Pirmą kartą Raimondą sutikau gal prieš penkerius metus, kuomet ji lankė giminaičius Tauragėje. Sėdėjome viename paplūdimyje surengtame vakarėlyje ir žiūrėdamos, kaip leidžiasi „lietuviška“ saulė, plepėjome iki išnaktų. Pamenu, kaip tik prasidėjus pokalbiui dužo visi iš anksto susikurti stereotipai. Tie apie nosis užrietusias, vien apie makiažo priemonių naujoves pliurpiančias tituluotas grožio karalienes. Raimonda išsiskyrė savo paprastumu, nuoširdumu ir atlapaširdžiams pasaulio piliečiams būdinga pasaulėžiūra. „Tokia įvairialypė, bet kartu ir subalansuota asmenybė“, – pagalvojau.
Netrukus įsitikinau jos spinduliuojamo grožio ir charizmos galia. Mums ėmus šokti mergaičių ratelyje, visų vaikinų akys smigo į simpatiškos blondinės kūną, atsidavusį „šakiriškam“, kaip aš vadinu, lotynų amerikiečių ritmui. Vienas vyriškos lyties atstovas buvo atkaklus, tačiau Raimonda mandagiai išsisuko nuo jo neprašyto dėmesio ir juosmenį apsivijusios rankos.
Šokėjėlio įžeistam ego tai nepatiko. Keršydamas jis nustūmė merginą nuo pakylos, ant kurios šokome. Raimondą ištiko šokas. Tokios nepagarbos moters atžvilgiu ji dar nebuvo pajutusi nė viename pasaulio krašte. Vizitas Lietuvoje nusidažė niūromis spalvomis.
„Tas įvykis Tauragėje man įsimins visam gyvenimui. Tokia bloga patirtis. Nesitikėjau, kad tai gali nutikti Lietuvoje, juk ji – Europos Sąjungoje. Kad vaikinas pastumtų merginą, nes ji nenorėjo su juo šokti... Kartą, būnant naktiniame klube Gran Kanarijoje, viena mergina, kaip vėliau paaiškėjo, Nyderlandų pilietė, į mane paleido stiklinę. Net nežinau, už ką.
Aš su ja jokio kontakto neturėjau, tiesiog šokau su draugėmis, šalia vaikinų nebuvo. Stiklai dužo visai šalia akies, – galėjau ją prarasti. Tebeturiu nedidelį randą. Įsikišo policija, aš atsidūriau ligoninėje. Akis buvo užtinusi, negalėjau jos atmerkti. Neužmigau visą naktį“, – dar vienu skaudžiu pasakojimu pasidalijo Raimonda.
Grožis, pasirodo, gali būti pavojingas, o pavydas – didžiulė griaunanti jėga. Būtent pastarojo, pavydo, netrūksta ir grožio konkursų, kurių Raimondos gyvenime jau buvo aštuoni, užkulisiuose. Tiesa, lietuvė atrado veiksmingiausią būdą, kaip susidoroti su prastai jos atžvilgiu nusiteikusiomis konkurentėmis: jei tavęs kas nemėgsta, nebėk, o prieik ir maloniai pakalbink. Tai visuomet suveikia.
Jei pamanėte, kad grožio konkursai ir modelio darbas užima itin svarbią vietą moksluose aukščiausius įvertinimus gavusios, penkiomis kalbomis kalbančios (supranta dar ir švedų bei norvegų kalbas) Raimondos gyvenime, klydote. Tai tik laikinas nuotykis, suteikiantis galimybę nemokamai keliauti, susirasti bičiulių iš viso pasaulio. Šios kelionės ugdo pasitikėjimą savimi, kurį ji laiko svarbiausia bet kokios merginos savybe.
15min Gyvenimas rubrikai ši gražuolė, šiuo metu laiką leidžianti Danijoje, kur rašo baigiamąjį magistro darbą, sutiko, prieš tai atsiprašiusi, kad prastai kalba lietuviškai, nes neturi su kuo praktikuotis (o iš tiesų tai kalba labai puikiai), duoti atvirą ir nuoširdų interviu. Jame netrūko nei juoko, nei kalbų apie tikrąjį grožį, nei pamąstymų, pavyzdžiui, apie tai, kuo paprasti „žemiški“ vaikinai yra pranašesni už pasaulines futbolo žvaigždes.
– Raimonda, save laikote lietuve ar dane?
– Gimiau Tauragėje. Kai man buvo 11 metų, mama pamilo norvegą, gyvenantį Danijoje. Tuomet mes persikraustėme į šią šalį. Apsigyvenome 40 km nuo Kopenhagos nutolusiame Helsingiore. Į sostinę persikėliau tik tuomet, kai universitete ėmiau studijuoti tarptautinį verslą ir Europos politiką.
Tiesą sakant, nesijaučiu nei lietuve, nei dane. Visą savo gyvenimą daug keliavau, gyvenau ir Ispanijoje, ir Italijoje, ir JAV. Jaučiuosi europiete, pasaulio piliete (šyptelėjo). Kai bendraudavau su danėmis draugėmis, jaučiausi kitokia. Kitaip į gyvenimą žiūriu, mano mentalitetas, kaip daug keliavusios, yra kažkoks kitoks. Jei klausiate, kas įrašyta pase, esu lietuvė. Lietuva, kaip ir Danija, priklauso Europos Sąjungai, tad nebuvo prasmės keisti pilietybės, visos taisyklės galioja tos pačios. O štai mama pasikeitė pasą į danišką.
– Ar turite prisiminimų iš vaikystės Lietuvoje?
– Neturiu labai daug gerų prisiminimų (nusijuokia). Prisimenu šaltą žiemą, daug sniego. Mokykloje buvau kreivais dantimis, nešiojau didelius akinius. Iš manęs tyčiodavosi vaikai. Toks bjaurusis ančiukas. Pastarąjį kartą Lietuvoje lankiausi gal prieš penkerius metus, o kai tik persikraustėme į Daniją, gimtinėn vykdavau po 2–3 kartus per metus.
Ruošiuosi dabar aplankyti – gal kitą mėnesį. Jau norisi pamatyti močiutę, tetą, pusseserę. Labai pasiilgstu lietuviško maisto, pavyzdžiui, cepelinų. Jų niekur kitur nesu valgiusi. Pasiilgstu ir to kitokio bendravimo, lietuviškų juokų, šiltų žmonių. Kiti sako, kad lietuviai yra šalti, tačiau aš jaučiu gerą chemiją su tautiečiais.
– Grįžote į Daniją, tačiau iki šiol savo gyvenimą kurį laiką siejote su Ispanija?
– Taip, grįžau, kad užbaigčiau magistro studijas, nes buvau susistabdžiusi jas dvejiems metams – jutau, kad esu nelaiminga, kad noriu pakeliauti. Džiaugiuosi, kad priėmiau šį sprendimą, nes per tuos dvejus metus visas mano gyvenimas pasikeitė: apsigyvenau Ispanijoje, dirbau modeliu, dalyvavau tarptautiniuose grožio konkursuose. Viskas sekėsi.
Susiradau darbą amerikietiškoje „Best Doctors“ kompanijoje, kur atlikau bylų koordinatorės vaidmenį: verčiau žmonių istorijas iš danų į anglų ar iš ispanų į danų kalbą. Ši kompanija vienija geriausius viso pasaulio gydytojus, kurie mirtinomis ligomis sergantiems pacientams suteikia antrą nuomonę dėl jų ligos diagnozės. Man reikėdavo versti tų sergančių žmonių atsiųstas istorijas, bendrauti su jais. Su šiuo darbu atsisveikinau, nes reikėjo tęsti magistro studijas.
Vėliau įsidarbinau Danijos ambasadoje Madride, verslo departamente, nors turėjau pasiūlymą vykti ir į danų ambasadą Australijoje. Ispanija su savo social life (socialinis gyvenimas – liet. k.) vėl nugalėjo (nusijuokė). Padėdavau daniškoms firmoms įeiti į ispanišką rinką. Turėdavau atlikti rinkodaros analizę. Lankydavausi įvairiausiose įmonėse, bendraudavau su jų atstovais, susitikimų metu buvo diskutuojama apie pasaulio ekonomikos tendencijas. Turėdavau išanalizuoti, kaip kokiai nors, pvz., daniškos avalynės įmonei, sektųsi Ispanijoje, kiek ji turėtų konkurentų.
Apsigynusi magistrinį darbą, vėl ieškosiu darbo ambasadoje ar kokioje tarptautinėje kompanijoje. Norėčiau grįžti į Ispaniją ar JAV – Majamyje esu gyvenusi 5 mėnesius. Labiausiai sektųsi pritapti ispanakalbių kultūroje, nes ją esu išstudijavusi.
– Dirbdama ambasadoje, dalyvaudama susitikimuose su įvairiais verslininkais, nesulaukdavote požiūrio „ką ta jauna gražuolė čia supranta apie rimtus reikalus“?
– Aš kaip tik jausdavau, kad mane labai gerbia. Lietuvoje esame pratę į kažką viršesnį, vyresnį kreiptis „jūs“. Danijoje to nėra – visi sako „tu“ vienas kitam. Kai persikrausčiau į Ispaniją, ten taip pat atsirado „jūs“, ypač kai kalbama su mokytoju ar verslininku. Buvo keista, nes į mane visi kreipdavosi „jūs“.
Beje, dirbdama ambasadoje niekuomet nekalbėdavau apie savo modelio darbą ar grožio konkursus. Kolegos apie tai žinojo iš interneto. Apie modelius juk prikurta daug stereotipų – kad gražios merginos yra kvailos. Man tai labai nepatinka. Jaučiu, kai su manimi kas nors pradeda kalbėti su tokiomis nuostatomis, tačiau po kelių minučių pokalbio nuomonę pakeičia. Būna nustebę.
– Gyvenimas Majamyje, Madride... Kiek šalių iš viso aplankėte?
– Labai daug. Pavyzdžiui, 2018 metais aplankiau 18 šalių. Per vienerius metus! Dirbti modeliu teko ir Australijoje. Vienoje vietoje neišbūnu – vis keliauju: tiek dėl modelio darbo, tiek dėl grožio konkursų. Juose susiradau tiek daug draugių iš viso pasaulio! Juk konkursuose po 50 merginų iš įvairių šalių dalyvauja. Štai viena dalyvė buvo iš Puerto Riko. Teko gyventi savaitę su jos šeima – supažindino su kultūra. Smagu draugių turėti visur! Nereikia net viešbučių ieškoti, vis turiu pas ką apsistoti.
– Dirbti modeliu Lietuvoje neteko?
– Ne (šypteli). Lietuvoje yra labai daug gražių merginų. Teko girdėti, kad jos net pačios moka už nuotraukas, kad tik fotografuotų. Turėjau anksčiau vadybininką, tačiau dirbti ispaniškai modelių agentūrai nepatiko – 30 proc. uždarbio atiduodavau jiems, be to, negalėjau imtis kitų, ne jų surastų darbų. Šiuo metu aš laisvai samdoma. Ar galima būtų tik iš to gyventi? Vieną mėnesį gali uždirbti labai daug pinigų, kitą – nieko. Nelabai stabilus gyvenimas, dėl to į tai rimtai nežiūriu.
– Pamenate, kokia buvo pati pirmoji jūsų kelionė, neskaitant maršruto Danija–Lietuva–Danija?
– Kai man buvo 15 metų, su mama vykome atostogų į Gran Kanariją. Ten ir susižavėjau ispanų kultūra. Pajaučiau jai didžiulę aistrą. Sau tuomet pasižadėjau, kad išmoksiu ispanų kalbą. Tą įgyvendinau dar mokydamasi gimnazijoje. Ir mamai taip patiko, kad mes vėliau atostogavome Maljorkoje bei Tenerifėje. O į Malagą kelioms savaitėms jau vykau viena, nieko nepažinodama – norėjau išlavinti ispanų kalbą, pažiūrėti, kaip išsiversiu be niekieno pagalbos. Madridą pirmą kartą aplankiau „Erasmus“ programos metu. Ispanija – mano šalis.
Intensyviau keliauti po pasaulį pradėjau ėmusis modelio darbo. O jo ėmiausi, kai man buvo 16 metų. Mama to daryti neleido, nes, jos nuomone, buvau per jauna. Slėpdavau. Įdėjau nuotraukas internete ir netrukus sulaukiau pasiūlymų. Pirmąjį kartą fotografuotis sutikau nemokamai, kad tik turėčiau nuotraukų. Fotografas tuomet tvirtino, kad galėčiau tai daryti už pinigus – esu gabi. Gera idėja, pagalvojau.
– Kuomet ir kokiu būdu uždirbote pirmąją savo algą?
– 16-os metų. Už valandos darbą sumokėjo 400 daniškų kronų. Tuomet tai atrodė tokie pinigai! Aš dirbau nuo 13 metų amžiaus. Danijoje tai yra normalu. Mano pirmasis darbas buvo fiziškai sunkus – išnešiodavau laikraščius ir reklamas. Reikėdavo aplankyti gal 100 namų. Jau tuomet turėjau savo kreditinę kortelę. Aš didžiuojuosi, kad tokio jauno amžiaus pradėjau dirbti, kad nebuvau išlepinta. Dirbau dar kavinėje – indus plaudavau. Padėdavau ir senukams – 3 valandas per savaitę valydavau jų namus. Jie labai džiaugdavosi, kai ateidavau, nes anūkų neturėjo. Niekuomet to nesigėdijau.
Gimnazijoje buvau geriausia klasėje ispanų kalbos žinovė, gaudavau gerus pažymius, tad sulaukiau pasiūlymo padėti kitiems mokiniams paruošti namų darbus. Pasibaigus pamokoms, eidavau į tokią pamokų kavinukę, kur mokydavau. Pinigus už tai man mokėjo gimnazija. Dar vienoje jaunimo kavinukėje pardavinėjau vakarais saldainius. Taigi vienu metu turėjau net keturis darbus. Ir dar šokių būrelį lankiau. Neturėdavau laisvo laiko. Pinigėlius taupydavau tam, kad užaugusi galėčiau keliauti, nusipirkti, ko noriu. Nuo mažens norėjau būti nepriklausoma.
– O kaip įsisukote į grožio karalienių industriją?
– 2015 m. Madride man, kaip Danijos modeliui, pasiūlė tapti nacionalinio grožio konkurso komisijos nare. Pamenu, reikėjo scenoje užduoti ispaniškai konkurso dalyvei klausimą. Jaudinausi. O vedėjas ėmė ir pašmaikštavo: ką tu čia veiki, juk turėtum pati ant scenos tarp tų dalyvių būti. Taip viskas ir prasidėjo. Jis tapo mano vadybininku, ėmiau dalyvauti grožio konkursuose.
Turėjau jų jau aštuonis. Pernai „Miss Eco International“ konkurse, kuris 21 dieną vyko Egipte, laimėjau Miss Eco Europe titulą. Tikrai nesitikėjau laimėti, o kai nesitiki, nelieki nusivylęs, tiesiog gerai leidau laiką. Aš net nespėjau paskutinės suknelės išsilyginti (nusijuokia). Konkurse kalba sukosi ne tik apie grožį, bet ir aplinkosaugos problemas. Dalyvavo 55 merginos, aš atstovavau Danijai, dėvėjau iš šiukšlių maišelių dizainerio sukurtą suknelę.
Po konkurso turėjau sukurti vaizdo klipą apie tai, kaip Danija sprendžia aplinkosaugines problemas, o juk Danija – gamtai draugiška šalis, turime daug vėjo jėgainių, važinėjamės dviračiais, esame sukūrę atliekų perdirbimo kultūrą.
2016 m. Portugalijoje vykusiame „Best Global Model of the Year“ konkurse laimėjau gražiausios pasaulyje šypsenos titulą. Man jis daug reiškia. Juk vaikystėje turėjau kreivus dantukus, sulaukdavau dėl to patyčių.
– Niekuomet grožio konkurse neatstovavote Lietuvai?
– Pačio pirmojo savo konkurso – „Miss Bikini Universe“, kuris 2015 m. vyko Kinijoje, metu atstovavau Lietuvai.
– Tiek daug skirtingų veiklų. Kai jūsų kas paklausia, ką dabar veikiate gyvenime, ką atsakote?
– Šiuo metu susikoncentravusi į savo magistro studijas, noriu jas užbaigti. Konkursai, modelio darbas – tik hobiai, jaunystės pramogos. Norėčiau atostogų, laisvalaikio metu dar nuvykti į kelis grožio konkursus, modeliu padirbėti, kol sukaks 30 metų. Labiau noriu pasiekti savo gyvenime per savo mokslus. Man smagiau dirbti savo protu, o ne grožiu.
– Kiek žinau, gyvendama Madride dar rasdavote laiko darbui reklamuojant naktinius klubus. Tikriausiai sutikote juose ir nemažai pasaulinių žvaigždžių?
– Tai tebuvo pramoga (nusijuokia).
– Buvo pažintis ir su ne kartą tituluotu geriausiu planetoje, tuo metu Madrido „Real“ klube rungtyniavusiu C.Ronaldo.
– Net nelabai apie tai norisi kalbėti. C.Ronaldo draugas šventė gimtadienį – buvo surengta vakarienė. Mano draugė pasikvietė joje dalyvauti ir mane. Tad buvome trys merginos ir trys vaikinai, tarp kurių – ir C.Ronaldo. Trumpai pakalbėjome, paklausė, iš kur esu. Tai buvo po 2015 m. grožio konkurso Kinijoje, kuriame atstovavau Lietuvai.
Pamenu, jam kažkas tai pasakė, o tada jis man: „Tai aš esu su Miss Lietuva? Į sveikatą, Miss Lietuva!“ Susidaužėme taurėmis. Naktiniuose klubuose taip pat ne kartą esu jį mačiusi. Jį ir kitus „Real“ žaidėjus. Bet niekuomet nenorėjau nieko bendra su futbolininkais turėti, nes jie – mergišiai.
Niekada nenorėjau ištekėti už turtingo vyro, kuris galėtų viską nupirkti, o aš būčiau uždaryta kaip kalėjime. Skeptiškai žiūriu į turtingus vyrus. Aš geriau gerą paprastą berniuką turėsiu šalia, kuris bus mielas.
Stipriausia mano savybė – drąsa.
– O šiuo metu tam mielam vaikinui laiko nėra?
– (Nusijuokia). Apie šeimą dar negalvoju. Jaučiuosi per jauna. Tiek dalykų dar norisi nuveikti, tiek patirti! Kol nesurasiu to tikrojo, tikrai negalvosiu. Esu išranki. Man labai svarbus žmogaus charakteris, kad būtų geros širdies, turėtų humoro jausmą, smagu būtų laiką kartu leisti. Turi vaikinas būti nesavanaudis, protingas, kad galėtume apie viską pasikalbėti – politiką, skirtingas kultūras. Nelengva tokį rasti.
Noriu, kad įsimylėtų mano charakterį, o ne išvaizdą. Daug svarbiau, kad patikčiau kam savo charakteriu. Daug kartų girdėjau iš vaikinų, kad juos pralinksminu, kad su manimi neliūdna. O juk vaikinai turi mokėti pralinksminti merginas. Su manimi atvirkščiai (nusijuokia). Patys gražiausi komplimentai, kai giria gerą širdį, linksmumą, norą padėti kitiems. Komplimentų, kad mano gražios akys, figūra, man nereikia – aš ir taip pasitikiu savimi.
– Raimonda, kada pastarąjį kartą buvote pasimatyme?
– (Susimąsto). Gal tos temos geriau nelieskime (nusijuokia). Šiaip mano santykiai visada būdavo ilgalaikiai, bet neištekėjau, nes tiesiog dar nesu pasiruošusi nusistovėti, nurimti.
– Spėju, kad sulaukiate daug priešingos lyties dėmesio. Būta ir kokių įkyrių persekiotojų?
– Lietuvoje nebuvau graži mergaitė, bet kai persikrausčiau gyventi į Daniją... Būdavau kitokia nei visos danės. Išsiskirdavau. Danės merginos, tiesą pasakius, nėra labai sportiškos, o aš visada sportuodavau. Ir „Miss Eco International“ konkurse fitneso rungtyje buvau pripažinta viena geriausių. Tai buvo vienintelis konkursas, kurį labai norėjau laimėti, nes žinojau, kad esu sportiška.
Turkijoje taip pat esu laimėjusi „Miss Best Body“ rungtį. Nenoriu danių pažeminti, kad neįsižeistų, bet esu kitokia nei jos. Net grožio konkursuose stebisi, kad atstovauju Danijai. Rytų europietės bruožų nenuslėpsi (nusijuokė).
O dėl gerbėjų... Prikurta netikrų profilių su mano nuotraukomis, gaunu žinučių kasdien nuo keistų žmonių. Niekuomet neičiau su svetimu „iš interneto“ žmogumi susitikti. Geriau susipažinčiau su kažkuo bibliotekoje (nusijuokia).
Kai dirbau ambasadoje, kažkas dažnai gėlių siųsdavo – per dvi savaites gal penkis kartus. Sėdžiu rimtame susitikime, paskambina į ambasados duris, o su paštu atkeliauja gėlės Raimondai. Pasidarydavo gėda, net paraudonuodavau. Rimtai kalbame susitikime, o man gėlės iš gerbėjo. Taip ir neišsiaiškinau, kas jas siuntė. Gavusi esu ir saldainių, meškučių, atvirukų. Galvodavau, iš kur tie žmonės žino, kur aš dirbu.
– Kiek laiko skiriate grožio puoselėjimui? Niekuomet neatsisakote makiažo, laisvalaikiu taip pat renkatės aukštakulnius ir sukneles?
– Triskart per savaitę sportuoju. Nuo mažens buvau sportiška – lankydavau rankinio treniruotes, šokių būrelius. Labai patinka šokti. Per vieną talentų rungtį grožio konkurse pademonstravau „mėnesienos eiseną“. Buvau kitokia nei visos kitos, dainavusios ar šokusios meilius šokius.
Niekas neįsivaizdavo manęs to darančios, šoką gavo. Tiek daug klausimų instagrame sulaukiau iš vaikinų, ar tikrai čia aš šoku. Niekas nematęs, matyt, modelio taip šokančio (šyptelėjo). Mano idealas – Shakira, nes ji maišo įvairaus tipo šokius.
O dėl svorio... Galiu 10 dienų sėdėti namuose, mokytis, niekur neišeiti, nesportuoti, bet niekad nepriaugu svorio, net numetu, nes pamirštu pavalgyti. Matyt, gera ta lietuviška genetika (nusijuokia). Dietų nesilaikau, valgau viską, tiesiog nepersivalgau. Grožis, sako, reikalauja aukų, bet aš nejaučiu, kad būčiau ką paaukojusi. Kitoms juk ir sportuoti reikia prisiversti, o aš sportuoju, nes man tai pakelia nuotaiką, geriau jaučiuosi. Makiažo kasdien nesidarau. Namuose vaikštau su akiniais, didele pižama, treningu, nes patinka jaustis paprastai. Švenčių proga, žinoma, patinka pasipuošti.
– Tai kiek suknelių kabo jūsų spintoje?
– (Nusijuokia). Labai daug. Kadangi nuo mažens užsidirbu savo pinigų, galiu tai leisti. Turiu daug nebenešiojamų drabužių maišų – atiduosiu Raudonajam Kryžiui. Esu priklausoma nuo rankinių – labai daug jų turiu (šypteli).
– Dizaineriai, tikėtina, taip pat padovanoja jums savo kūrinių.
– Kai vykstu į grožio konkursus, kai kurie paskolina savo kūrinius, kai kurie dovanoja. Dėl to ir patinka man šis hobis (nusijuokia). Nemokamos kelionės, atostogos, nemokami 5 žvaigždučių viešbučiai, drabužiai, įspūdžiai. Dalyvavimas grožio konkursuose man nieko nekainuoja.
– O kas jums pačiai yra graži moteris?
– Ta, kuri savimi pasitiki. Jei savimi nepasitiki, niekas kitas tavimi netikės. Esu daug gražių merginų mačiusi, bet jeigu jos nepasitiki savimi, konkursuose nieko nelaimi. Charakteris gali žmogų padaryti gražų arba atvirkščiai – gali būti labai graži moteris, bet kai burną atidaro... Visos esame gražios, nesvarbu, kiek sveriame, kaip atrodome. Visos turime savyje ką nors ypatinga.
– Kokias įvardintumėte pačios savybes, leidžiančias pasiekti visko, ko įsigeidžiate?
– Stipriausia mano savybė – drąsa. Esu stiprus žmogus. Pati nuo mažens dirbdama susikūriau sau tokį gyvenimą. Niekas kitas man jo nesukūrė. Visos mano svajonės išsipildo. Net mama sakė, kad ko aš užsigeidžiu, tą gaunu. Norėjau išmokti danų kalbą – išmokau, ispanų kalbą – išmokau, dabar noriu išmokti italų kalbą – mokausi.
Norėjau pabaigti gimnaziją – pabaigiau. Bakalauro studijas taip pat baigiau geriausiu pažymiu. Troškau darbo ambasadoje – gavau. Norėjau būti Miss Lietuva – tapau, Miss Danija – tapau. Pamačiau daug šalių. Man labai sekasi! Kartais jaučiu, kad turiu kažkam kitam, ne tokiam laimingam, padėti, taip atsidėkodama gyvenimui. Kai gerai sekasi, norisi ištiesti pagalbos ranką. Štai kai lankiausi Šri Lankoje, užsiėmiau įvairia labdaringa veikla.
– Esate nuolat apsupta skirtingų kultūrų gražuolių. Kokios tautybės moterys jums pačios gražiausios?
– Lotynų amerikietės yra tooookios gražios ir šiltos, konkursams puikiai pasiruošusios. Jos visuomet su manimi elgiasi gražiai, labai gerbia, nori susidraugauti. Lotynų žmonėms labai daug reiškia grožis. Lotynų Amerikoje būti grožio konkursų dalyve – didelė garbė. Danijoje to nejaučiu. Labiau gerbtų, jei pasakyčiau, kad dirbu ambasadoje nei kad esu Miss Danija ir dirbu modeliu.
– Grožio konkursuose, tikėtina, apstu dirbtinio grožio.
– Aš esu natūrali, neturėjusi jokių operacijų, tačiau grožio konkursuose išties dalyvauja daug moterų, kurios ką nors yra pasigražinusios. Manau, kad su natūraliu kūnu, natūraliu grožiu gali daug ką pasiekti. Jei kažką sau pasidaryčiau, jausčiau, kad tai – ne mano.
Nežinau, kodėl kai kurios moterys nėra patenkintos tuo, ką turi. Gal tai nulemia netinkami žmonės šalia, blogos patirtys su vyrais. Jeigu jauti negatyvią energiją nuo kokio nors žmogaus, reikia kuo toliau nuo jo eiti. Reikia susikurti gerą aplinką, kuri įkvėptų, o ne žemintų. Gyvenimas per trumpas negatyviems žmonėms.
– Vis dėlto gražiam žmogui lengviau siekti tikslų?
– Daug kas man sakė: „Tu graži, galėsi gerą darbą gauti“. Tačiau Danijoje nėra jokio skirtumo, kaip tu atrodai. Mūsų šalyje dominuoja lygybė. Kaip tik gal yra minusas, jei esi labai graži. Eidama į interviu stengiuosi atrodyti kuo paprasčiau, užsidedu akinukus. Niekada nepainioju rimtų darbų ir hobio, susijusio su grožiu, darbe netgi slepiu, kad esu modelis.
Aš specialiai prie tokių merginų prieinu ir pradedu nuoširdžiai kalbėtis. Sugadinu visą keršto planą.
– Sklinda legendos apie grožio konkurso užkulisius, kad juose apstu neteisybės bei pavydo. Susidūrėte su tuo? Gal kokia konkurentė sugadino konkursinę suknelę?
– Visos nori įtilpti į kadrą. Būna pykčių darant bendrą nuotrauką (nusijuokia). Niekas nemėgsta savanaudžių, kurios stumdosi. Pavydo sulaukiau tuomet, kai grožio konkursuose rėmėjai pasirinko savo prekių reklamoms būtent mane. Ir ne vienas rėmėjas. Bet juk negalėjau sakyti: „Nerinkit manęs“. Atpažįstu merginas, kurios pavydi. Jos žiūri labai piktai, apkalba. Atradau techniką, ką daryti tokiu atveju. Aš specialiai prie tokių merginų prieinu ir pradedu nuoširdžiai kalbėtis. Sugadinu visą keršto planą. Po to ji negali manęs nekęsti. Supranta, kad esu paprasta ir miela.
Buvo viena vengrė, tai po tokio mano manevro tapome net geromis draugėmis. Kai atvyko į Madridą, darbą jai suradau. Vėliau klausiau, kodėl manęs nemėgo, atsakė, kad esu panaši į jos vaikino buvusią merginą. Kvaila priežastis. Kam pavydėti? Geriau smagiai laiką praleisti, draugių susirasti.
– Kaip manote, ar būtų taip sėkmingai jūsų gyvenimas susiklostęs, jei šeima nebūtų persikrausčiusi į Daniją?
– Nemanau, kad būčiau turėjusi tokias pačias galimybes. Nebūčiau nei daniškai, nei ispaniškai kalbėjusi, o ir anglų kalba nebūtų buvusi tokia gera. Be to, Lietuvoje labai brangu studijuoti. Danijoje studijos nekainuoja, dar gauni ir stipendiją. Esu dėkinga už tai, ką turiu.
