Negalios tema dar dažnai stumiama į specialias erdves, į prieššventines „gailesčio muges“, tarsi tai būtų aktualu tik tam tikrai visuomenės grupei. Galiausiai, ta grupė yra didžiulė – vien Lietuvos negalios organizacijų forumas (LNF), vienijantis 16 nacionaliniu mastu veikiančių asociacijų, kalba kone trijų šimtų tūkstančių piliečių vardu – negalią turinčių žmonių ir jų artimųjų.
LNF bando tą požiūrį keisti. „Bet darbas su dokumentais yra nematomas. Meno jėga – daryti įtaką visuomenių slinktyse ne keičiant įstatymus, o veikiant emocijas: per provokaciją ar tylų nepritarimą, per ironiją, per bendrystę“, – sako Ramunė Šliuožaitė, LNF Komunikacijos vadovė ir šio projekto kuratorė. – Prieš aštuonerius metus po LNF skėčiu įkurta „All Invited“ – tekstilinės spaudos manufaktūra – nekart keitė koncepciją, tačiau pernai buvo sutarta, kad čia būtinas jaunosios kartos įsitraukimas, nes tai – žmonės, augę ir brendę jau kitoje paradigmoje, kuriems ne vis vien, kokioje bendruomenėje gyvensime, jie aktyviai reiškia savo pilietinę poziciją“.
Ir tai patvirtino Jonas Ringys, akademijos pirmakursis, studijuojantis gaminio dizainą. „Savo darbais noriu prisidėti prie socialinių barjerų griovimo, pakviesti žmones pažvelgti į negalios temą iš kitos perspektyvos“, – sako vaikinas.
Baigiantis 2022-iesiems, „All Invited“ atnaujino elektroninę parduotuvę, socialines paskyras ir paleido kampaniją su jaunų iliustratorių darbų spauda. Šiemet, ieškant kitų raiškos formų, buvo suplanuotos dirbtuvės iliustracijoms sukurti, naudojant įvairius taktilinius elementus, „matomus“ ir regos negalią turintiems, bet įdomius visiems, todėl – atspindinčius universalaus dizaino filosofiją.
„Negalia yra ir buvo, prisitaikyti turi aplinka, o ne tie žmonės“, – sako Agnė Balandžiūnaitė, fotografijos ir medijų meno trečiakursė. – „Mane stebina, kad XXI amžiuje žmonės su negalia vis dar turi prašyti būti prisiminti ir „integruoti“ visuomenėje“.
Į kvietimą atsiliepę keturi VDA studentai ir viena absolventė – ne visi turintys tiesioginio sąlyčio su negalia. Tik Jono seseriai ankstyvame amžiuje buvo nustatyta intelekto negalia, todėl noras siekti prasmingo, ilgalaikio pokyčio visuomenėje jam – dar viena priežastis būti šiame projekte.
Kitus patraukė pati bendrystės idėja. „Žodžiai „all invited“ buvo mano kabliukas. Mes visi esame pakviesti būti savo autentiškiausia versija, visi esame unikalūs“, – savo motyvą išsakė Gabrielė Navickaitė, trečius metus studijuojanti tekstilės meną ir dizainą.
Kūrybiniame procese pasitelktos labai įvairios raiškos priemonės, pavyzdžiui, Brailio raštas, kažkuo primenantis tautinės juostos elementą, bus tapybos, įvairių tekstūrų. O kad tokia įvairovė įgautų kūną, kaip darbo vadovo reikėjo ne šiaip lektoriaus ar sėkmingo kūrėjo, bet ir gebančio tuo dalintis. Ramunės spontaniška pažintis su Viktorija, Zefyro idėjų generatore ir dizainere, greit išaugo į bendradarbystės planą.
Paaiškėjo, kad ikoniškieji Lego lietpalčiai, jau tapę savotišku Zefyro parašu, – tik viena iš Viktorijos veiklų dedamųjų. Būdama dar ir edukologijos magistrė, ji nuolat organizuoja dirbtuves: aksesuarų, drabužių kūrimo, komandos formavimo. O kolaboracija su „All Invited“ sutapo su jos svajone perduoti patirtį jauniems menininkams, „nes jie dažniausiai nemoka parduoti savo idėjos, apginti jos“.
Turėdama viziją ir panašių projektų rengimo patirties, Viktorija sudėliojo abi dirbtuvių dienas į aiškią struktūrą: ne vien „idėjų lietus“ apie būsimąjį eskizą, bet gilintasi į negalios kontekstą šiuolaikinėje visuomenėje, nusistovėjusias normas, kalbėta apie jų pačių santykį į tai.
„Darbas tokioje įvairialypėje žmonių grupėje, aptariant bet kokią problemą, praturtina ir sąmonę, ir sielą, ir skatina kūrybiškai keistis“, – įspūdžiais dalijosi Gabrielė Kurulytė, būsimoji vitražistė.
Toks komandos įsitraukimas netikėtai išplėtė projekto idėją iki kelių etapų, kurio rezultatas – meno kūrinio ir tiražuojamo produkto pristatymas – jau po mėnesio. Ir tai „varoma“ vien pačių dalyvių entuziazmu. Nes studentams šiuo metu vyksta tarpinės peržiūros akademijoje, Viktorija įsisukusi į beprotišką darbų karuselę, o ji dar ir dviejų berniukų – Beno ir Fausto – mama. Matyt, surezonavo tai, ką Agnė įvardijo apie save: „Kiek pamenu, man visada rūpėjo du dalykai: teisės ir menas“.
Sutapo ir kitos vertybės. Viktorija panaudoja kiekvieną skiautę, atlikusią gamybos procese, dekonstruoja ir antram gyvenimui prikelia senus rūbus. „Nuo pat įsikūrimo tvari mada mūsų kūryboje buvo prioritetinė, nors nė termino tokio tada nebuvo“, – prisimena ji. Dabar tas žodis per dažnai ne vietoje vartojamas, jau gal rėžia ausį. Tačiau būtent šiame sumanyme tai taps kone pagrindiniu leitmotyvu – įvairios faktūros, dydžiai, tekstūros atspindės tą universalumo idėją, įtvirtintą ir JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje – kad negalia tėra žmonijos įvairovės dalis.
