davė man peno apmąstymams keisti darbą, taigi po kiek laiko, po atostogų grįžusi pasakiau, kad metu darbą. Ir išėjau.
Taip pat skaitykite: Stiliaus patarimai: 5 būdai prisijaukinti ryškius tonus vasarą
– Kas buvo po to?
– Na, po to viskas vyko labai greitai, ypač, kai esi įpratęs daug dirbti ir gyventi sparčiu tempu. Nors išeidama neturėjau jokių minčių, kuo užsiimti, sugalvojau pati kažką pradėti. Tikra lavina pradėjo lietis, kai ženklo idėja gimė galvoje, įsigijau audinius, vėliau pavadinimas, detalės, kūryba, kolekcijos gimimas... Vasario mėnesį palikusi darbą, liepos mėnesį jau pristačiau savo pirmąją „Apoteca“ kolekciją – „Miškas“.
Iš pradžių drabužių kolekcijos kūrimas prasideda nuo matematikos, o vėliau seka kūryba. Naudojausi savo žiniomis, kurių įgijau darbe, skaičiavau, dėliojau, kūriau, organizavau gamybos procesą. Šiuo metu „Apotecos“ komanda tikrai nemaža, o aš kuriu gyvendama tarp Lietuvos ir San Fransisko. Šiuolaikinės technologijos leidžia tai daryti be didelių problemų. Todėl labai džiaugiuosi patikimais žmonėmis ir savo šeima.
