Net jei jo kol kas nėra jūsų spintoje, tikrai žinote kaip jis atrodo. Tai – storas megztinis, dažniausiai skirtingų raudonų, baltų ir žalių atspalvių, neretai abejotino audinio. Ant jo būtinai yra bent vienas Kalėdų įkvėptas motyvas: sniego senis, nykštukas, Grinčas, blizgučiai, elnias ar saldainių lazdelės. Papildomi taškai – jei jame yra 3D bumbulai arba varpeliai. Kuo daugiau kičo, tuo geriau.
Kaip rašo CNN, šis megztinis jau tapo tokiu pat įprastu švenčių atributu, kaip kad dovanų popierius ir lempučių girliandos. Ir nors iš pirmo žvilgsnio toks rūbas atrodo bjaurus ir atstumiantis, iš tiesų yra madingas. Paprastai tariant – kultinis.
Visus metus slėpęsis kažkur spintos gilumoje artėjant šventėms „bjauruolis“ ištraukiamas į dienos šviesą ir išdidžiai rodomas pasauliui. Maža to, dažniausia patenka į geriausius šventinių vakarėlių kadrus.
Kur jo populiarumo paslaptis?
Išpopuliarėjo 20 amžiaus pabaigoje
Prireikė šiek tiek laiko, kol bjaurusis Kalėdų megztinis rado savo vietą šventinėse tradicijose. Pirmieji Kalėdų tematikos megztiniai viešumoje (TV, reklamose) pasirodė praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje JAV. Tai galėjo lemti auganti komercializacija.
Tiesa, anų laikų megztukai nebuvo tokie ryškūs, kaip dabartiniai. Jie nebuvo ir masiškai paplitę. Tačiau juos mėgo kai kurios amerikiečių TV žvaigždės, pavyzdžiui, Valas Doonicanas ir Andy Williamsas, manę, kad apsirengę jais patraukia publikos dėmesį.
Vis dėlto tikro populiarumo bjaurieji Kalėdų megztiniai sulaukė tik po trijų dešimtmečių – apie 1990-uosius, kada vilkėti juos pradėjo to meto komikai ir kiti popkultūros atstovai. Vėlgi – tik amerikiečiai. Europoje tokių „nesąmonių“ dar nebuvo.
Netrukus JAV snaigėmis puošti žydrai balti megztukai iš ekranų persikėlė ir į biurus – amerikiečiai jais nesipuošdavo, tiesiog praskaidrindavo nuotaiką sau ir kolegoms tradiciniuose prieškalėdiniuose vakarėliuose.
Vis dėlto tai truko neilgai – dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje bjauriojo megztuko populiarumas išblėso. Jis tapo „tuo negražiu megztiniu, kurį velkasi ar dovanoja vyresni giminaičiai“.
Viską pakeitęs Bridžitos Džouns ir Marko Darsio susitikimas
Prisiminkite 2001 m. pasirodžiusį filmą „Bridžitos Džouns dienoraštis“, kuriame Colino Firtho įkūnijamas Markas Darsis atsisuka pasveikinti Bridžitą (aktorė Renée Zellweger) šeimos vakarėlyje, vilkėdamas nepatraukliu megztu drabužiu su milžinišku raudonsnukiu šiaurės elniu. „Tai“ išvydusi Bridžita išsigando.
Taip pat ir jūs, jei žiūrėjote šį filmą anuomet. Tačiau taip pat tikriausiai ir nusišypsojote. Tokia ta širdį glostanti bjauriojo Kalėdų megztuko galia.
Galima sakyti, kad nuo šio filmo premjeros bjauriojo Kalėdų megztinio istorija prasidėjo iš naujo. Remiantis „Bjaurių kalėdinių megztinių vakarėlių knyga: galutinis vadovas, kaip pasipuošti bjauriai“, kalėdiniai megztinių vakarėliai prasidėjo maždaug tuo metu, kai Bridžita išvydo Poną Darsį apsirengusį jau minėtu „bjauruoliu“.
Tuo metu filmo gerbėjai ėmė rengti teminius vakarėlius-susitikimus, į kuriuos ateidavo pasipuošę bjauriais kalėdiniais megztiniais. Pirmasis toks teminis vakarėlis įvyko 2002 m. Vankuveryje. Kaip CNN sakė internetinės parduotuvės UglyChristmasSweaterParty.com įkūrėjas Brianas Milleris, sunku pasakyti, kas lėmė požiūrio pasikeitimą, bet greičiausiai, kad žmonės pagaliau išvydo komiškąją tokio rūbo dėvėjimo pusę: „Vos tik jie ėmė galvoti, kad toks megztinis ne tik bjaurus, bet ir juokingas, viskas apsivertė.“
Potencialą įvertino tiek dizaineriai, tiek greitoji mada
Per kitą dešimtmetį šventinis megztinis tapo tikra naujos kartos švenčių tradicija. Greitosios mados gigantai, tokie kaip „Topshop“, o vėliau – ir visi kiti, kiekvieną atostogų sezoną pradėjo pildyti savo lentynas ir interneto svetaines įvairiausiais bjauriaisiais megztiniais.
Vos tik jie ėmė galvoti, kad toks megztinis ne tik bjaurus, bet ir juokingas, viskas apsivertė.
„Bjauruolių“ atgimimu pasinaudojo ir vintažo bei dėvėtų rūbų parduotuvės: originalumo ieškantys pirkėjai itin domėjosi ne „masinės gamybos“ kalėdiniais megztiniais.
Tautos poreikį pajuto ir garsūs dizaineriai: 2007 metais Stella McCartney išleido baltojo lokio tematikos Alpių megztinį. „Givenchy“ ja pasekė 2010 m., o „Dolce & Gabbana“ – 2011 m.
Tuo metu „bjauruoliai“ jau buvo garbinami ir Europoje. 2012-ieji buvo bjaurių megztinių pamišimo lūžis. Jungtinės Karalystės labdaros organizacija „Gelbėkit vaikus“ paskelbė Kalėdų lėšų rinkimo renginį, ateinančius į jį žmones jie kvietė apsivilkti pačius baisiausius turimus Kalėdų tematikos megztinius.
Britų „The Telegraph“ šiuos megztinius įtraukė į sezono „būtina įsigyti“ sąrašą, o „New York Times“ pranešė apie teminius bėgimus, kuriuose galima dalyvauti tik apsirengus bjauriuosius megztinius.
Kavinėse, darbuose, namuose – visur buvo pilna žmonių, išdidžiai demonstruojančių savo turimus „bjauruolius“. Įžymybės (nuo Taylor Swift iki Kanye Westo) taip pat pasidavė šiai psichozei.
Sunku patikėti, bet net ir dabar, praėjus dar dešimčiai metų, bjaurieji Kalėdų megztiniai nepraranda savo populiarumo. Kasmet artėjant Kalėdoms socialiniuose tinkluose viena po kitos ima plisti nuotraukos žmonių, apsivilkusių savo spintų lobius – originaliausius „bjauruolius“.
Kiek dar truks šis pamišimas? Sunku pasakyti. Tačiau kol kas traukite lauk savo bjauriausią Kalėdų megztinį ir pasidalinkite linksma šventine nuotrauka su draugais.
Jau laikas. Nes po kelių dienų bus per vėlu. Iki kitų metų gruodžio.
