Posakis, kad grožis reikalauja aukų, sugalvotas ne mūsų dienomis. Sunku net įsivaizduoti, kiek kančių žmonija patyrė dėl grožio, kuris toks nenusakomas ir nepastovus. Bėgant amžiams fizinio grožio samprata nuolat keitėsi: tas, kas buvo gražu viduramžių žmogui, renesanso epochos atstovui atrodė atgrasu. Blogiausia, kad žmonių susikurti grožio etalonai dažniausiai prasilenkdavo su prigimtimi ir buvo nesuvokiami sveiku protu. Pavyzdžiui, antikinėje Graikijoje grožio etalonu buvo laikoma deivės Afroditės skulptūra. Remiantis šiuo etalonu idealia buvo laikoma 164 cm ūgio moteris, kurios krūtinės apimtis – 86cm, liemuo – 69 cm, o klubai – 93 centimetrai. O viduramžiais pernelyg moteriška figūra buvo laikoma ne tik nedailia, bet ir nepadoria.
Sveikatai pavojingos makiažo priemonės
Kad paryškintų tai, ką turi gražaus, ir paslėptų nedidelius trūkumus, žmonės nuo senų laikų naudojo įvairias kosmetines priemones. Nors ir natūralios – paimtos iš gamtos, toli gražu ne visos jos buvo nekenksmingos. Žinoma, kad faraonų laikais Egipto moterys skruostams rausvinti naudojo nuodingų augalų sultis. Nuo jų skruostų oda sudirgdavo ir „sveikai“ parausdavo. Viduramžiais buvo manoma, kad moteriai žavesio suteikia išsiplėtę akių vyzdžiai. Šiam tikslui į akis buvo lašinamos šunvyšnių sultys, kurių sudėtyje yra nuodingos medžiagos atropino.
Antikos laikais šviesi veido oda simbolizavo aukštą padėtį visuomenėje. Tamsesnę odą turėjo tik laisvo elgesio moterys ir vergės. Odai balinti graikų aristokratės naudojo kaukes iš nuodingųjų medžiagų: švino ir gyvsidabrio. Vargšelės nė neįtarė, kad gražindamos save pamažu žudosi. Per odą į organizmą patekę sunkieji metalai gerokai sutrumpindavo moters gyvenimo trukmę. Keisčiausia, kad po kurio laiko išaiškėjus šalutiniam gyvsidabrio ir švino balinamųjų kaukių poveikiui, moterys nesiliovė jų naudojusios iki pat XIX amžiaus. Sniego baltumo oda buvo ypač madinga karalienės Marijos Antuanetės valdymo laikais. Kad oda taptų balta it porcelianas, rūmų damos veidą ir krūtinę dengdavo švino milteliais. Nuo jų ant gražuolių odos atsirasdavo bėrimų, vėliau – skausmingų žaizdelių. Tačiau užuot gydžiusios išopėjusią odą, moterys užtepdavo ant jos dar storesnį balinamųjų miltelių sluoksnį. Žinomi atvejai, kai tokios grožio procedūros baigdavosi kraujo užkrėtimu ir staigia mirtimi. Odai balinti buvo naudojamos ir kitos drastiškos priemonės, pavyzdžiui, kalkės, actas ir net kraujo nuleidimas.
Depiliacija – viena seniausių grožio procedūrų
Nemanykite, kad depiliacija – mūsų dienų išradimas. Manoma, kad tai viena seniausių grožio procedūrų. Nepageidaujamiems plaukeliams šalinti nuo seno naudojami specialūs skustuvai, pincetai, molis ir karštas vaškas.
Egipte depiliacija vašku buvo privaloma aukštuomenės moterims ir haremų gražuolėms. Senovės Romoje buvo labai populiari intymių vietų depiliacija. Kai XIV a. Vakarų Europoje tapo madinga aukšta kakta ir „švarus“ veidas, buvo šalinami virš kaktos augantys plaukai ir plikai nupešiojami antakiai.
Tai bent šukuosena!
XVIII a. Prancūzijoje rūmų damos turėjo ant galvų nešioti neįtikėtino dydžio šukuosenas. Jos buvo formuojamos ant metalinio karkaso iš natūralių plaukų, arklių karčių, avių ir ožkų vilnos. Kartais šukuosenų aukštis siekdavo net metrą. Negana to, į jas buvo įtaisomi laivų maketai, paukščių ir gyvūnėlių iškamšos, vaisių kekės, narveliai su gyvais paukšteliais ir vandens pilni indai, į kuriuos pamerkdavo gyvų gėlių. Šukuosenas sutepdavo kiaušinio baltymu, padengdavo baltos pudros sluoksniu, apibarstydavo prieskoniais, apšlakstydavo kvapiosiomis esencijomis. Kaip manote, kiek galėjo sverti šis ant galvos nešiojamas meno kūrinys? Mažiausiai du tris kilogramus. Natūraliomis medžiagomis sutepti plaukai traukte traukė įvairius gyvius, todėl kiekviena dama nešiojosi specialų pagaliuką galvai pasikasyti. Beje, karštu oru tokia šukuosena tarnaudavo vos kelias dienas, nes „sugesdavo“ ir imdavo skleisti nemalonų kvapą.
Liekna it vapsva
Skirtingais laikais moters kūno proporcijoms buvo keliami vis kitokie reikalavimai. Pavyzdžiui, viduramžiais, kai itin moteriškas kūnas buvo laikomas nuodėmingu, moterys tiesiog privalėjo nešioti apvalumus maskuojančius drabužius. Raišteliais priekyje ir šonuose suvarstomos suknelės buvo stipriai suveržiamos, kad krūtys būtų kuo mažiau iškilusios. Kad krūtinė atrodytų visiškai plokščia, ji buvo apsukama standaus audinio juosta. Vos bręsti pradėjusios merginos buvo priverstos miegoti su švino plokštėmis ant krūtų. Taip buvo siekiama sustabdyti krūtų augimą.
Bet... prabėgus keliems šimtmečiams, grožio etalonu tapo putlios krūtys, liaunas liemuo ir platūs klubai. Kad moterys galėtų pakoreguoti laikmečio reikalavimų neatitinkančias kūno linijas, buvo net sukonstruotas specialus „kankinimo“ įrenginys – korsetas. Ankstyvieji korsetai buvo gaminami iš metalo. Kad netrintų kūno, apsiuvami pliušu. Toks apatinis drabužis tarsi geležiniai gniaužtai suspausdavo liemenį ir pakeldavo krūtis. Vėliau korseto karkasui gaminti pradėti naudoti tvirti ir lankstūs banginio ūsai. Šis patobulinimas leido moterims turėti „vapsvos taliją“, kurios apimtis siekdavo vos 40 cm. Į standžius korsetus įspraustos gražuolės, negalėdamos normaliai kvėpuoti, vaikščiodavo išblyškusios ir alpėdavo, nes jų smegenims trūkdavo deguonies. Tiesa, tuo metu ir alpti buvo madinga. Ilgus metus dėvint korsetą būdavo deformuojamas kūnas, pažeidžiami vidaus organai. Deja, tariamas grožis buvo svarbesnis nei sveikata.
Luošos, bet gražios
Kinijoje Mingų dinastijos valdymo laikais seksualumo viršūne tapo maža lotoso formos moters pėda. Grožio etalonu buvo laikomos 7–9 cm pėdutės. Kadangi mažos pėdos simbolizavo gerovę, gero savo dukroms linkinčios motinos penkiamečių mergaičių pėdas, kad šios neaugtų, sutvarstydavo tvarsčiais. Kojų pirštukus užlenkdavo žemyn ir medžiaginiais tvarsčiais stipriai perrišdavo pėdas. Per kelerius metus spaudžiama pėda deformuodavosi. Sutrikus kraujo apytakai, kai kurie pirštai apmirdavo ar visai nukrisdavo. Moterys negalėdavo normaliai vaikščioti, tačiau šlubčiojančios gražuolės tų laikų vyrams atrodė labai patrauklios. Kad moteris galėtų vaikščioti, jai tekdavo kasdien tvarstyti suluošintas pėdas, kitaip kojos neišlaikydavo kūno svorio. Ši grožio procedūra Kinijoje buvo praktikuojama iki praėjusio amžiaus pradžios.
Dar šis tas
- Mūsų kraštuose garbinamas lieknas kūnas, o štai Mauritanijoje patrauklia laikoma tik apkūni moteris. Kuo daugiau ringių ant merginos liemens, tuo didesnė tikimybė, kad ji sėkmingai ištekės. Todėl tėvai savo dukras siunčia į specialias „tukinimo fermas“, kur merginos per prievartą maitinamos kaloringu maistu.
-
Šių dienų Kinijoje vis labiau populiarėja skausminga kojų tempimo procedūra. Nors keliais centimetrais paūgėti trokštančios kinės mielai sutinka kęsti nežmoniškus skausmus.
- Daugelyje Afrikos genčių įprasta gražinti kūną reljefiniais piešiniais. Oda išpjaustoma raštais ir kurį laiką neleidžiama žaizdoms sugyti, kad susiformuotų randų kauburėliai. Tokie dirbtiniai randai ir jų ornamentai žymi klanus, gentis, socialinį statusą. Kad neišnyktų, randai nuolat atnaujinamiir papildomi.
-
Vakarų Afrikoje gyvenančios Assini genties moterys tyčia leidžia įgelti į krūtų spenelius nuodingiems vabzdžiams, kad šie ištintų ir padidėtų.
- Pietų Amerikos valstybėje Peru archeologinėse vietovėse besidarbuojantys mokslininkai nuolat aptinka keistų radinių – kiaušinio formos žmonių kaukolių. Iš pradžių manyta, kad tai apsigimėlių kaulai. Vėliau paaiškėjo, kad senovės Peru gyventojų darbas: dar metukų neturinčių mergaičių galva buvo stipriai apvyniojama audeklu, kad ilgainiui kaukolė deformuotųsi ir įgytų ovalo formą. Tai buvo daroma grožio vardan ir aukštesniam socialiniam statusui akcentuoti.
-
Pietų Etiopijoje, Afrikoje, gyvenančios Mursi genties moterys gražinasi deformuodamos lūpas. Pradėjusių bręsti mergaičių lūpos įpjaunamos, o į atsivėrusią kiaurymę įstatomas medinis ar molinis diskas. Metams bėgant jis keičiamas vis didesniu. Per ilgą laiką lūpa taip ištempiama, kad moteris gali ją užsimauti sau ant galvos.
