– Kokios aplinkybės pastūmėjo, kokie įvykiai paskatino iš vadybos darbo drabužių įmonėje pereiti į mados sritį? Dar prieš kelerius metus Lietuvoje vakarėliuose išsiskirdavai kanarėliškai spalvingu stiliumi. Kokie liko įspūdžiai iš to „spalvingojo laikotarpio“?
– Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina laikas, kai norisi pokyčių. Ilgai galvoji, dėlioji įvairius veiklos variantus, svarstai ir pagaliau priimi sprendimą, jog laikas eiti kitu keliu savo gyvenime. Mano atveju kasdienė rutina pradėjo erzinti, aplink esantys žmonės kėlė tik pyktį, ir jau nebebuvo džiaugsmo nei dirbti, nei apskritai ką nors produktyvaus ir kūrybiško veikti. Kadangi esu kaunietė, tad kelionės tarp Vilniaus ir Kauno įkyrėjo, tiesiog norėjosi pagaliau imti ir gyventi, o ne vegetuoti ir didesnę savo gyvenimo dalį praleisti darbe ar kelionėje į jį. Imtis radikalių pokyčių paskatino Mados akademijoje pradėti lankyti kursai – jie tarsi pastūmėjo nebijoti pasiryžti, tapo puikiu pretekstu tiesiog mesti viską ir pasinerti į savo veiklą.
Mados srityje buvau didžiąją savo gyvenimo dalį, buvau įgijusi nemažai patirties, ją puikiai išnaudojau, ir, žinoma, vis dar naudoju, plėtodama savo prekių ženklą „Apoteca“. O „spalvingas laikotarpis“ man dar nepraėjo: buvau ir tebesu ryškiaspalvė asmenybė – kasdien rengiuosi taip, kaip ir anksčiau Lietuvoje, ir savo spalvingo pasaulio suvokimą realizuoju, kurdama „Apoteca“ drabužius, stilizuodama fotosesijas ir reklamuodama patį prekės ženklą.
– Kuo ypatinga buvo pirmoji kolekcija Kaune? Kiek ji teikė pasitenkinimo ir kiek buvo rūpesčių ją sukurti, pristatyti, realizuoti?
Pirmoji kolekcija, tarsi gydė mano kūną ir sielą: pailsėjau, atsipalaidavau, galėjau mėgautis kūrybiniu ir organizaciniu procesu.
– Pirmoji kolekcija man vis dar ypatinga. Tikiu, kad tokia liks visą likusį gyvenimą. Ji padėjo man tuo sunkiu laikotarpiu, kai išėjau iš darbo, suteikė laisvės kūrybai, saviraiškai. Apskritai, supratau, kad visus tuos metus, kai dirbau ne sau, buvau suvaržyta. Ta aplinka neleido man būti savimi, vis kėlė neišreikštas pretenzijas, uždarė į rėmus, suvienodino su minia, o to neturėtų būti, ypač dirbant mados srityje. Žmonės būdami savimi gali daug daugiau nuveikti ir daug daugiau duoti visai juos supančiai aplinkai.
Todėl pirmoji kolekcija, tarsi gydė mano kūną ir sielą: pailsėjau, atsipalaidavau, galėjau mėgautis kūrybiniu ir organizaciniu procesu. Galiausiai vėl iš naujo mokiausi iš savo pačios klaidų ir pasisekimų. Tai buvo nuostabus laikotarpis, nepaisant didelių rūpesčių, begalinio nuovargio, žinių stokos, dvejonių, kaip kolekcija bus pasitikta publikos. Šiandien visa tai jau pasimiršo, ir tuometės problemos atrodo tokios menkos ir nereikšmingos.
– Kokie vėjai nupūtė tave į Kaliforniją? Pirmieji įspūdžiai iš Vakarų pakrantės. Koks ten mados pulsas: kūryba, rinkos ypatumai ir pan.?
– San Fransiskas – nauja mano erdvė. Gyvenimas susiklostė taip, kad atsirado galimybė su šeima ten išvykti. Pasinaudojau tuo pernelyg nedvejodama, maniau, išmėginsiu, patikrinsiu savo gebėjimus pasaulyje, tolimame nuo Lietuvos, taip pat smalsu buvo įsitikinti, kaip jausiuosi kitoje kultūroje. Štai jau prasideda treti metai, kaip aš čia. Apsipratau ir su klimatu, ir su socialine aplinka, ir su rinka, sužinojau bendras mados verslo žaidimo taisykles ir jas išmokau.
Pirmieji metai buvo atmetimo metai, ganėtinai sunkūs, nes viskas nauja, nepažįstama, dažniausiai viskas nepatinka, erzina, tada viską imi lygini su namų aplinka, lauki kelionių atgal į Kauną. Antrieji metai jau lengvesni, nes jau atrandi patinkančių vietų, susikuri rutiną ir ritualus, kurie tampa vis įdomesni ir artimesni tam, ką palikai Lietuvoje. Galiausiai sutinki naujų žmonių, kurie tampa draugais, ir pradedi mėgautis jų draugija, baigiasi vienatvė. O jau tretieji metai, sakyčiau, galimybių išnaudojimo metai, kai jau apsipranti ir jautiesi jaukiai, pradedi pats imtis iniciatyvos.
Kūrybai visas šis trejų metų išbandymo procesas duoda peno; ne tik gyvenimas čia, bet ir kelionės, kitų šalių aplankymas visada veikia labai kūrybiškai, įkvepiamai, nes atrandi naujų raiškos formų, spalvų derinių, pagauni raštų įvairovę.
– Kokia tavo diena San Fransiske: kūryba, laisvalaikis, žodžiu, gyvenimo būdas?
– Rytas toks, kad turiu pasivyti įvykius ir naujienas Lietuvoje. Laiko skirtumas milžiniškas, todėl kaskart tarsi vejuosi dieną. Užtat savaitgalį labai gera, kai žinai, jog Lietuvoje sekmadienis jau baigėsi, o tu jį dar tik įpusėjai. Nemažai laiko skiriu gamybos procesui valdyti, nes viskas vyksta Lietuvoje, todėl reikia sužiūrėti ir suorganizuoti. Taip pat laiko atima rūpesčiai dėl nerealizuotų gaminių, nuolatinė komunikacija su parduotuvėmis, klientais. Kai Lietuvoje jau vėlus vakaras, o San Fransiske dar tik vidurdienis, imuosi kitų darbų: kūrybinių, bendrauju su vietinės rinkos atstovais, organizuoju fotosesijas. Taip pat daug sugaištu ieškodama audinių, kontaktuodama su jų gamintojais.
Kompiuteris ir telefonas – nuolatiniai mano palydovai, nes dabar lieka vis mažiau laiko susitikti, kad aptartum tiek darbinius, tiek asmeninius reikalus. Nepamirštu, kad esu dar ir dukra, tad su tėvais Lietuvoje palaikau ryšį nuolatos: neprasideda diena, jei jiems nepaskambinu skaipu ar neparašau žinutės. O kur dar Lietuvoje likusios draugės... Gyvenimas ne kartą parodė: jei ryšiai nepalaikomi, draugai natūraliai iš tavo akiračio pradingsta. Stengiuosi, kad taip neatsitiktų.
Tuo metu, kai neužsiimu „Apoteca“ veikla, tyrinėju miestą ir jo apylinkes. O pastaraisiais metais dar ir labai daug keliauju. Iš esmės kartą per mėnesį kažkur tenka skristi, kad aplankyčiau nematytas vietas. San Fransiske be galo daug kavinių, restoranų, barų, klubų. Kasdien kažkas naujo atsidaro, tad net labai norint, neįmanoma visko išbandyti, tačiau stengiuosi paragauti kuo daugiau skirtingų pasaulio virtuvių patiekalų.
Iš rutinos leidžia pabėgti ir įkvėpimo semtis šio Amerikos didmiesčio muziejai, parkai, architektūra. Lyginant su Niujorku, Čikaga ar Los Andželu, gyvenimas čia paprastesnis, ramesnis, tempas ir žmonių gyvenimo būdas nesukuria įtampos. Nereikia niekur bėgti, gali tiesiog būti ir mėgautis, gerdamas į save aplinką, patirtis, žmones, pokalbius, kurie mezgasi kiekviename žingsnyje.
– Ką Jungtinėse Valstijose reiškia susikurti mados vardą, kiek jis svarbus rinkai ir kaip veikia nišinė mada?
– Negaliu komentuoti, kaip rinka veikia visose Jungtinėse Valstijose, nes net Kalifornija yra be galo skirtinga. Tačiau pastebėjau, jog čia svarbiausias ir stipriausiai veikiantis – pažinčių principas. Ne tik mados, bet ir visose kitose srityse. Kad būtum pastebėtas ir įvertintas, reikia rekomendacijų, pažinčių, nuolatinio bendravimo su aplinka.
Konkurencija milžiniška, todėl daugiausiai gali pasiekti tik tada, kai esi matomas ir pastebimas, kai bendrauji ir mezgi pažinčių ratą. Gali būti pats geriausias ir nuostabiausias, o tavo darbai tiesiog neturintys analogų, tačiau be pažinčių, nieko nepasieksi. Net dalyvavimas parodose neatneša tiek naudos, kiek dalyvavimas vakarėliuose, tiek viešesniuose, tiek uždaresniuose.
Neįmanoma pabėgti ir nuo socialinių tinklų – jais naudojasi visi kiekviename žingsnyje: jei ten nesi matomas ir aktyvus, vadinasi, prastas rinkos žaidėjas. Amerikos rinka didelė, todėl eidamas reikiamu keliu ir tinkamais žingsniais, išnaudodamas visas mados pasauliui būdingas žaidimo ir komunikavimo taisykles, gali vieną dieną nebeiti, o pradėti skristi. Kurdama naujausią savo kolekciją „Dreams“, įsivaizdavau šilko plazdėjimą vėjyje, jo begalinį lengvumą ir trapumą; įsivaizdavau pasaulį, akimirkai sustingusį viename šokio judesyje; įsivaizdavau būseną, kai užmerki akis ir krenti į begalybės glėbį – jame jauti tik kutenančius debesų prisilietimus. Toje visatoje ir jos atspindžiuose mūsų sapnuose – ir dangus, ir gėlės, ir vėjas, ir bitės...
