Drabužis kuriamas pagal poreikį, o ne atvirkščiai
20 metų darbo patirtį turinti dizainerė Kristina Kruopienytė pradėjo dirbti dar studijuodama ir tuomet net nesvajojo, kad sukurs savo prekinį ženklą, rengs kolekcijų pristatymus. „Nevadinu savęs verslininke, tiesiog dirbu savo mylimą darbą. Turiu nuosavą studiją, kurioje susitinku su klientais, man labai svarbus bendravimas“, – sako dizainerė K. Kruopienytė.
Dizainerė laikosi pagrindinių kūrybos principų – tvarios mados, gamtą tausojančių sprendimų. Pasak Kristinos, prieš keletą metų ji pati buvo prisijungusi prie tų, kurie tiražavo kolekcijas, pirkdavo didelius audinių kiekius. Tačiau ne visi modeliai pasiteisindavo, likdavo nesunaudotų audinių. „Tai kėlė problemų ne tik dėl sandėliavimo, bet ir realizavimo. Suvokėme, kad nereikia tiek daug tiražuoti unikalių gaminių. Geriau orientuotis į individualų klientą, drabužį kurti pagal poreikį, o ne atvirkščiai – iš pradžių pasiūti, po to siūlyti įsigyti“, – teigia dizainerė.
K. Kruopienytė pasakoja, kad dabar jos klientai savo spintos turinį formuoja ne spontaniškai, kai staiga prireikia kokios nors palaidinės ar sijono, bet apgalvoja kaip drabužiai derės tarpusavyje. „Garderobas turi būti formuojamas iš poreikio, o ne pagal nuotaiką. Be to, nesu gera komersantė, niekada neįkalbinėju pirkti naujo drabužio, klausiu, ar tikrai turės su kuo suderinti. Suprantu, kad būna įvairių gyvenimiškų situacijų, kiek drabužių reikia mamai, auginančiai vaikus namuose ir kiek dirbančiai moteriai. Žinau skirtumą, koks buvo mano garderobas, kai dirbdavau studijoje ir su klientais susitikdavau tik kelis kartus ir koks dabar, kai dažniau bendrauju. Žinoma, turiu draugių, kurios net karantino metu, kai buvome užsidarę, skambindavo ir sakydavo, kad joms labai reikia patenkinti poreikį ir įsigyti ką nors naujo nuotaikai pagerinti“, – šypsosi Kristina.
Senelių siuvėjų pamokos – sunaudoti audinių likučius
K. Kruopienytė save vadina solo dizainere ir sako, kad visą laiką ieškojo įdomesnių sprendimų, ne tik drabužių, bet ir aksesuarų. Taip buvo sugalvoti unikalūs gaminiai panaudojant audinių likučius. „Tiesiog tai racionalus sprendimas, realizuojame nuo gamybos likusias atraižas. Tuo pačiu, galima sakyti, kad padarome ir gerą darbą, tausojame gamtą, vadovaujamės „zero waste“ principu. Vasarą siuvame labai praktiškus krepšius, o žiemą – kailiu puoštas pirštines. Pirštines sugalvojome tuomet, kai nuo klientų paltų likdavo mažų atraižų, kurių išmesti ranka nekildavo, nes audiniai brangūs. Pirštines siuvame jau dešimt metų ir šis modelis sėkmingai gyvuoja“, – pasakoja dizainerė.
Toks pragmatiškas požiūris senas kaip pasaulis. Kristinos seneliai buvo siuvėjai, jie irgi neišmesdavo atraižų, panaudodavo kitam siuviniui kaip detalę. „Man tai nieko naujo, tik dabar tapo madinga „zero waste“ tendencija“, – šypsosi K. Kruopienytė.
Vienetiniai dizainerių drabužiai pirmiausia liudija kokybę ir ilgaamžiškumą kaip priešprieša greitai, vienadieniai madai. Kristina pritaria, kad ir jai pačiai ne kartą teko akivaizdžiai įsitikinti masinės mados prasta kokybe. „Žmogiška situacija – atostogos, reikia skubiai įsigyti kokį nors naują drabužėlį, pasisiūti nėra laiko, užsuku į parduotuvę ir pamatau tokį asortimentą, kad sugadina nuotaiką ir prarandu optimizmą. Tiek daug ne tik nekokybiškai pasiūtų drabužių, bet tiesiog tai – šlamštas. Aš pati kuriu pramonines kolekcijas, bet pirmiausia keliu klausimą, ar tikrai reikia tokio gaminio, ar galima pritaikyti tausojančius sprendimus. Man džiugu, kad net didesni fabrikai skiria dėmesį gamtos tausojimui, teikia prioritetą audinio kokybei, nors tai kelia gaminio kainą. Be abejo, Lietuvos tekstilei sunku konkuruoti su pasauline rinka, bet vis tiek stengiasi naudoti natūralius ar brangius perdirbto poliesterio audinius“, – teigia dizainerė.
Pasak K. Kruopienytės, jos klientai suvokia kokybės vertę ir nesistebi aukšta gaminio kaina: „Pasitaiko, kad klientas sugrįžta po kelerių metų ir džiaugiasi, kad dar vilki mano kurtą drabužį, kuris vėl iš naujo atgimė. Dizainerio darbas laikui nepavaldus. Daug metų tarnaujantis drabužis sutaupo pinigus.“
Pirkėjas neturi laiko, nori „čia ir dabar“
Bendraudama su individualiais klientais, K. Kruopienytė pastebėjo tendenciją, kad žmonės susižavi drabužiu ar aksesuaru ir nori įsigyti, bet dažnai neturi grynųjų pinigų: „Kuo toliau, tuo dažniau taip nutinka. Klientas ieško kur išsigryninti pinigus, bet pasitaiko, kad taip ir nesugrįžta. Tai tikrai labai nepatogu, gaišina žmonių laiką. Dirbame su tokiais klientais, kurie nori įsigyti „čia ir dabar“, jie neturi laiko atidėlioti pirkinio. Adekvatus turi būti ir atsiskaitymo būdas.“
Dabar dizainerė žino, kaip išsisukti iš keblios padėties – į susitikimus su klientais vyksta į delną įspraudusi mažą ir dailų bankinių kortelių skaitytuvą „Sumup“. „Man kaip estetei buvo svarbu, kad tai dailus, mažas ir patogus aparačiukas, sujungtas su mobiliuoju telefonu. Atvirai prisipažinsiu, kad mane naujovės gąsdina, baugino ir šis įrenginys, gal ką nors ne ten paspausiu, tuo labiau, kad tai susiję su pinigais. Bet iš tiesų, tikrai naudoti paprasta, jokių didelių mokslų nereikia“, – džiaugiasi K. Kruopienytė.
Taip pat tai ir finansiškai draugiškas atsiskaitymo būdas mažesniam verslui – nėra pastovaus mėnesinio mokesčio. Ilgalaikiai įsipareigojimai neužkrauna jokios papildomos finansinės naštos. Už operaciją pardavėjas sumoka tik 2,75 proc. nuo pirkinio sumos. „SumUp“ operaciją apdoroja per 2–3 darbo dienas ir paskui, išskaičiusi „SumUp“ mokestį, likusią sumą perveda tiesiogiai į pardavėjo banko sąskaitą.
K. Kruopienytės klientai irgi įvertino įvertino banko kortelių skaitytuvą, pasidžiaugdami, kad tokiu būdu jiems labai patogu sumokėti už pirkinį. Pasak dizainerės, individualaus siuvimo paslauga nėra pigi – išrašius sąskaitą klientas gali atsiskaityti iš karto, o ne gaišti laiką banko pervedimui.
