Kai prieš kone pusmetį Lietuvos atstovė konkurse „Mrs Globe 2020“ Gretė Brokienė kreipėsi į R.Budvilaitienę su prašymu sukurti drabužį, reprezentuojantį mūsų šalį, dizainerė nesitikėjo, jog tai įkvėps atgaivinti tautinio kostiumo žinias ir sukurti ne vieną, o kelis modelius.
„Tuosyk labai apsidžiaugiau, jog Gretė patikėjo man tokią svarbią užduotį. Konkursui sukūriau Suvalkijos krašto prijuosčių motyvais – įspūdingomis suvalkietiškomis lelijomis – puoštą suknią. Jai panaudota specialiai rankomis austa medžiaga. Rezultatas paliko įspūdį ir pačiai Gretei, išdidžiai pristačiusiai mūsų Lietuvą Kinijoje vykusiame konkurse“, – pasakoja R.Budvilaitienė.
Tačiau didžiausias kūrybos džiaugsmas, pasak pačios dizainerės, užvaldė tuomet, kai kuriant šią netipinę suknelę viduje užgimė seni sentimentai ir noras ne tik prikelti, bet ir realizuoti tautinio kostiumo žinias.
„Nuo vaikystės jaučiu ryšį su tautiniais rūbais, etnokultūra. Mano seneliai augino avis, močiutė verpė, mezgė, siuvinėjo. Žiemą, pasibaigus lauko darbams, kaime atgimdavo amatai.
Jautru prisiminti vaikystę Panemunėje, Jurbarke, kai močiutė sodindavosi šalia pašyti vilnos, mokė verpti, megzti. Vaikystėje atostogas leisdavau kaime, todėl šie įgūdžiai manyje tarsi užprogramuoti.
Vėliau, studijuodama dizainą, turėjau galimybę rimčiau susipažinti su teorine tautinio rūbo dalimi, analizuoti skirtingų regionų ypatumus ir detales. Todėl sukūrus vieną suknelę, labai organiškai dienos šviesą išvydo dar keli modeliai“, – džiaugiasi dizainerė.
Dizainerės teigimu, sukurti modernios tautinės suknelės modeliai atspindi mūsų tautinio kostiumo identitetą ir yra tinkami puoštis tiek kasdien, tiek mums svarbių švenčių proga.
Šios suknelės, pasak R.Budvilaitienės, nėra konkretų regioną atvaizduojantys tradiciniai kostiumai. Dizainerė įkvėpimo sėmėsi darsyk peržvelgusi visą tautinio kostiumo istoriją, atrinkdama jai labiausiai imponuojančias detales bei perleisdama visumą per šiuolaikinės mados prizmę.
Šios suknelės, pasak R.Budvilaitienės, nėra konkretų regioną atvaizduojantys tradiciniai kostiumai.
„Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad XIX a. pab. ir XIX a. pr. tiek vyrų, tiek moterų tautiniai kostiumai buvo labai panašūs. Moteriškuosiuose dominavo sijonai ir jų sluoksniavimas, marškiniai, liemenės, sermėgos, skaros, galvos apdangalai.
Tačiau panagrinėjus giliau, net plika akimi matyti Lietuvos etnografinių regionų spalvinės gamos, audimo, siuvinėjimų raštų bei ornamentų skirtumai. Jie atspindėjo kultūrinę ir regioninę įvairovę.
Pavyzdžiui, ryškūs žemaičių moterų sijonų dryžiai, dažnai išausti nesimetrišku raportu, o štai suvalkietės mėgo ryškius akcentus, ypatingais lelijų raštais margindavo prijuostes.
Ir dzūkių, ir aukštaičių sijonai buvo languoti, tačiau dzūkaitės mėgo smulkesnį raštą. Mūsų visų taip branginamas pajūrio, Klaipėdos kraštas išsiskyrė sodriomis šaltomis prigesintomis spalvos, o jų segėti ryškiais raštais siuvinėti delmonai yra išskirtiniai.
Svarbi moterų tautinio kostiumo detalė – galvos apdangalai, simbolizuojantys ir moters statusą, kurių vienas įspūdingiausių – jaunų merginų karūnos, puoštos kaspinais.
Kiekvienas mūsų etnografinis regionas savitai gražus savo kultūriniu paveldu. Ir tokių skirtumų yra visa galybė, – vardija pašnekovė.
– Tautiniame kostiume mane žavi bendra spalvų, raštų, dekoro dermė. Tai vertinu kaip laikui nepavaldžią etnostilistiką, kasmet pasaulio madoje atsikartojančią vis kitais tautų ir kultūrų motyvais.“
