Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Dizainerė apie socialinį mados projektą: „Tikėjau, kad mados industrija turi nešti gėrį“

„Man dažnai sako, kad pirma turi pati atsistoti ant kojų, o tada jau padėti kitiems. Bet aš padėti noriu dabar ir man nesvarbu, kad pačiai sunku išgyventi“, – sako „LECH LECHA Design“ 25-erių dizainerė Janina Zibireva. Kovo 1 d. Vilniaus „Vaidilos“ teatre ji pristatys unikalią drabužių kolekciją, į kurios kūrimo procesą buvo įtraukti socialinę atskirtį patiriantys žmonės.
Dizainerė Janina Zibireva su mama
Dizainerė Janina Zibireva su mama / Eglės Jasiukaitytės nuotr.

Esate patyrę jausmą, kai sutiktas žmogus ne tik palieka įspūdį, bet jo akyse spindinti šiluma, atsidavimas kitiems priverčia susimąstyti ir jus pačius? Tokia yra jaunoji dizainerė Janina. Beveik prieš trejus metus Vilniaus dailės akademijoje Kostiumo dizaino studijas baigusi mergina sako, kad didžiausias jos noras buvo kurti. Į mados pasaulį pirmą kartą įžengė dar paauglystėje – dirbo modeliu, po studijų ilgai ieškojo savęs ir savo kūrybinio kelio.

Austėjos Lekytės nuotr./Dizainerė Janina Zibireva
Austėjos Lekytės nuotr./Dizainerė Janina Zibireva

„Studijuodama buvau išvykusi pagal „Erasmus“ programą, maliausi platesniuose mados pasaulio vandenyse. Kostiumo dizainas buvo mano svajonių specialybė, bet mados pasaulis kuo toliau, tuo labiau man tapo svetimas, tuščias, beprasmis. Buvau ir tebesu naivi, tikiu, kad grožis išgelbės pasaulį, – juokdamasi sako pašnekovė. – Juokingai skamba, bet tikėjau, kad mados industrija turi būti nešanti gėrį. Tačiau supratau, kad yra ne visai taip, o dažnai ir priešingai.“

Tada susidūriau su dideliu iššūkiu, mąsčiau: baigiau svajonių specialybę, esu kvalifikuota dizainerė, dirbu padavėja ir savanoriauju su benamiais.

Atrodytų, du nesuderinami dalykai, bet tos gėrio paieškos merginą atvedė prie Lietuvos „Carito“ organizacijos slenksčio. Ir būtent čia prasidėjo jos kelionė, pažintys ir projektai, kuriuos Janina vadina savo oru ir pašaukimu.

– Papasakok, kaip atsidūrei „Carite“ ir kaip gimė socialiniai mados projektai?

– Baigusi mokslus labai ieškojau, ką veikti toliau. Tris mėnesius dirbau padavėja, paskui atsitiktinai atsidūriau „Carito“ organizacijoje, pradėjau savanoriauti su benamiais ir vargstančiais žmonėmis. Tada susidūriau su dideliu iššūkiu, mąsčiau: baigiau svajonių specialybę, esu kvalifikuota dizainerė, dirbu padavėja ir savanoriauju su benamiais. Užplūdo keistas jausmas, nes kitaip įsivaizdavau savo gyvenimą.

Asmeninio archyvo nuotr./„Lech Lecha Design“
Asmeninio archyvo nuotr./„LECH LECHA Design“

Tačiau visada tikėjau, kad niekas nevyksta šiaip sau. Savanorystė man atvėrė akis šiek tiek kitaip pamatyti pasaulį ir žmones, tapau jautresnė. Kita vertus, visada tokia buvau. Virsmas prasidėjo dar studijų metais, kai pradėjau kalbinti nestandartinių dydžių ir amžiaus moteris būti modeliais.

Savanoriaudama svarsčiau, kaip galėčiau pagyvinti, pralinksminti tuos žmones. Tada gimė projektas „Atsimerk“. Organizavau fotosesijas, tuos žmones kviesdavau būti modeliais, juos perrengdavau, grimuodavau. Fotografavome jų portretus ir kalbinome apie tai, kas jiems yra gražus žmogus. Tai buvo projektas, kur žmonės galėjo atskleisti savo vidinį ir išorinį grožį. Paskui buvo surengta paroda, o po jos dar pusantrų metų šias fotografijas buvo galima matyti Vilniaus miesto stenduose.

Po šio spontaniško projekto supratau, kad įmanoma įprasminti tą savo mados specialybę, talentą ir svajonę, ir nutariau eiti tolyn. Mečiau padavėjos darbą, dalyvavau socialinio verslo akseleravimo programos projekte „Socifaction“ jauniems startuoliams.

Nerijaus Kuzmicko nuotr./„Lech Lecha Design“ kolekcijos modelis
Nerijaus Kuzmicko nuotr./„LECH LECHA Design“ kolekcijos modelis

– Kuo ypatingas buvo šis projektas?

– Projektas buvo skirtas jauniems kūrėjams, turintiems savo idėjų, norintiems kurti verslą. Aš, menininkė, patekusi ten ėmiausi už galvos: kas dabar bus?.. Mokiausi, sužinojau daug įdomių ir naudingų dalykų, tačiau iš pradžių jaučiausi desperatiškai, kaip nevykėlė, kuri nieko nemoka ir bando naiviai ką nors daryti.

Pasitelkdami drabužių dizainą skatiname visuomenę atkreipti dėmesį į žmogų.

Tačiau esu užsispyrusi kovotoja ir visada einu iki galo, nepasiduodu vidury kelio. Taip buvo ir su šiuo projektu. Turėjau puikią mentorę – dizainerę Jolantą Rimkutę, gavau daug naudingų patarimų. Viskas baigėsi tuo, kad projekto finale tapau viena geriausių socialinio verslo iniciatyvų sumanytojų. Tai buvo geras spyris į užpakalį judėti toliau. Tiesa, po šio projekto turėjau išvykti į stažuotę, bet neišvykau. Mane vis kas nors sulaiko Lietuvoje, tikriausiai todėl, kad nemesčiau to, ką darau (šypsosi).

Nerijaus Kuzmicko nuotr./„Lech Lecha Design“ kolekcijos modelis
Nerijaus Kuzmicko nuotr./„LECH LECHA Design“ kolekcijos modelis

– Kada atsirado „LECH LECHA Design“ ir kas tai yra?

– Tam dar reikėjo nemažai laiko. Dar kai dalyvavau socialinio verslo akseleravimo programoje, su dviejų socialinių centrų žmonėmis gamindavome papuošalus iš sagų. Tai veikė kaip idėja, bet ne kaip dizaineriškas produktas, tad norėjosi paieškoti kito kelio.

Parašiau projektų, gavau šiek tiek finansavimo, tada viskas ir prasidėjo. Praėjusių metų rugsėjį pradėjome įgyvendinti savo sumanymus. Mūsų naujos krypties mados prekių ženklo esmė – pozityviai, linksmai ir spalvingai kalbėti apie rimtus dalykus. Pasitelkdami drabužių dizainą skatiname visuomenę atkreipti dėmesį į žmogų: tiek skurdą, benamystę ir socialinę atskirtį kenčiantį, tiek sėkmingą, kuris neabejingas šioms problemoms.

Nerijaus Kuzmicko nuotr./„Lech Lecha Design“ kolekcijos modelis
Nerijaus Kuzmicko nuotr./„LECH LECHA Design“ kolekcijos modelis

– Koks šio projekto tikslas ir siekiami rezultatai?

– Mūsų tikslas – tapti socialiniu verslu. Nebūti vienadieniu projektu. Būti socialiai atsakingam dabar yra labai madinga, bet mums norisi nebūti tuo paukšteliu, kad pabandėme ir važiuojame savais keliais. Norime, kad tai būtų tęstinis projektas ir kad jis virstų socialiniu verslu, kai sukurtą produkciją galėtume parduoti, o procentus skirti labdarai, dienos centrams išlaikyti ir naujoms darbo vietoms socialiai trapiems žmonėms kurti.

Norisi tęsti ir kūrybines dirbtuves, kurių penas yra moralinis, dvasinis, kur žmonės gali jaustis saugūs, reikalingi, užsimiršti. Tačiau ateityje norime, kad atsirastų ir darbo vietos, kur jie galėtų iš tiesų reintegruotis į visuomenę, nes jiems pradėti dirbti yra labai sunku. Būtų labai džiugu, jei bėgant metams galėtume plėstis, kurti daugiau darbo vietų ir šį verslo modelį pradėtume taikyti kituose miestuose. Dažnai važinėju ir tai pristatinėju, sulaukiu daug palaikymo ir nuomonių, kad žmonės ko nors panašaus norėtų ir savo miestuose.

VIDEO: „LECH LECHA Design“ kolekcijos kūrimas

– Papasakok apie kolekciją: iš ko ir kaip ji pagaminta, kiek modelių ją sudaro?

– 95 proc. kolekcijos pasiūta iš dėvėtų drabužių, kuriuos gavome iš „Carito“. Iš pradžių dėvėtus drabužius pasirinkome dėl to, kad neturėjome iš ko daryti. Paskui pasvarstėme, kad tai bus dar ir kitos – ekologijos – problemos sprendimas ir pertekliaus mažinimas. Organizacija sulaukia labai daug aukotojų, tiesą sakant, ten jau yra drabužių perteklius.

Dažnai žmonės veža juos tarsi vežtų išmesti į šiukšlyną: net nerūšiuoja, neišskalbia ir pan. Žmogui, kuris skursta, nereikia dešimties paltų. Užtenka vieno. Jam reikia darbo, užimtumo, maisto, draugystės, bendrystės. Tad iš tų paltų ir kitų drabužių su savo vyriausiąja technologe mama pasiuvome visą kolekciją. Ji ir pati individualiai siuva, ir yra tas žmogus, kuris geriausiai supranta mano idėjas.

Nerijaus Kuzmicko nuotr./„Lech Lecha Design“ kolekcijos modelis
Nerijaus Kuzmicko nuotr./„LECH LECHA Design“ kolekcijos modelis

Iš viso pasiūti 22 modeliai – 5 vyriški ir 17 moteriškų. Kai kurie drabužiai buvo persiūti, kiti visiškai perdaryti ar sujungti į vieną. Be dėvėtos tekstilės, naudojame tampres, golfus, palaidines iš pirkto aukso spalvos trikotažo – norėjome kolekcijai suteikti estetinio mados vizualo, kad kas nors jungtų visas skirtingas medžiagas. Pasirinkome auksą, nes mums tai kaip metafora, šiek tiek ironija apie šiuolaikinę prabangą. Manau, kad didžioji dauguma labiau už karatus dabar vertina idėją, konceptą ir istoriją.

Žmogui, kuris skursta, nereikia dešimties paltų. Jam reikia darbo, užimtumo, maisto, draugystės, bendrystės.

– Kaip tie socialinę atskirtį patiriantys žmonės prisidėjo kuriant kolekciją?

– Visas kolekcijos drabužių dekoras yra jų kūrybinių dirbtuvių rezultatas. Nuo rugsėjo iki gruodžio pabaigos kartą per savaitę turėdavome užsiėmimus priklausomų asmenų bendruomenėje „Aš esu“ ir socialinės pagalbos ir integracijos centre „Betanija“. Tos kūrybinės dirbtuvės buvo daugiau kaip dailės terapija, kad žmonės atsipalaiduotų, pasikalbėtų.

Asmeninio archyvo nuotr./„Lech Lecha Design“ kūrybinės dirbtuvės
Asmeninio archyvo nuotr./„LECH LECHA Design“ kūrybinės dirbtuvės

Kartais turėdavome labai linksmų temų, viską darydavome žaidimo principu – tekstiliniais dažais piešdavome ant skiaučių. Vienas piešdavo galvą, kitas – apendicitą, trečias – koją, paskui sudėdavome tas skiautes, komentuodavome ir juokdavomės iki ašarų. Kartais diskutuodavome, kas yra laimė ir be ko gyvenimas būtų beprasmis, tai irgi iliustruodavome. Kartais temos būdavo gilios, kartais labai spontaniškos. Tos iliustracijos nugulė ant pasiūtų drabužių. Taigi kiekvienas šios kolekcijos kostiumas yra savitą istoriją ir emociją turintis kūrinys.

– Ką sakydavo žmonės, paklausti, kas jiems yra laimė arba be ko jie neįsivaizduoja gyvenimo?

– Skurdą patirianti moteris yra sakiusi, kad jos didžiausia svajonė – turėti sveikatos, kita – kad laimė – tai ne vyras, o mes pačios. Nuo priklausomybių sveikstantys žmonės laimę įvardija skirtingai, vieniems tai – šeima, kitiems – šypsena. Gyvenimas jiems būtų beprasmis be meilės, be artimųjų. Vienas žmogus yra sakęs, kad jei viskas būtų įmanoma, jis būtų tiesiog jis, kitas – jei viskas būtų įmanoma, grįžtų į vaikystę ir niekada nešvaistytų savo laiko.

– O kas tau yra darbas su šiais žmonėmis?

– Manau, tai mano pašaukimas. Oras, kuriuo kvėpuoju. Šie žmonės moko mane gyventi, augti, mylėti, priimti kitus ir pačią save. Darydama gera kitiems jaučiuosi prasmingai nugyvenusi dar vieną dieną.

Simonos Kuzminskaitės nuotr./Dizainerė Janina Zibireva ir komanda
Simonos Kuzminskaitės nuotr./Dizainerė Janina Zibireva ir komanda

– Suprantu, kad kol kas visi šie socialiniai projektai neneša jokios finansinės naudos. Iš esmės viską darai iš idėjos, skiri tam daug laiko. Kaip išgyveni?

– Čia kaip batsiuvys be batų, siuvėjas – be drabužių (juokiasi). Galiu papasakoti realią istoriją apie batus (rodo iš po stalo savuosius – red. past.). Vienu metu jau maniau, kad tuoj pati eisiu į tą labdaros valgyklą valgyti (juokiasi). Bet taip yra, jei ko nors gyvenime nori, turi aukotis ir siekti. Tai sunku, bet neišvengiama. Nebus taip, kad iškart galėsiu ir kitiems padėti, ir pati gerai gyventi. Dažnai man sako, kad pirma turi pati atsistoti ant kojų, o tada jau kitiems padėti. Bet aš padėti noriu dabar ir man nesvarbu, kad yra sunku išgyventi.

Simonos Kuzminskaitės nuotr./Dizainerė Janina Zibireva
Simonos Kuzminskaitės nuotr./Dizainerė Janina Zibireva

Kuriu, individualiai siuvu, bet pastarasis laikas buvo tikrai labai sunkus. Tačiau tikint stebuklais, jie tikrai vyksta. Turėjau batus, kuriuos dėvėjau jau keletą sezonų ir jie jau tikrai buvo baisūs. Vis sakydavau: vien socialiniai projektai, neturiu už ką net batų nusipirkti.

Aš mėgstu iš savęs juoktis. Man ne gėda pasakyti, kad neturiu pinigų batams. Daviau interviu „Toms“ batų kūrėjams, po jo jie man parašė, kad nori padovanoti batus (juokiasi). Kai tu tiki, pasitiki, eini su nuoširdumu, su meile, pasaulis tau padeda. Ir dabar labai džiaugiuosi, nes turiu batus, galiu eiti į susitikimus nesigėdydama (juokiasi). Tikiuosi, kad pavyks įgyvendinti šį projektą, sukurti verslą, tada ir pati atsistosiu ant kojų, ir dar ką nors kartu pakelsiu.

Austėjos Lekytės nuotr./Dizainerė Janina Zibireva
Austėjos Lekytės nuotr./Dizainerė Janina Zibireva

– Ar daug palaikymo sulaukei organizuodama kolekcijos pristatymą?

– Daug ir esu be galo dėkinga visiems prisidėjusiems. Buvau sulaukusi ir daug abejingumo, tačiau gerų žmonių atviros širdys viską pakeitė. Esu labai dėkinga „Vaidilos“ teatro vadovui Gediminui Jankui, išėjusi po susitikimo su juo net apsiverkiau (šypsosi). Būsimo renginio scenografiją kuria „Šviesiai garsiai“ komanda, muzika rūpinsis Vėjopatis, palaikydamas iniciatyvą prie mūsų prisideda ir ledo skulptorius Mindaugas Tendziagolskis – renginyje bus jo kūrinys. O štai ką tik mūsų socialinio mados verslo iniciatyva „LECH LECHA Design“ tapo Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos kampanijos „Už saugią Lietuvą“ nare.

VIDEO: „LECH LECHA Design“ kolekcijos užkulisiai

– Ar žmonės, kuriems tiek padedi, dalyvaus kitą savaitę vyksiančiame kolekcijos pristatyme?

– Taip. Iš viso podiumu eis 22 modeliai, tarp jų – ir keletas šio projekto dalyvių. Podiumu vaikščios dvi pensijinio amžiaus moterys iš „Betanijos“. Vadinu jas savo močiutėmis (iš dvasinės pusės), esame kaip trys muškietininkės, bendraujame nuo tada, kai atėjau savanoriauti. Kiti du asmenys yra iš bendruomenės „Aš esu“ – vidutinio amžiaus jauna moteris ir vyrukas.

Nerijaus Kuzmicko nuotr./„Lech Lecha Design“ kolekcijos modelis
Nerijaus Kuzmicko nuotr./„Lech Lecha Design“ kolekcijos modelis

Prie kolekcijos prisidėjo apie trisdešimt socialinę atskirtį patiriančių žmonių. Norėjau, kad daugiau jų eitų podiumu, tačiau tam reikia drąsos, ne visi nori tai daryti. Podiumu eis ir aktoriai, ir mados tinklaraščio „Dydis nesvarbu“ kūrėja, stilistė Giedrė Valavičiūtė, ir profesionalūs modeliai. Norisi, kad šis projektas ir šis kolekcijos pristatymas būtų bendrystė. Siekiame, kad būtų išlaikyta mados pulso ir socialinių dalykų pusiausvyra.

Dažnai socialiniai projektai būna apverkiami, liūdni, net kraupūs ar buitiniai. Norisi parodyti, kad galima spręsti problemas ir kalbėti apie jas pozityviai, spalvotai, visai kitaip pateikti. Mums taip pat aktualu kurti ir į visa tai įtraukti netipinius modelius.

– Kur po renginio keliaus drabužiai?

– Norime juos parduoti. Jau net turime potencialių klientų. Tačiau dar svarstome apie parodas, kitus pristatymus. Jei atsiras labai daug norinčių pirkti, manau, nelaikysime ir parduosime, kad galėtume judėti toliau. Kainų išduoti nenoriu, tik galiu pasakyti, kad esame gana smulkmeniškai apskaičiavę, kiek galėtų kainuoti vienas ar kitas drabužis ir kaina atitiktų realybę.

Kovo 1 d. 19.30 val. vyksiantis renginys yra nemokamas. Norint patekti į kolekcijos pristatymą būtina registruotis čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?