15 diena važiuoja! Metinė prenumerata vos 7,99 Eur+DOVANA
Išbandyti
Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

„Apoteca“ ženklo įkūrėja Inga Tarėlaitė – apie paliktą komforto zoną ir kašmyrinį etapą San Fransiske

Su Inga susipažinome daugiau kaip prieš dešimtį metų. Jau tada, kai klaidžiojome po tas pačias auditorijas VU Kauno humanitariniame fakultete, jos nepastebėti buvo tiesiog neįmanoma. Ji visada buvo ryški: raudoni plaukai, išskirtinis stilius, visiškai nesuderinamus dalykus ji gebėdavo suderinti taip, kaip niekas kitas. Buvo aišku, kad mada jai kur kas daugiau nei pašaukimas – tai jos gyvenimas.
Temos: 1 Mada

– Kaip jautėtės, kai gimė pirmoji jūsų kolekcija? Visgi tai didelis gyvenimo posūkis visomis prasmėmis. Kadangi daugelis linkę kritikuoti, ar sulaukėte neigiamų atsiliepimų?

– Negalėčiau pasakyti, kad mane pasiekė daug kritikos strėlių, kaip tik priešingai, skatino, džiaugėsi, gyrė. Žinoma, visada kritika yra sveika, tačiau ta, kuri racionali ir teisinga. Po kolekcijos pristatymo buvo gera žinoti, kad tarsi padėtas taškas ir nuo jo jau nėra kelio atgal, taigi beliko tik judėti toliau į priekį.

Vikos Paškelytės nuotr./Inga Tarėlaitė
Vikos Paškelytės nuotr./Inga Tarėlaitė

Taip pat skaitykite: Dizainerės Julijos Janus patarimai ir aprangos deriniai, tinkantys brandaus amžiaus moteriai

– O kaip manote, kuo jūsiškiai kūriniai kitokie? Dabar turime šimtus naujų kūrėjų, tačiau išpopuliarėja vienetai.

– Jeigu atkreipėte dėmesį, dabar visi siūlo trikotažinius gaminius, kurie labai panašūs, tarsi viena masė. „Apoteca“ daiktai, visų pirma, kitokie vien žvelgiant į audinius, spalvas. Be to, galima lengvai derinti, kadangi siūloma ne tik, tarkime, viena palaidinė, bet ir šalia jos derantys kiti drabužiai – paltas, kelnės, aksesuarai. Tai nėra nišiniai produktai, be to, patys audiniai ilgaamžiai ir kokybiški – šilkas, kašmyras, vilna, todėl drabužiai nėra pigūs. Jų galima įsigyti internetu, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Panevėžyje, Šiauliuose. 

Daugelis lietuvių kūrėjų kuria išties puikius drabužius, tad mūsų šalyje galima atrasti tikrų perliukų! Žinoma, viskas priklauso ir nuo to, ar mokėsime suderinti. Gaila, kad labiausiai pritrūksta kokybės – jos galėtų būti gerokai daugiau. Vidutiniškai uždirbančiam žmogui, studentui pasirinkimo tikrai apstu, tačiau jeigu norisi išties labai gero ir kokybiško daikto, jo Lietuvoje galime ir nesurasti. 

– Jūs dabar San Fransiske. Kokie vėjai ten nunešė?

– Į San Fransiską mane nubloškė šeimos reikalai. Jeigu būčiau žinojusi, kad mano gyvenimas pasisuks tokia linkme, kažin ar būčiau pradėjusi „Apoteca“ įkūrimą. Viskas būtų paprasčiau, tačiau kai gyvenimas taip susidėlioja, reikia naudotis proga, o aš nesu tas žmogus, kuris viską mestų vidury kelio. Taigi, aš pradėjau toliau kurti, ieškoti bendradarbiavimo San Fransiske, dalyvavau mados savaitėje. Sekėsi puikiai, po renginio priėjo nemažai žmonių, kurie siūlė savo paslaugas.

Mano darbai atrodė visai kitaip San Fransisko kūrėjų kontekste, tad natūralu, kad ir buvo pastebėti. Toliau numatomas dalyvavimas didžiausioje Amerikos mados parodoje, todėl vėlgi, žengiame pirmyn.

Ditus Alviar nuotr. /Ingos Tarėlaitės kuriami drabužiai
Ditus Alviar nuotr. /Ingos Tarėlaitės kuriami drabužiai

– Koks miestas yra San Fransiskas žvelgiant jūsų akimis?

– Jeigu šiame mieste būni kelias dienas, tikrai gali kilti šokas, mat ir aš pirmosiomis savaitėmis jaučiuosi keistai vien todėl, kad ten yra tai, ko nėra Lietuvoje. Pavyzdžiui, labai daug benamių. Atėjus krizei, daugelis žmonių nebesugebėjo atsistoti ant kojų. Iš pradžių jie nuomojosi butą, vėliau iš jo išėjo gyventi į automobilį, o kai nebeteko automobilio, beliko gatvė ir bedarbystė. Tačiau tai nėra miręs miestas, jokiu būdu! Jis klesti, ypač dėl Silicio slėnio kur susitelkusios visos IT gigantės, nekilnojamasis turtas čia brangiausias visoje Amerikoje, tačiau daugelis bedarbių žmonių tiesiog nebenori ieškotis darbo. 

Iš pradžių jie nuomojosi butą, vėliau iš jo išėjo gyventi į automobilį, o kai nebeteko automobilio, beliko gatvė ir bedarbystė. Tačiau tai nėra miręs miestas, jokiu būdu!

Žmones pavadinčiau savanaudiškais, tačiau ne apsimetėliais. Manau, ten vyrauja kitoks auklėjimas, kuris mums, lietuviams, šaltesnio temperamento žmonėms, gali būti ne visai suprantamas. Jeigu mums yra visiškai natūralu nusičiaudėti ir pasakyti „atsiprašau“, tai jiems taip pat natūralu yra pasakyti „labas, kaip laikaisi“. Jeigu tu pasakysi „gerai“, tai tarsi ir praeina pro ausis, tačiau jeigu pasiskųstum, kad kažkas ne taip, tai amerikiečiai visada pasiteiraus, kas ne taip. Tarkime, kasininkė gali pusvalandį kalbėtis su žmogumi ir visi kiti lauks, kol pokalbis baigsis, stovėdami eilėje. Beje, niekas nepyksta, net vairuoti ten paprasta, niekas niekur neskuba, važiuoja lėtai neskubėdami. Užtai ir aš tapau kur kas ramesnė, atsipalaidavusi, kaip ir kaliforniečiai, mėgaujuosi gyvenimu.

Taip pat skaitykite: Viena maža juoda suknelė – 4 skirtingi įvaizdžiai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais