Prieš penkerius metus iš Balio salos parsivežusios idėją atgaivinti mūsų šalies amatus, suteikiant jiems modernumo prieskonio, mezginių verslo ėmėsi trys draugės – Sandra Pangonytė, Akvilė Meškauskaitė-Dobrajs ir Danutė Rasimavičiūtė.
Kaip pasakoja Sandra, jas visas kadaise suvedė bendri rinkodaros mokslai ir kelionės. O idėja kurti bendrą verslą gimė visoms trims viešint Balyje, kuris, pašnekovės teigimu, savo amatais labai primena Lietuvą:
„Ten labai aktyvūs medžio, stiklo, audinių, verpalų amatai. Kilo mintis, kodėl neprikėlus lietuviškų amatų, kurie pas mus asocijuojasi tik su Pilies gatvėje Vilniuje parduodamomis megztomis kojinėmis. Pasvarstėme, kad tai būtų galima padaryti šiuolaikiškai.“
Pasigedome šiuolaikiškai moteriai skirtų megztukų, kurie atrodytų moderniai, būtų pagaminti etiškai, puoselėjant senąsias lietuvių tradicijas.
Tarp Vilniaus ir Niujorko (Sandra ir Akvilė gyvena Lietuvoje, Danutė – JAV) kuriantis ir veikiantis tvarus lietuvių mados startuolis šiandien yra gerai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje – net 95 proc. produkcijos eksportuoja į 50 pasaulio šalių, tarp kurių yra JAV, Jungtinė Karalystė, Šveicarija, Vokietija, Suomija, Australija ir Japonija.
Trijų lietuvių moterų įkurto prekių ženklo vardas ne kartą buvo atsidūręs tokiuose pasauliniuose leidiniuose kaip „Vogue“, „Elle“, „Instyle“, „The Guardian“ ir „The Telegraph“.
O praėjusių metų rudenį jis tapo pirmuoju Lietuvoje tvarios mados prekių ženklu, sulaukusiu investicijų. 0,5 mln. eurų pradinio kapitalo suma tapo didžiausia kada nors investuota į mados prekių ženklą Lietuvoje.
Viena priežasčių, atkreipusių investuotojų dėmesį, buvo išskirtinis verslo modelis: verslininkės ne tik suteikia galimybę dirbti atokesnėse šalies vietose gyvenančioms moterims ir nedidelėms mezgykloms, bet ir mažina atskirtį tarp galutinio produkto vartotojo ir tą produktą pagaminusio asmens. Taip pat sukūrė galimybę pirkėjams prisidėti prie drabužį numezgusios moters svajonės išsipildymo – skirti papildomą sumą, kuri atitenka darbuotojai.
Su Sandra pasikalbėjome apie tai, kaip trims draugėms pavyko sukurti tvarios mados verslą ir atgaivinti tradicinį lietuvišką amatą, kas padeda išsiskirti iš kitų ženklų ir ar lengva, kai versle persipina draugystė ir partnerystė.
– Kodėl pasirinkote būtent mezginius?
– Norėjome kurti produktus, kuriuos nešiojame pačios. Man pačiai toks vaizdinys išlikęs, kad maža buvau nuo galvos iki kojų apmegzta močiutės. Ir turbūt dažnas lietuvis yra apmegztas savo močiutės ar mamos, tie mezginiai įaugę į kraują. Tačiau pasigedome šiuolaikiškai moteriai skirtų megztukų, kurie atrodytų moderniai, būtų pagaminti etiškai, puoselėjant senąsias lietuvių tradicijas. Tokių neradusios, sumanėme to imtis pačios.
– Kas paskatino imtis būtent tokio verslo modelio – įdarbinti šalies regionų mezgančias moteris?
– Dabar mūsų veikla skaidoma į dvi linijas: viena – rankų darbo, kita – maža mezgykla, kurioje produkcija gaminama pusiau rankomis, pusiau mašinomis.
Iš viso su mumis dirba apie 30–40 moterų.
Mūsų idėja buvo gaminti stambaus siūlo rankų darbo megztukus, mašinomis jų pagaminti neįmanoma. Socialiniu verslu savęs nelaikėme ir nuo pat pradžių neturėjome idėjos specialiai tokiu būti. Tuo keliu labiau ėjome dėl to, nes norėjome pagaminti tą įsivaizduojamą megztuką ir iš to daryti verslą.
Tik vėliau, dirbdamos su moterimis, išgirdusios, kokią įtaką darome jų gyvenimams, suteikdamos darbo vietas, kurių jų regionuose nėra, tiek jaunoms mamoms, auginančioms vaikus, tiek vyresnio amžiaus moterims, kurioms jau sunkiau rasti darbą, pamatėme, kad savo versle turime gražų socialinį kampą, ir supratome, kokią įtaką darome ir galime daryti regionuose.
– Ar turite ratą moterų, su kuriomis nuolat dirbate, ar tas ratas keičiasi ir priimate naujų? Ir kiek moterų su jumis dirba?
– Iš viso su mumis dirba apie 30–40 moterų, kai kurios jų – visu etatu, su kitomis esame suderinusios tam tikrą laiką, kurį jos gali skirti. Kadangi verslas plečiasi, nuolat ieškome naujų mezgėjų. Tas procesas nėra labai lengvas. Rasti žmogų, kuris megztų kruopščiai, pagal visus mūsų reikalavimus, ne taip paprasta. Bet turime tikslą per artėjančius metus dabartinį mezgėjų ratą išauginti dvigubai.
– Kas rūpinasi mezgėjų paieška ir atranka?
– Prienuose turime padalinį, kur buvo įdarbinta pirmoji mūsų mezgėja. Dabar ji yra gamybos vadovė, prižiūri visų mezgėjų rankų darbą, tikrina kokybę, daro atrankas ir t. t. Iš esmės turime du žmones, kurie atsakingi už naujų mezgėjų įdarbinimą.
– Be to, kad įdarbinate šalies regionų moteris, turite ir kitą labai gražią idėją – perkantysis gali pasirinkti papildomai paaukoti 10 eurų moteriai, kuri numezgė tą megztinį ar aksesuarą, ir taip prisidėti prie tos moters svajonės įgyvendinimo. Kaip sumanėte tokią idėją?
– Klientams norime pasakoti tų moterų, kurios mezga mezginius, istorijas, kuo ir kaip jos gyvena, apie ką galvoja megzdamos ir pan. Kad tai būtų asmeniška, kad klientas sužinotų apie tą žmogų, kad kiltų didesnis noras pirkti ne greitosios mados prekių ženklo gaminius, kai net nežinai, kur jie pagaminti, arba žinai, kad Kambodžoje, kur žmonės net negauna minimalaus atlyginimo, ir visa grandinė, kuria keliauja produktas, yra nešvari. Čia perkantysis žino apie asmenį, kuris tą mezginį sukūrė, ir gali padėti jo svajonei išsipildyti.
Surinkome tų moterų svajones, kurių jos nedrįsta arba negali sau leisti įgyvendinti. Pavyzdžiui, viena mūsų mezgėjų išsilaikė teises, gavo vairuotojo pažymėjimą, nors to labai bijojo ir manė, kad niekad to nepadarys. Bet, kai surinkome tam reikalingą sumą ir jai ją padovanojome, ji buvo priversta tai padaryti – įgyvendinti savo svajonę (šypsosi).
Klientams norime pasakoti tų moterų, kurios mezga mezginius, istorijas, kuo ir kaip jos gyvena.
Taigi, renkame tas lėšas, nufilmuojame, kaip įgyvendinama vienos ar kitos moters svajonė, vaizdo įrašus rodome klientams ir dar plačiau pasakojame jų istoriją. Be to, čia žmogus tiksliai žino, kam aukoja, jaučia motyvaciją ir norą daryti gera. Aišku, pirkėjui tenka pasitikėti ir mumis, kad tos sumos mes tikrai nepasiliksime sau.
– Ar daug aukojančių pirkėjų?
– Šią idėją pradėjome įgyvendinti prieš metus, pernai metų statistika rodė, kad aukoja kas ketvirtas klientas.
– Kaip smagu. Pastaruosius keletą metų labai daug kalbama apie tvarią madą, tvarų verslą. Jūs taip pat puoselėjate tvarios mados idėją. Tikiu, kad tenka sulaukti pareiškimų, jog nesąmonė mokėti 200 eurų už megztuką, kai galiu nusipirkti už 20. Pasidalykite, ką pastebite iš savo darbo patirties, – ar šiuo klausimu keičiasi visuomenės požiūris?
– Tai labai priklauso nuo rinkos. Didžiausios mūsų rinkos yra JAV ir Jungtinė Karalystė. Tarkime, Amerikoje, kaip ir Skandinavijoje, edukacijos lygis ir žmonių suvokimas yra visiškai kito lygmens. Manau, tai lemia ekonominis išsivystymas, kai žmonės jau turi pinigų būtiniems poreikiams, tada jie pradeda galvoti apie maistą, kurį valgo, drabužius, kuriuos perka, aplinką, taršą ir t. t. Tose šalyse žmonės labiau vertina tvarumą, supranta to svarbą, gali ir moka daugiau.
Lietuva, sakyčiau, yra pradinio lygmens, atsiranda vis daugiau vadinamųjų sąmoningų klientų, kurie nori žinoti, kas pagamino prekę, ar nebuvo žalojami gyvūnai, nuimant jų vilną. Aišku, kaina lieka pagrindiniu veiksniu, net, jei žmogus nori puoselėti ekologiškumą. Ne kiekvienas gali mokėti 200 eurų už megztuką ir tas sprendimas turėtų būti apsvarstytas.
Kuo toliau, tuo labiau iš klientų jaučiame spaudimą, kuo tiksliau įvardyti, kokius sertifikatus turime, iš kur žinome, kaip tiekėjai elgiasi su savo avytėmis, ar važiuojame ten ir darome auditus, kaip dirba mūsų mezgėjos, kokia yra jų aplinka. Kad jie pirktų produkciją, mes ne turime, o privalome būti tvarios mados prekių ženklas. Tyrimai rodo, kad millenium karta tvarumo ne tik nebelaikys kaip pranašumo – tai bus būtinybė. Jie nebepirks kitų prekių ženklų, kalbant ne tik apie madą, bet apskritai, nes svarbiausia bus – ką palieka po savęs.
Taigi ir mes savo versle nuolat rūpinamės, kaip galime būti dar tvaresni, peržiūrime tiekėjus, kokius sertifikatus jie turi, ir per artėjančius metus norime likti dirbti tik su tais, kurie turi visus reikalingus. Ir apie tai kalbėti su savo klientais, parodyti jiems, kad ir mes tikrai esame visiškai tvarūs. Dabar save pristatome kaip etišką verslą, įdarbiname moteris, mokame joms vidutinius to rajono atlyginimus, darome įvairių iniciatyvų.
– Jūsų asortimente – mezginiai moterims ir vaikams. Kodėl nesirinkote ir vyrų linijos? Ar planuojate kada nors ją įtraukti?
– Čia geras klausimas (juokiasi). Iš pradžių rinkomės tai, ką pačios dėvime. Vėliau, man susilaukus sūnaus ir reaguojant į mūsų klienčių, kurios yra mamos, siūlymus, natūraliai atsirado ir vaikų linija. Gauname daug užklausų dėl vyriškų drabužių, galbūt ateityje pradėsime gaminti ir juos.
– Kai galvoji apie tvarios mados drabužį, įsivaizduoji jį kaip nepavaldų nei laikui, nei tendencijoms. Kaip gimsta jūsų mezginiai, kuo vadovaujatės juos kurdamos?
– Esame ne sezoninis prekių ženklas, nekuriame kolekcijų, todėl mums visiškai neaktualu sekti tendencijas, bet į spalvas dėmesį atkreipiame. O kurdamos produktą net ir norime nuo tendencijų atsiriboti, nes kuriame tvarų, ilgaamžį gaminį, kurį, gerai prižiūrint, būtų galima dėvėti daug metų.
Įkvėpimo ieškome etno raštuose, lietuvių, baltų mitologijoje.
Mūsų noras – per drabužius klientui papasakoti apie mūsų kraštą – pavyzdžiui, Neringą, susieti juos su lietuvybe – įkvėpimo ieškome etno raštuose, lietuvių, baltų mitologijoje, bandome tam suteikti modernumo prieskonį, tą gaminį padaryti patrauklesnį klientui. Dabar turime idėją drabužius susieti su Žemaite – jos skara.
Gali būti, kad ir pataikome į tendencijas. Tarkime, koks nors kombinezonas. Bet kadangi mūsų produktas nėra skirtas tik tam sezonui, bandome kitaip jį išpildyti, pasitelkdamos spalvas, senuosius raštus.
– Kas pas jus kuria drabužių ir aksesuarų modelius?
– Mes ieškome įkvėpimų, dalijamės jais tarpusavyje ir viską siunčiame Niujorke gyvenančiai dizainerei, su kuria bendradarbiaujame.
– Kokius audinius, vilną naudojate savo gaminamiems drabužiams ir aksesuarams?
– Turime labai daug ir skirtingų. Nenaudojame jokio plastiko, sintetikos, viskas yra natūralu. Daugiausia naudojame merino vilną, avių, maišytą su alpakos, taip pat 100 proc. ir perdirbtą medvilnę.
– Atsižvelgiant tiek į mūsų, tiek į pasaulinę rinką – ar sunku išlaikyti savitumą? Kaip manote, kas jums padeda išsiskirti?
– Tai, kad esame tvarios mados atstovai, gaminame tik iš natūralių pluoštų, nėra didelis išskirtinumas. Bet juo laikyčiau tai, kad gaminame išskirtinai tik mezginius. Tokių prekių ženklų pasaulyje yra vos keletas, todėl yra lengviau mus pastebėti ir mums išeiti į pasaulinius vandenis.
O pagrindiniu išskirtinumu vadinu tai, kad artiname klientą prie gamintojo, pasakodami to žmogaus, kuris sukūrė drabužį, istoriją, gyvenimo detales. Auka mezgėjoms, sakyčiau, yra inovacija mados pasaulyje – klientui leidžiame tiek priartėti, kad jis gali padaryti tiesioginę įtaką. Manau, tai yra mūsų unikalumas.
– Atrodo, kad vis dažniau žmonės atranda savo pašaukimą, kūrybinę gyslelę, pomėgius geba paversti darbu. Bet tiesa ta, kad ne visų idėjos pasiteisina ir ne visų verslai išauga. Ko reikia, kad idėja virstu kūnu ir tą kūną pavyktų puoselėti ir auginti?
– Kai mums kilo tokia idėja, per savaitę ar dvi mes jau turėjome pirmą megztinio pavyzdį. Manau, jei degi idėja, tiki, kad ji – unikali, reikia tiesiog imti ir daryti. Labai gerų idėjų pasaulyje yra be galo daug. Skiriamasis bruožas tų, kuriems pavyksta ir kuriems ne, yra pastangos, atsidavimas ir labai sunkus darbas. Tie, kurie tuos kalnelius – nusivylimo, motyvacijos, pakilimo, nukritimo – pereina, išgyvena.
Kai iš visų idėjų išsifiltruoji geriausią, tai, ką su ja padarai, jau priklauso nuo komandos, kurią suburi. Manau, kad tai mums ir padėjo. Jei kurčiau verslą antrą kartą, daryčiau tai ne viena, o su komanda. Nes tai yra ir spyris į užpakalį, kai to reikia, ir papildoma motyvacija bei dar vienas požiūrio kampas. Ir čia turbūt labai svarbu rasti ne panašiai mąstančius žmones, nes tada nėra prasmės, o skirtingą požiūrį turinčius, kad tą pačią situaciją matytų skirtingais kampais – tai ir būtų pridėtinė vertė.
Skiriamasis bruožas tų, kuriems pavyksta ir kuriems ne, yra pastangos, atsidavimas ir labai sunkus darbas.
Dabar šis verslas visoms mums trims yra pagrindinė veikla. Tačiau pirmus dvejus metus, kol viską išbandėme, apsižiūrėjome ir išsigryninome, dirbome kitus darbus. Turėjome finansinį saugumą, mums nereikėjo skubėti, nerti stačia galva, aukoti savo santaupas. Kai jau pamatėme, kad tikrai pavyks, ir kai praėjusių metų rudenį sulaukėme investicijų, visos galutinai išėjome iš turėtų darbų.
– Kaip jums pavyko pritraukti tą 0,5 mln. eurų investiciją?
– Tikriausiai labai svarbu yra tikėti savo idėja, ja degti, nes tai uždega ir kitus. Bet tik jos neužtenka, nes dar reikia komandos, kuri ją įgyvendintų. Taigi visų investuotojų argumentai, kodėl jie investavo, ir buvo susiję su komanda – jie patikėjo, kad esame pajėgūs tą gerą idėją įgyvendinti.
– Dažnai sakoma, kad su draugais nereikia veltis į verslus, turėti piniginių reikalų. Kaip yra jūsų atveju, lengva ar sunku dirbti su draugėmis ir ar tai netrukdo santykiams?
– Yra dvi pusės. Užsidegus kokia nors idėja, ją daug lengviau įgyvendinti, kai jau pažįsti žmones, su kuriais nori kurti verslą. Bet su laiku, verslui augant, be abejonės, iškyla labai daug iššūkių, kuriuos, nesant draugais, būtų sunku spręsti, o kai persipina draugystė ir verslo partnerystė, atsiranda visokių povandeninių srovių.
Tada turi naviguoti tarp draugystės, jos nepametant, ir verslo santykių – kaip versle kilusių problemų, nusivylimų nepernešti į draugystę. Turi prisiimti kur kas didesnę atsakomybę už kiekvieną sprendimą ar žodį. Tai labai sunku, bet įmanoma. O įmanoma tada, kai yra psichologinis saugumas, gebėjimas pasakyti dalykus ir juos priimti, kai galima apie viską atvirai kalbėtis ir spręsti, o ne kaupti ir laikyti savyje. Tikriausiai svarbiausia yra apie viską kalbėtis.
– Ir pabaigai, kad jau kalbame apie mezginius, kurių tikrai netrūksta kiekvieno mūsų spintoje, – pasidalykite patarimais, kaip prižiūrėti vilnos drabužį, kad jis kuo ilgiau tarnautų?
– Yra priemonių, kurios padeda prailginti megzto drabužio dėvėjimo laiką: tai ir skustukai, ir specialūs purškikliai. Gal ne visi žino, bet vilna linkusi pati atsinaujinti, savaime išsivalyti, todėl nėra būtinybės vilnonių gaminių taip dažnai skalbti kaip kitų.
Bet, jei jau skalbiate, visada rekomenduojame tai daryti rankomis, ne skalbimo mašinoje. Nes, jei mašina senesnė, net ir skalbiant nustačius vilnos funkciją, mašina gali pavelti drabužį, jis taps lyg veltinis. Išskalbtą drabužį reikia paguldyti išdžiūti, kad neišsitampytų. Jei tingisi skalbti rankomis patiems, galite nešti drabužį į valyklą. Jei neturite prietaiso, kuris nurenka pūkelius, valyklose teikiama tokia paslauga.
– Labai ačiū jums už pokalbį ir kuo didžiausios sėkmės!