„Ateityje į universitetus įstoti bus vis sunkiau, aukštojo mokslo diplomo vertė tik kils“, – neabejoja doc. J. Kubilinskaitė-Tarvydienė. Ji teigia, kad diplomas yra privaloma sąlyga, jei nori siekti akademinės karjeros, vystyti mentorystės ar edukacinę veiklą.
Be to, diplomas tarsi patvirtina rimtas, akademiškai pagrįstas profesines kompetencijas ir dažnai liudija reikšmingus asmenybės bruožus – savidiscipliną, analitinį, kritinį mąstymą, tyrėjo įgūdžius. Diplomas suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, padeda aiškiau pozicionuoti save profesinės veiklos lauke.
„Juokais būtų galima teigti, kad bakalauro diplomas dažnai būna duoklė tėvams. O magistro studijos neabejotinai yra savarankiškas, pasvertas ir motyvuotas sprendimas. Magistrantūrą renkasi siekiantys daugiau žinių, specifinių kompetencijų, siauresnės specializacijos.
Vieni organiškai tęsia studijas po bakalauro, kiti grįžta į akademiją po ilgesnės pertraukos, treti siekia suformuoti tvirtesnį, akademiškai pagrįstą savo jau vystomos veiklos pamatą. Visais atvejais dveji magistrantūros studijų metai būna vaisingi, auginantys ir atveriantys naujas galimybes tolesnei saviraiškai“, – sako Vilniaus dailės akademijos dėstytoja.
Šiais metais VDA Mados ir dizaino studijas baigė 6 magistrų laida. Absolventų tyrimai akivaizdžiai iliustruoja platų ir įvairialypį temų spektrą. „Kitais metais dizaino tyrimus apginti sieks 12 magistrantų. Studijuoja ne tik akademijoje baigusieji mados dizaino studijas, bet ir kitų šalies ir užsienio universitetų, kolegijų absolventai.
Džiaugiuosi, kad vis daugiau brandesnių žmonių iš kitų sričių ryžtasi siekti meninio išsilavinimo ir įgyvendinti savo svajones. Mokymasis visą gyvenimą tampa ne formalia nuostata, o realybe. Magistrantūros studijos Vilniaus dailės akademijoje yra palanki terpė kurti, tyrinėti ir realizuoti kūrybinį potencialą“, – pasakoja Mados dizaino katedros vedėja prof. dr. Renata Maldutienė.
Netapkite vartojimo įkaitais
Dizainerė, „Oxi“ įkūrėja Ugnė Kubilienė, savo magistro tyrime gilinasi į mados industrijos poveikį gamtai, kalba apie tvaros populizmą ir pati sau metė iššūkį – jau pusę metų neperka drabužių, aksesuarų ir kitų nebūtinų daiktų, pati kerpasi plaukus.
„Jaučiu, kaip stipriai pasikeitė mano įpročiai, net jei kažkas mane sudomina ir galvoju, kad man reikia naujo daikto, pradedu diskusiją su savimi ir labai kritiškai įvertinu norimą prekę. Kartais tenka pasivaikščioti su tuo daiktu parduotuvėje, kol galiausiai padedu atgal į vietą. Jaučiu įsipareigojimą, nes vykdau eksperimentą“, – ji sako ir čia pat suabejoja: įdomu, kaip seksis, kai nebeturės kam papasakoti, kaip jai sekasi.
U. Kubilienės išvada tokia: tvarumas yra vartojimo mažinimas. Ekologiškos medžiagos ar drabužių perdarymas nesprendžia problemos. Problema yra per didelis gaminamų drabužių ir kitų daiktų kiekis, kurio reikalauja pirkėjai. „Vadinasi, mes, pirkėjai, galime keisti pasaulį ir tik vartodami mažiau būsime tvarūs. Tvarumo populizmas yra toks gajus reiškinys, kad dažniausiai vertinamas palankiai, tačiau jo esmės nemato nei pardavėjai, nei vartotojai“, – dizainerei atrodo svarbu perspėti žmones, kad šiek netaptų vartojimo įkaitais.
Dizainerė pasakoja, kad daug metų ją kankino klausimas, kaip suderinti kūrybą su komercija. „Kai dirbi mados industrijoje, reikia taikytis prie daugybės taisyklių: tavo sukurtas drabužis turi būti įdomus, bet ir nesudėtingai pagaminamas, patrauklios kainos. Jaučiau, kad kuo daugiau kolekcijų kuriu, tuo toliau nustumiu kūrybą, nes visi kiti klausimai tarsi užima svarbesnę vietą“, – prisipažįsta kūrėja, apsisprendusi nebekurti produktų. Jos kelias – edukacijos, padėsiančios spręsti tvarumo problemas, kurios labiausiai jaudina.
Kokį energinį lauką kuria drabužis?
Mados gamyboje dirbanti praktikė, technologė ir konstruktorė Vytautė Bernatavičiūtė dvejus metus tyrinėjo energinį lauką, kuris slypi skirtingų pluoštų audiniuose, dėvėtoje ir nedėvėtoje aprangoje. Ji gilinosi į dizainerio kūrybinės erdvės atmosferą, aiškinosi joje taikomus gamybos procesus.
„Neretai mados lauke galime rasti gausių svarstymų apie psichologinį mados poveikį žmogui, tačiau beveik neturime jokios informacijos, kuri mus supažindintų su energine produkto verte. Savo meniniame tyrime būtent tai ir stengiausi tyrinėti, norėjau pateikti naują menininko sampratą ir požiūrį į drabužį“, – pasakoja VDA magistrantė.
V. Bernatavičiūtė teigia, kad neatsiejama kasdienybės dalis – drabužiai yra objektai, turintys artimiausią sąlytį su mūsų kūnu. „Dėvėdama drabužius, vis dažniau atkreipiu dėmesį į kūno siunčiamus impulsus. Jaučiu, kad kai kurie kartais neleidžia laisvai funkcionuoti, kelia nerimą. Būtent ši asmeninė patirtis ir pakvietė mane ieškoti energinio lauko audiniuose bei drabužiuose.
Mados rinkoje apie tai galima rasti labai įdomios informacijos, tačiau nedaug pagrindimo, kaip iš tiesų viskas veikia“, – sako kūrėja, kurios pristatomoji mados laboratorija kvies susipažinti su svarbiausiais energinio ryšio tarp žmogaus ir drabužio veikimo principais.
Sibiro piešiniai atsikartoja šiuolaikiniuose mados objektuose
Atminties saugojimo temą puoselėjanti VDA magistrantė Ieva Muliuolytė savo promočiutės iš Sibiro atvežtus siuvinėjimo piešinius norėtų aktualizuoti šiuolaikiniuose mados objektuose.
„Su prosenele, kurią 1947 metais kartu su šeima ištrėmė į Sibirą, į Tiumenės sritį, mane visada siejo ypatingas ryšys. Iš jos pasakojimų žinau, kad Sibire gyvenimas pasikeitė amžiams, atmintyje liko tik gražūs prisiminimai apie išardytą
šeimą, namus ir gimtinę. Siaubingos gyvenimo sąlygos ir kančios pakeitė daugelio
tremtinių likimus, tačiau, kad ir kaip sunku buvo, kiekvienas, atsidūręs ten, norėjo gyventi ir dar kartą pamatyti savo gimtąjį kraštą“, – pasakoja I. Muliuolytė ir prisimena, kad dar mažai prosenelė padovanojo ranka ant popieriaus pieštus siuvinėjimo brėžinius, kuriuose buvo vaizduojami gamtos motyvai, užkoduotas grožis, ilgainiui tapęs šeimos relikvija. Promočiutė juos išsivežė į Sibirą. Taip pat – tekstilinius siuvinėtus paveikslus, kurie kažkada puošė Sibiro namų sienas.
Nagrinėdama paveikslų siuvinėjimo motyvus I. Muliuolytė suprato, kad viskas juose simbolizavo Tėvynę, namų ilgesį ir šeimą. Inspiruota prosenelės palikimo, savo
magistrantūros tyrime ji nusprendė tyrinėti savo šeimos ir kitų tremtinių gyvenimus
Sibire, o per mados meninius objektus atkurti prosenelės brėžinius bei paveikslus. Visa tai kūrėja norėtų perduoti ateinančioms kartoms, – tai yra mūsų tautos kultūros ir tradicijų palikimas.
„Gaila, kad jis šiek tiek primirštamas, juk tremtiniai per materialumą gebėjo su gimtine susieti savo asmenines ir kolektyvines patirtis ir taip stiprinti savo ryšį su kultūriniu paveldu ir perduodami jį ateities kartoms. Atminties tema bus aktuali visais
laikotarpiais, nes praeitis ir mūsų protėvių palikimas susijęs ir dar bus susijęs su kiekvienu iš mūsų. Drabužio kontekste pateikiama atmintis įprasmina mano, menininkės-dizainerės, darbą, kuris leidžia matyti seniai pradėtų darbų tęstinumą. Šis tyrimas man, tremtinių proanūkei ir anūkei, yra dalis manęs, mano šaknų istorijos“, – sako dizainerė I. Muliuolytė.
